Naujausios
Iš dirvos tiesiai ant stalo
Erikos Skrodenės profesija – virėja-padavėja. Jos vyras Mindaugas – mūrininkas. Ūkininkavimo ir uogų bei daržovių auginimo teko mokytis iš naujo. Mokslams ir tobulėjimui jauna šeima iki šiol skiria nemažai žiemos vakarų, lanko seminarų, nors ūkininkauja jau ne pirmi metai.
Skrodeniai augina du hektarus braškių, 30 arų aviečių, 30 arų šilauogių ir 10 arų gervuogių.
Likusioje žemėje – šparagai, žieminiai česnakai, pupos ir kitos daržovės.
Šiuo metu ūkininkai doroja braškių ir šparagų, kitaip vadinamų smidrais, derlių. Skina svogūnų laiškus.
Nei daržovių, nei uogų niekur neveža. Yra pastovių klientų, kurie telefonu užsisako norimą kiekį uogų, atvažiuoja ir pasiima šviežutėles, ką tik nuskintas.
Jeigu uogų prinoksta daugiau negu yra užsakymų, neša juos į savitarnos kioskelį, stovintį prie namų. Pro šalį važiuojantys žmonės arba nuolatiniai klientai patys pasiima braškes arba šparagus ir palieka pinigus. Nebent reikia labai daug grąžos, tuomet paskambina nurodytu numeriu, ir šeimininkai ateina.
Ar nepasitaiko, kad žmonės pasiima uogas, o pinigų nepalieka? Erika sako, jog tokių dalykų dar nepasitaikė. Kartais trūksta kelių centų, kartais jų per daug. Bet kad visai nesumokėtų nėra buvę. Galbūt drausmina vaizdo kameros...
Patiems prekiauti nebūtų kada. Labai daug rankų darbo. O rankų – tik keturios. Vaikai dar nedideli. Tiesa, per didžiausius darbymečius, kai uždera pagrindinis uogų derlius, tenka prašyti pagalbos iš šalies.
Prie uogų darbo daug. Bet prie daržovių dar daugiau. Gal jų jau ir nebeaugintų. Tačiau pavyzdžiui, šiemet apšalo ir dengti, ir atviri braškynai. Kitos uogos arba daržovės tokiais atvejais amortizuoja nuostolius.
Ar pasiteisina šparagai? Jie nėra labai populiarūs Lietuvoje. „Prieš šešerius metus, kai tik pradėjome auginti, buvo kosmosas, – pasakoja Erika. – Tačiau dabar jie populiarėja. Turi paklausą.“
Iš uogų paklausiausios braškės. Todėl jų ūkininkai ir augina du hektarus. Tai, galima sakyti, pirmosios pavasario uogos, visi jų išsiilgę. Šiemet braškės labai brangios. Šiuo metu 12 eurų kilogramas. Tačiau pirkėjų vis tiek yra.
Mažiau paklausios vėlyvosios avietės. Rudenį visi jau būna atsivalgę uogų.
Vaikams tokio darbo nelinkėtų
Anksčiau ir Erika, ir Mindaugas dirbo tolimųjų reisų vairuotojais. Abu važiuodavo vienu vilkiku. Vienas ilsėdavosi, kitas vairuodavo.
Nemoteriškas darbas vairuoti vilkiką. Tačiau Erika sako, jog nebuvo labai sunku. Važinėdavo po išsivysčiusias Europos šalis, dažniausia po Italiją. Ten labai išvystyta ir tolimųjų reisų vairuotojams pritaikyta infrastruktūra. Yra kur nusiprausti ir pavalgyti. Be to, įdomu. Pamatai svetimų kraštų, pažįsti gyvenimą.
Vienintelis dalykas, kuris slėgė, gyvenimas be namų. Kartais komandiruotėse išbūdavo po dvi savaites. Vaikai namuose – vieni, prižiūrimi močiutės.
Todėl ir nusprendė kabintis į žemę. Nors turi tik penkis hektarus, uogynų ir daržovių auginimui tiek užtenka.
Ar įmanoma iš tokio ūkio pragyventi?
Erika sako, jog didelius žemės plotus valdantys, javus auginantys ūkininkai stebisi: „Kiek jūs čia tesurenkate pinigų po tuos du eurus?“
„Centas prie cento – ir susideda. Eina pragyventi, – tikina ūkininkė. – Už tai esame labai dėkingi savo klientams. Iš visos širdies jiems dėkojame už palaikymą, pasitikėjimą ir nuoširdų mūsų produkcijos įvertinimą. Kiekvienas geras pirkėjo žodis, grįžtamasis ryšys ir pasirinkimas stiprina mūsų norą dirbti dar nuoširdžiau, puoselėti kokybę ir auginti tai, kas natūralu, šviežia ir tikra.“
Vasarą Erika ir Mindaugas neskaičiuoja darbo valandų. Ir laisvų dienų neturi. Dirba nuo aušros iki sutemos.
Ne visi pinigai gauti už uogas ir daržoves atitenka šeimai. Reikia į ūkį investuoti, pirkti indelių uogoms. Žiemą ir naujų žinių pasisemti. Ir naujam sezonui pasiruošti.
Problemų kaip ir kiekviename darbe pasitaiko. „Ankstyvą pavasarį uogynus naikino šalnos. Dabar merkia lietus – pūdo braškes, – mintimis dalijasi ponia Erika. – Gal nuostolius kompensuos šilauogės ir avietės? Dalį derliaus nulesa paukščiai. Ne tik uogas ir šparagus jie lesa. Uogų paėsti ateina net lapės. Ką darysi – reikia dalintis su gamta.“
Skrodeniai mėgino perdirbti uogas. Gaminti sirupus ir uogienes. Tačiau labai aukšti maisto tarnybos ir higienos reikalavimai. Liko prie pirmykštės idėjos – parduoti derlių tiesiai iš dirvos.
Beje, Mindaugas turi įsirengęs nedidelį servisą. Atsargai. Jeigu ūkis staiga pradėtų nešti tik nuostolius, remontuotų automobilius.
Ar liks kaime, ūkelyje, Skrodenių vaikai Liepa ir Domantas?
„Vaikams tokio darbo nelinkėtume, – tvirtina Erika. – Tegu mokosi, įgyja profesijas, dirba už pastovų atlyginimą. Ne tik todėl, kad mūsų ūkyje labai daug sunkaus darbo. Bet ir todėl, kad esame labai priklausomi nuo gamtos. Vakar vaikščiojom viena palaidinuke trumpom rankovėm, šiandien reikia striukės. Nieko niekada negali prognozuoti. Ir nežinai, kaip gamtos viražai atsilieps derliui ir piniginei.“
