Naujausios
Gyvena ir neketina kraustytis
Šiaulietis Žydrūnas Tamutis yra ketvirtame aukšte esančio trijų kambarių buto nuomotojas. Pernai sausį vyras laikinai laisvą butą išnuomojo porai su mažais vaikais. Raštiška neregistruota sutartimi įsipareigojo, atsiradus poreikiui, apie nuomos sutarties nutraukimą pranešti prieš pusę metų.
Nuomininkai, anot vyro, simbolinę nuomą ir mokesčius už paslaugas tvarkingai mokėjo tik pirmaisiais mėnesiais. Vėliau pinigai ėmė vėluoti arba nuomininkai juos „trupino“ dalimis.
Negana to, buto savininkas sužinojo nuomininkus be jo sutikimo į butą parsivedus didelį šunį ir katiną.
Pernai spalio mėnesį Ž. Tamutis nuomininkams pranešė, kad nuomos sutartis nutraukiama, tad nuomininkai dėl nemokumo ir netvarkos privalo išsikraustyti.
Tačiau išsikraustyti gyventojai nesuskubo nei prieš Naujuosius metus, nei po jų. Paaiškinimas: neturi kur su trimis vaikais iki pavasario išeiti.
„Apie nuomą net nekalbu, jie ir mokesčių nebemokėjo, nors naudojosi ir dujomis, ir elektra, ir vandeniu. Nenoriu, kad pradėtų augti skolos, pats viską mokėjau“, – pasakoja Ž. Tamutis.
Anot jo, buto nuomininkais ėmė skųstis ir laiptinės kaimynai, labiausiai dėl iš buto sklindančio įtartino, gal kanapių, o gal dar kokio negero tvaiko. Be to, laiptinėje iš kažkur vis atsirasdavo panaudotų švirkštų, valytoja vienu įsidūrusi.
„Mano butas tapo „perechadnoj dvor“. O nuomininkai į kalbas nesileidžia“, – sako Ž. Tamutis.
Šių metų birželį, anot pašnekovo, nuomininkai staiga ėmė jo neįsileisti į butą, kelias savaites neatsiliepė telefonu. Pagalvojęs, kad daugiau nei 1 000 eurų skolinga pora neatsisveikino ir išsikraustė, Ž. Tamutis, norėdamas patekti į vidų, su draugais iškėlė buto duris.
„Pamačiau šiukšlyną, viskas išversta. Panašu buvo, kad tikrai žmonės išsikraustė, tik šiukšles paliko“, – prisimena buto savininkas.
Bet, pasirodo, nieko panašaus: pamatė pareinančią nėščią nuomininkę ir visus tris vaikus.
Reikalavimo skubiai išsikraustyti nuomininkai nepaisė: neturi kur išeiti.
„Sako, jei tavo šeima neturi kur gyventi, kraustykitės pas mus, tilpsim pasispaudę. Čia patyčios, ar ką?“ – sako buto savininkas.
Nuomininkams nesvarbu net ir tai, kad butas liko be durų, kurias su draugais iškėlė savininkas. Jie rado išeitį – ant durų angos užkabino užtiesalą, kuris kartais būna nesandariai užtrauktas, todėl nuogi vaikščioti mėgstantys nuomininkai – visiems laiptinės kaimynams kaip ant delno.
Ž. Tamutis apskaičiavo, kad nuomininkai jam prasiskolinę netoli 2 000 eurų ir skola kiekvieną mėnesį auga. Bet, sako turto savininkas, net nebe pinigai svarbiausi – svarbiausia, kad nuomininkus pagaliau pavyktų iškeldinti. Akivaizdu, kad teks kreiptis teisinės pagalbos.
Sprendimas – teismas
Situaciją komentuoja šiaulietė advokatė Daiva RUSAKIENĖ.
„Įstatymai numato, kad turto teisėtas savininkas turi ne tik teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, bet taip pat turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus.
Taigi šiuo atveju buto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti pašalinti bet kokius jo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus, šiuo atveju – iškeldinti nuomininkus su visais jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad bute gyvena nepilnamečiai vaikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privaloma atsižvelgti į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl taikomos prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus.
Dėl to, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.
Be to, iškeldinimu užtikrinamos fizinio asmens – gyvenamųjų patalpų savininko – teisės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad iškeldinimo proporcingumo klausimas priklauso nuo subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdžio. Kai privatus subjektas reikalauja iškeldinimo iš jam priklausančio būsto, dažnai jo interesai gali nusverti.
Pažymėtina, kad būtent tėvams kyla pareiga užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams teisę į būstą, saugią aplinką, būtiną visapusiškam ir harmoningam vaikų vystymuisi. Taigi jei byloje nebūtų pateikta duomenų, kad nuomininkai (tėvai) dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą sau ir savo nepilnamečiams vaikams, nėra pagrindo pripažinti, kad yra objektyvi teisinė būtinybė ginti nepilnamečių vaikų interesus, suvaržant ginčo nekilnojamojo turto savininko teises. Kitaip tariant, nustačius, kad tėvai turi objektyvias galimybes vaikams užtikrinti kitą gyvenamąjį būstą (yra darbingi, jiems nenustatytas neįgalumas ir pan.), reikalavimas dėl iškeldinimo būtų tenkintinas.
Be to, šitoje situacijoje, ginant nepilnamečių vaikų interesus, buto savininkas turėtų informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kurie įvertintų, ar tėvai tinkamai įgyvendina savo turtines ir neturtines teises nepilnamečių vaikų atžvilgiu, ar nėra būtina spręsti klausimo dėl tėvų valdžios apribojimo.
