Naujausios
Gydytoja netapo, bet baigė farmaciją
Turbūt nedaug šalyje rastume vaistininkių, kurios penkiasdešimt metų būtų atidavusios pirmajai ir vienintelei savo darbovietei. Tokia yra Kuršėnų vaistinės farmacininkė Danutė Pikelienė.
Moteris kilusi iš Pakražančio Kelmės rajone. Ten baigusi mokyklą nusprendė stoti į Kauno medicinos institutą – labai norėjo būti gydytoja. Tuomet įstoti studijuoti medicinos jaunuoliui iš nedidelio rajono centro buvo sunku – ten susidarydavo vieni didžiausių konkursų.
Danutei nepavyko. Nesinorėjo tuščiai prarasti metų, todėl kartu su kita neįstojusia bendramoksle sugalvojo stoti į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą: jei jau netapo gydytoja, tai įgis felčerio profesiją. Tačiau nuvažiavusi stoti į medicinos mokyklą Danutė sprendimą pakeitė ir nusprendė mokytis farmacijos. Ir iki šios dienos nesigaili tokio pasirinkimo, nes, pati sako, tai ta pati medicina, bendradarbiavimas, pagalba žmonėms.
Baigusi medicinos mokyklą gavo paskyrimą į Gargždus. Bet viena studijų kolegė labai norėjo į važiuoti dirbti į Gargždus, kadangi pati buvo iš Klaipėdos. O Danutei Kuršėnai buvo netoli nuo Kelmės, tad pasirinko Kuršėnus, į juos atvyko 1975 metų vasarą ir pirmą kartą atvėrė ten buvusios vienintelės vaistinės duris.
Iš pradžių neramino nežinomybė, tačiau džiugino, kad arti buvo tėvų namai. Pirmomis dienomis po Kelmės Kuršėnai atrodė visai kitoks miestas – toks išsitęsęs, tačiau metams bėgant priprato ir jau keisti nebenorėtų.
Tiesa, vos baigusi medicinos mokyklą norėjo įsikurti didmiestyje – Kaune arba Vilniuje, tačiau gauti paskyrimą šiuose miestuose buvo labai sudėtinga. Ten likdavo šių miestų gyventojai. Daugiau noro keisti Kuršėnus į didesnį miestą nebuvo. Tiesa, vienu metu galvojo apie grįžimą į tėviškę, tačiau neišvyko ir yra tuo patenkinta.
Iš pradžių atvykusi į Kuršėnus vargo turėjo, kol rado, kur gyventi. Nuomojosi kambarį ne vienerius metus, kol 1979 metais su kuršėniškiu sukūrė šeimą. Šeima gavo butą, jame Danutė gyvena iki šiol.
Po poros metų gimė pirmagimis Giedrius, o po 5 metų susilaukė mažylio Vidmanto. Abu sūnūs sukūrė šeimas, Giedrius įsikūrė Šiauliuose, o Vidmantas liko Kuršėnuose.
Pradžia – vaistų gamyba
Besimokydama farmacijos Danutė praktiką atliko gamybinėse vaistinėse, tad ir Kuršėnų vaistinė nenustebino. Tuo metu ten dirbo itin didelis kolektyvas – per 20 žmonių. Jauna specialistė buvo paskirta į vaistų gamybą. Vaistai buvo gaminami labai plačiai, didelė jų dalis buvo skirta Kuršėnų ligoninei. Čia veikė ir Vidaus, ir Gimdymo, ir Infekcinis, ir Chirurginis, ir Vaikų skyriai, tad medikamentų gamyba buvo intensyvi, gaminti infūziniai tirpalai, milteliai, tepalai, mikstūros.
Tuo metu vaistinėje labai daug gamindavo infūzinių tirpalų, kurie reikalaudavo itin sterilių sąlygų. Vaistinė turėjo sterilų bloką, kuris būdavo specialiai paruošiamas vaistų gamybai. Įėjusi ten, kol neparuošdavo tirpalų, farmacininkė išeiti negalėjo. Apranga, specialūs batai būdavo dezinfekuojami ir keičiami kiekvieną dieną.
„Tuomet nebuvo pramoninio paruoštų flakonų uždarymo, juos užklijuodavo surgučiu (ir dabar dar naudojamas pašte). Kvapas buvo aštrus, strigdavo gerklėje. Tą kvapą ir dabar dar jaučiu“, – šypsosi Danutė.
Vaistai buvo fasuojami į stiklinius flakonus. Juos reikėdavo sterilizuoti autoklavu. Kartais atsitikdavo taip, kad flakonai nuo aukštos temperatūros sprogdavo. Gerai, kad rankose nė kartą nesprogo. Vėliau darbo sąlygos pagerėjo, flakonų uždarinėjimas buvo patobulintas.
Po kurio laiko Danutė perėjo į ekstemporalinę gamybą, kai vaistai buvo gaminami pagal individualius receptus. Tuomet tokie vaistai buvo labai populiarūs, tačiau pamažu tokia gamyba mažėjo. Bet Kuršėnų vaistinėje ir šiandien dar yra gaminami vaistai.
Danutė pasakojo, kad per pusšimtį darbo metų jai teko dirbti tik su trimis vadovais: pirmoji buvo Lilita Kačionienė, 1991–1998 metais vaistinei vadovavo Algis Tvarušis, o nuo 1998-ųjų iki šiol jos vadovė yra Diana Bielskienė.
Jaučiasi Kuršėnų bendruomenės dalimi
Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo įmonių privatizavimas, valstybinė Kuršėnų vaistinė tapo uždarąja akcine bendrove, o akcijas įsigijo jos darbuotojai, jie galėjo iš dalies jaustis ir vaistinės šeimininkais. Tačiau daug buvusių darbuotojų išėjo dirbti į kitas miesto vaistines. Kūrėsi vaistinių tinklai, jie siūlė geras darbo sąlygas.
Pagundų buvo ir Danutei, ir kvietimų buvo.
„Bet aš esu sėslesnė, nemėgstu kaitalioti darboviečių. Be to, čia buvo labai darnus ir draugiškas kolektyvas. Kaip viena šeima. Jei rytą jauti norą eiti į darbą, o po darbo dienos išeini su malonumu namo, tai labai daug reiškia. Nors gal man ir kitur taip būtų buvę, tačiau labai geri buvo vaistinės vadovai, jautėme didelį ryšį, ir tai labai svarbu“, – pasakoja ilgametė vaistininkė.
Ji neneigia, kad Kuršėnų vaistinei nėra lengva atlaikyti farmacijos tinklų konkurenciją, tačiau jai pliusą prideda, kad tai yra gamybinė vaistinė. Anksčiau aptarnavo daug medicinos punktų. Dabar jų jau sumažėjo.
Tačiau ir šiandien pas didelės darbo patirties turinčią vaistininkę ar jos kolegę dažnai lankosi nuolatiniai klientai. Kartais klientai prisipažįsta, kad užsuka gavę medikų rekomendacijų.
„Kartą atėjo pagyvenęs žmogus ir sunerimęs papasakojo savo bėdą. Ji nebuvo didelė, nors kiekvienam jo bėda atrodo didžiulė. Patariau, kokių medikamentų įsigyti, kaip gydytis. Po kurio laiko jis vėl sugrįžo. Paklausiau, ar kas nors ne taip. O jis su ašaromis akyse ir sako: „Padėjote man, padėkite ir mano žmonai.“ Nėra geriau, kai išgirsti iš paciento, kad galėjai jam padėti, ir jis vėl pas tave sugrįžta“, – apie darbo prasmę sako vaistininkė.
Kadangi daug metų Danutė gyvena Kuršėnuose, nemažai čia gyvenančių žmonių turi jos telefono numerį ir prireikus paskambina. Ją džiugina tas ryšys.
„Pasvarstau, gal jau reikėtų eiti į užtarnautą poilsį, bet kol dar galiu išeiti į darbą, jaučiu, kad gyvenu. Jaučiuosi bendruomenės dalimi. Netikėtai buvau išrinkta „Kaimynų kaimyne“. Malonu, kad žmonės pasitiki manimi. Būna, pajauti nuovargį, bet pailsi ir vėl gerai“, – atvirauja moteris.
Per pusę amžiaus vaistinės gerokai pasikeitė
Danutė, apžvelgdama savo penkis darbo dešimtmečius, prisimena, kad sovietmečiu vaistų pasirinkimas buvo nedidelis, bet žmonės mėgo kaupti vaistus – reikia ar nereikia. Tuomet buvo deficitų laikai. Prekes gaudavo du – tris kartus per mėnesį. Žmonės žinojo tas dienas ir jau iš ryto sustodavo į eiles. Deficitas buvo vata, vaistai nuo skausmo, nuo kraujo spaudimo, vitamino C žirniukai, hematogenas, vitaminas C su gliukoze ir kitos prekės.
Sovietmečiu pacientams nedaug ką buvo galima pasiūlyti. Dabar yra didelė pasiūla, gali vienus vaistus pakeisti kitais, jei pacientas sutinka.
Tuomet vaistinėje dirbo per 20 darbuotojų, dabar – 6, iš jų tik dvi vaistininkės. Tiesa, tuo metu Kuršėnų vaistinė buvo vienintelė mieste, o dabar čia jų jau net septynios.
„Šiuo metu vaistų poreikis didelis, žmonės turi daugiau informacijos. Buvo metas, kai žmonės mėgo pirkti medikamentus, išgirdę kokią nors reklamą. Dabar tokių atvejų mažiau. Kai pasikalbi su tokiu žmogumi paaiškėja, kad šis vaistas jam visai netinka, jo nereikia, bet pasižiūrėjo reklamą ir sugalvojo nusipirkti. Šiandien yra nemažas vaistų trūkumas, tačiau bendradarbiaudami su didmeninėmis įmonėmis stengiamės išlaikyti balansą. Prireikus, ieškome vaistų per visą Lietuvą. Radę jų, toliau prašome, kad persiųstų į savo tinklo vaistinę Kuršėnuose, kad žmogus galėtų pasiimti, jei pas mus nėra galimybės to vaisto užsisakyti. Gera tai, kad sistema kompiuterizuota, tai labai palengvino darbą. Bendradarbiaujame su kolegomis, su šeimos gydytojais.Tai turi labai didelės reikšmės kliento sveikatai“, – apie savo darbo pokyčius pasakoja vaistininkė.
O esminis pokytis yra tas, kad anksčiau vaistininkas buvo daugiau vaistų pardavėjas, o šiandien jis turi ir kitą funkciją – padėti susirgusiam žmogui pasveikti. Tai, matyt, nulėmė situacija, kai žmogui šiandien patekti pas gydytoją yra sudėtinga.
„Įsigilini į žmogaus problemą. Jei matai, kad žmogus ilgą laiką nepatenka pas gydytoją, bandai rasti tą viduriuką, kad galėtum pagelbėti, kol pateks pas specialistą. Jei matome, kad žmogui blogai, bandome prašyti mūsų gydytojų, kad priimtų. Daug žmonių neina pas gydytojus, nes mano, kad kol pateks, jau bus vėlu. Sugrįžę į vaistinę kartais pasidžiaugia, kad mes jam padėjome, nereikėjo nė pas gydytoją eiti. Tačiau kartu jauti didelę atsakomybę už žmogaus sveikatą. Dažnai pagalvoju, kaip jis jaučiasi. Jei turiu telefono numerį, paskambinu ir pasiteirauju, kaip jis laikosi“, – dar kartą Danutė pabrėžia, koks svarbus vaistininko ir kliento ryšys.
Kartais labai svarbu sudaryti galimybę žmogui, ypač vyresniam, išsikalbėti. Danutė pasisodina jį ant suolelio vaistinės salėje ir išklauso. Jei ateina kitas klientas, nueina, aptarnauja jį ir vėl grįžta. Tas išsikalbėjimas kartais trunka ir 10, ir 15 minučių. Tačiau senyvo amžiaus žmogui tai labai svarbu. Jis išeina dėkodamas, sakydamas, kad išsikalbėjęs išeina sveikesnis. Taip pat dirba ir jos kolegė.
„Aš nesuklydau“
„Nesu ypatinga, bet žmonės nustemba, kai pasakau, kad išdirbau 50 metų toje pačioje vaistinėje“, – sako Danutė.
Tai ypač didelę nuostabą kelia jaunimui, kuris šiandien mėgsta labai dažnai kaitalioti savo darbovietes. Tačiau Danutė mano, kad jaunimas šiandien yra drąsus, mėgsta ieškoti naujovių ir tai yra sveikintina. Svarbu, kad mėgtų savo profesiją.
Kuršėniškė prisimena, kaip kartą pas ją buvo užsukusi jauna mergaitė pasikalbėti apie vaistininkės profesiją. Po kelerių metų ją susitikusi mergina tarė: „Jūs nulėmėte mano profesijos pasirinkimą – farmaciją.“ Šiandien ši specialistė dirba Kaune, kartais jos pabendrauja.
„Aš nesuklydau. Labai esu patenkinta, kad pasirinkau farmaciją, o ne gydytojo profesiją. Nebeprireikė ir instituto. Buvo galima stoti į išlyginamąsias studijas Kauno medicinos institute ir įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau jau buvo šeima, vaikai, o studijuoti buvo brangu, todėl mažai kas tam ryžosi. Bet patirtis daro savo – per daug metų sukaupta nemažai žinių“, – farmacininkė džiaugiasi savo pasirinkimu.
Dėkinga vaikams ir nudžiuginta artimųjų
Laisvalaikiu Danutė mėgsta gaminti, ypač saldžius patiekalus. Dabartinis jos mėgstamas desertas – panakota.
Moteris jau 6 metus yra našlė, tad keliauti viena nemėgsta. Jei kur važiuoja, tai su sūnų šeimomis. Kalėdos, Velykos, kitos šventės dažniausiai praeina būnant kartu. Kartais visi išvažiuoja į Rygą, Vilnių, leidžia laiką pajūryje. Jai labai patiko kalėdinė Ryga. Mėgsta apsilankyti teatre.
Jaunystėje Danutė žaidė tinklinį, krepšinį, jį ir šiandien mėgsta. Kadangi rūpinosi savo savijauta, šiandien didelių sveikatos problemų, kurios trukdytų eiti į darbą, neturi, todėl ketina dar pasidarbuoti, kol galioja licencija.
Baigiantis pokalbiui Danutė prisiminė neseniai paminėtą savo jubiliejų: „Norėjau, kad jubiliejus praeitų ramiai, tačiau netikėtai suvažiavo visi artimieji: vaikai, sūnėnai, dukterėčios su šeimomis, sesuo, brolienė ir kiti. Buvo gera. Tiek jaunimo suvažiavo. Ramiai pasibuvome, gavosi tarsi giminės susibūrimas. Pagalvojau, gal ne veltui gyventa, kad panoro visi patys suvažiuoti ir pabūti su manimi. Esu dėkinga savo vaikams, kurie su savo šeimomis visada šalia.“
