Naujausios
Laukėme dvejus metus
„Dvejus metus laukėme šio įvykio – knygos, kurią parašė istorinių romanų autorė Gina Viliūnė“, – pradėdama Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos organizuotą istorinio romano „Jono palikimas“ sutiktuvių vakarą sakė Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Eglė Šukienė.
Knyga „Jono palikimas“ jau pavadinimu sufleruoja apie Joniškio vardą, su kuriuo tiesiogiai susijęs Vilniaus vyskupas Jonas, XVI amžiaus pradžioje lankęsis Šiaulių valsčiaus pakraščiuose, čia radęs gentį, vis dar garbinusią pagoniškuosius dievus ir juos pakrikštijęs bei skyręs žemės ir pinigų bažnyčiai statyti, atsiuntęs kleboną.
Archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas, knygos autorei suteikęs daug istorinės medžiagos, pastebėjo, kad rašytojos puikiai išryškintas vyskupo Jono portretas, ji pateikia įdomią Joniškio pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1526 ar 1536 m.) datos intepretaciją. Kūrinys apjungia tris laikotarpius – pagonybę, sinkretizmą ir atėjusią krikščionybę, parodydama, kaip pastarosios dėka Joniškis auga, tampa didžiausiu Šiaulių ekonomijos miestu. Pagrindinis istorijos veiksmas rutuliojasi čia pat miesto centre, kur dabar stovi Raudonoji sinagoga, o pagal romaną – būta krivio sodybos.
Joniškietis gali skaityti kaip savo biografiją
„Šią knygą tikras joniškietis gali skaityti kaip savo biografiją, tarsi sugrįžęs po daugelio metų namo“, – savo įspūdį perteikė dr. E. Vasiliauskas, dėkodamas savo istorijos mokytojai Irenai Povilaitienei, kadaise jam, dar 7-8 klasės mokiniui, rekomendavusi perskaityti latvių autorių dvi knygas apie žiemgalius, o dabar Ginos Viliūnės „Jono palikimas“ tarsi veda toliau per šį istorijos laikotarpį. Ir ką žinai, galbūt vėliau autorė ryšis dar daugiau atverti Joniškio praeities paslapčių. Tokią viltį išsakė ir pirmasis knygos idėja „užsikrėtęs“ bei ją rašytojai pasiūlęs Joniškio „Aušros“ gimnazijos alumnų prezidentas Darius Jurgaitis, dėkojęs prisidėjusiems, kad sumanymas virstų „kūnu“.
„Ačiū ir visiems pirkėjams, nes gautos pajamos bus jūsų pajamos. Gal mes dar įkalbėsime Giną imtis kito Joniškio miesto laikotarpio ir jį aprašyti dar vienoje knygoje“, – sakė jis.
Priartinti istoriją prie žmonių
Literatūrologė Ilona Osipova savo laudacijoje knygai kalbėjo apie jos tikslą priartinti istoriją prie visų žmonių, ne tik tam tikros srities specialistų, kad augtų pasididžiavimas joniškietiška savastimi, kiekvienas skaitydamas pajustų joniškiečio tapsmą, dvasios, identiteto fromavimąsi.
„Veiksmas vyksta plačiai – nuo Joniškio iki Vilniaus, Rygos, Karaliaučiaus, su sugalvotais ir realiais istoriniais asmenimis. Šią knygą galima perskaityti keliais būdais: kaip etninę studiją, kaip meilės pasakojimą, krikščionybės ir pagonybės susidūrimo dramą ir kt. Autorės pasakoja labai veržliai, gyvai, kinematografiškai, o prie to prisideda ir keletas Gintaro Puzarausko iliustracijų. Joniškio kraštui būdingi posakiai, dialektika atsiskleidžia dėka knygos redaktorės, kraštietės kalbininkės Ritos Urnėžiūtės, – kalbėjo I. Osipova. – Puikiai pagautas joniškiečių chatrakteris, „škaradnumas“, kuris palyginimas su žagariečių, jie esą dar sudėtingesni. Pirmoje, pagoniškoje, dalyje laikas eina lėtai, bet po to kaip traukinyje jis greitėja, vaizdai lekia vienas po kito: su spaustuvės veikla, stiklo gamyba, karčemomis, joniškiečių išgyventa šiltine, kaip jie gauna vaistų, kaip gimsta pirmieji politiniai troškimai, ambicijos.“
Trys nulėmusios priežastys
Literatūrologė savo „švelniuose tardymuose“ klausė, kas autorę „suvedžiojo“ parašyti „Jono palikimą“ – jau dešimtą istorinį romaną, o apskritai – keturioliktą knygą? Kaip sekėsi išlaviruoti tarp istorinių faktų, o kiek įdėta išmonės? Kaip pavyko 100 metų laikotarpio įvykius ir gana plačią jų geografiją sudėti į pustrečio šimto puslapių? Koks romano veikėjas autorei pats mylimiausias, artimiausias?
„Prieš daug metų sulaukiau skambučio. Tai buvo Darius Jurgaitis, kuris prisistatęs pasakė: „Noriu, kad parašytumėte romaną apie Joniškį. O aš tik kartą buvusi tame Joniškyje, jo nepažįstu, nieko nežinau. Be to, rašytojai juk laisvi žmonės, nemėgsta, kad kas nors nurodinėtų, ką jie turi rašyti. Bet iki to laiko niekas nebuvo siūlęs temos, taip atsitiko pirmą kartą, tad suintrigavo, – pirmas būsimos knygos gimimo žvalgybas prisiminė rašytoja Gina Viliūnė. – O kodėl ėmiausi rašyti romaną? Dėl trijų priežasčių. Nes XVI amžiaus, o šį laikotarpį mėgstu, nes kalba eina apie Vilniaus vyskupą Joną, – o Vilnių aš be galo myliu. Na, ir trečias dalykas – pagonybė, kuria visada žavėjausi.“
Joniškį reikėjo „jaukintis“
Rašant romaną pirmiausia reikėjo apsibrėžti laiko ribas, tad buvo paimtas krikštas, parapijos įsteigimas, miesto teisių gavimas – du esminiai dalykai, apimantys maždaug šimto metų laikotarpį. Taip atsirado per tokį laiką gyvenančios trys kartos. Kadangi vedžioti skaitytoją vien po Joniškį 100 metų būtų per daug sudėtinga, kaip juokavo autorė, jau „kiekvienas šuo vardą turėtų“, geografija pasirinkta platesnė: Vilnius, Žagarė, Joniškis, Ryga, Karaliaučius. Po to rinko istorinę medžiagą, vaikščiojo su dr. E. Vasiliausku ir kitais konsultantais po Joniškį ir po truputį dėliojo ant to „stuburo su šonkauliais mėsytę“.
„Aš tik bijojau, kad skaitytojai pajus, jog labai myliu Vilnių, o Joniškio nepažįstu. Galvojau, kad apie miestą turi rašyti iš jo kilęs žmogus su asmeninėmis patirtimis: ten draugė gyveno, ten vaikystėje kartu žaidė, ten vaikas parkrito ir koją susilaužė. Joniškį man reikėjo „jaukintis“, – atviravo G. Viliūnė, bet I. Osipova nuramino, kad jai puikiai tai pavyko.
Karaliaučių autorė rinkosi, nes herojus kažkur turėjo mokytis, o tais laikais ten buvo pigiausia ir arčiausia. Ryga atsirado, nes supratusi, kad joniškiečiams ji net gerokai artimesnė nei Vilnius.
Kai kurie knygos veikėjai – iš tiesų gyvenę, kai kurie – išgalvoti. Romane minimi trys klebonai – visi tikri, taip pat ir matininkas, vykdęs valakų reformą. Tačiau vietovė Daugėliškis, vėliau tapęs Joniškiu, – rašytojos išmonė. Daugėliškiu vietovę ji pavadino nuo krivio Daugėlos, kurio vardą galima šifruoti kaip sudurtinį iš dviejų žodžių – „daug“ ir „gėla“, nes žmogus ją patyrė, matydamas, kaip akyse griūva jo puoselėtas pasaulis, ateina nauji dievai. Daugėlą rašytoja įvardino kaip perzonažą, už kurį pati labiausiai pergyveno rašydama.
„Ne viskas knygoje yra tiesa, tai grožinė literatūra, nepriimkite už gryną pinigą“, – sakė G. Viliūnė.
Susitikimas – likimo dovana
Knygoje gražiai sugulė vietos krašto dainos veikėjos Norvilės lūpomis, o jos prototipu visai netikėtai tapo kraštietė, joniškietė, folkloristė, unikalios sutartinių mokymo sistemos autorė Laurita Peleniūtė.
„Romane nemažai pagonybės, o jos be dainų negali būti, tad ėmiau ieškoti, kas galėtų konsultuoti. Ir netikėtai užmačiau skelbimą, kviečiantį į Lauritos dainų vakarą. Nieko nebuvau apie ją žinojusi. Nuėjau, išgirdau tą švelnų, vis tiek išduodantį akcentą ir, kai pasišnekėjome, išaiškėjo, kad ji kilusi iš Joniškio. Supratau – tai tikra likimo dovana. Laurita man daug pagelbėjo, paaiškino dainų prasmę, supažindino su šio krašto folkloru. Knygoje yra veikėja Norvilė, kuri daug dainuoja, tai Laurita tarsi jos prototipas“, – atskleidė rašytoja G. Viliūnė.
Rudenį žadamas išleisti antras romano „Jono palikimas“ formatas, kuriame Lauritos balsu skambės įrašytos dainos, o knygos sutiktuvėse ji taip pat muzika ir dainomis kūrė išskirtinę atmosferą, romano ištraukas skaitė bibliotekininkė Rita Brazauskienė.
Dėkinga konsultantams ir talkininkams
Knygos autorė dėkinga ir kitiems konsultantams, talkininkams: jau minėtam dr. Ernestui Vasiliauskui, Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos darbuotojoms, pateikusioms storą pluoštą medžiagos apie Joniškį, „Virtienių restoranėlio“ savininkei Neringai Striūgaitei, ne tik vaišinusiai virtieniais, kurie paskui ir romane atsidūrė, bet ir surengusiai iškylą po apylinkes, parodžiusiai jų giminei priklausiusią dūminę pirkelę, – panašioje rašytoja apgyvendino krivio moteris. Daug reikalingų žinių suteikė, senųjų krašto rakandų parodė Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkai, stiklapūčio paslaptimis pasidalino vilnietė Algė Julija Kavaliauskaitė (knygoje yra veikėjas stiklapūtys), teksto sklandumu pasirūpino kalbininkė Rita Urnėžiūtė. Šiuos žmones G. Viliūnė mini pačioje knygoje, autorės žodyje, taip pat sudėdama informaciją apie leidinius, šaltinius, kuriais naudojosi rašydama.
