Naujausios
Didelis indėlis
Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė Nomeda Šatkauskienė priminė: nuo aktoriaus mirties jau praėjo 17 metų, daug kas pasikeitė, bet Prano vardas teatre nuolat girdimas.
„Jis paliko labai didelį indėlį, didelį įskiepą, jo talento jėga, energija tebeišsilaiko teatro bendruomenėje tarp žmonių, kurie kartu dirbo su Pranu. Ir jauni žmonės nuolat girdi jo vardą, nors galbūt nėra matę jo darbų, kūrybos“, – sakė N. Šatkauskienė.
P. Piaulokas Šiaulių dramos teatre pradėjo dirbti nuo 1969 metų – baigęs studijas. Teatre sukūrė beveik šimtą įvairaus charakterio vaidmenų. Ypač įsimintinas pagrindinis Krūšnos vaidmuo režisierės Aurelijos Ragauskaitės pastatytame spektaklyje pagal V. Mykolaičio-Putino dramą „Valdovas“.
2011 metais teatras išleido knygą „Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką“ (sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas).
N. Šatkauskienės manymu, verta padiskutuoti, kaip būtų galima ateityje įprasminti tokio talento, kaip P. Piaulokas, atminimą.
Gyvas ekrane ir atmintyje
Vakare parodytas aktorės ir režisierės, teatro metraštininkės Nijolės Mirončikaitės, paminėjimo iniciatorės, dviejų dalių filmas „Scenos džentelmenas“, sukurtas 2009 metais – praėjus metams po aktoriaus mirties. Už meilę ir pagarbą menui filmo kūrybinė grupė buvo apdovanota specialiuoju prizu geriausių 2009 metų laidų konkurse „Pragiedruliai“.
Filme aktorius vėl buvo gyvas – parodyti jo įsimintiniausi vaidmenys teatre ir kine, skambėjo jo balsu skaitomi eilėraščiai ir kiti tekstai. Kūrybinė grupė, rinkdama medžiagą, buvo nuvykusi į Endriejavą, čia aktorius mokėsi, pakalbino buvusius jo mokytojus. Prisiminimais filme dalijosi ir aktoriaus kolegos.
Po filmo peržiūros prisiminimai vėl atgijo.
Dalius Jančiauskas dalijosi su P. Piauloku viena grimerine – kartu praleisdavo daug laiko.
D. Jančiauskas atkreipė dėmesį, kad nepakankamai paminimas P. Piauloko literatūrinis, dramaturginis talentas – į ne vieną spektaklį jis ateidavo su pjesės variantu. Aktoriaus teigimu, jo didžiulis indėlis įdėtas į spektaklius „Iš gyvenimo vėlių“, „Daktaras ir Mangaryta“, „Inteligentiškas beprotnamis“. P. Piaulokas vienuolika metų buvo teatro literatūrinės dalies vedėjas.
„Nepaisant viso jo intelektualumo, man patikdavo, kai jis būdavo šelmiškas. Tai būdavo netikėta iš tokios asmenybės!“ – prisiminė D. Jančiauskas.
Jūratė Budriūnaitė irgi saugo daug prisiminimų apie P. Piauloką. „Jis – kaip oras, jo neužčiuopsi. Niekada neprisileisdavo labai arti, nes jei kažkokį intymumą peržengsi... Man taip atrodo, gal aš ne viską supratau“, – svarstė aktorė.
Pasak D. Jančiausko, darbe P. Piaulokas koncentruodavosi į darbą ir jokių „panibratstvų“ negalėjo būti – pajuokauti galima po darbo.
„Ko gero, ir iš kitų to paties norėjo. Baigiam stenėt, pergyvent – eini ir darai. Gana šiurkščiai pasakydavo. Mąstyk, yra naktis, ryte parodysi“, – kalbėjo J. Budriūnaitė. Aktorė prisiminė, kiek daug aktorius reikalaudavo iš savęs. Vaidino iki galo – kol leido sveikata.
N. Mirončikaitė, pasitelkdama aktorės meistrystę, dalijosi linksmais momentais.
Prisiminė, kokia „bjauri“ partnerė buvo, kai kartą scenoje užmiršo tekstą „Baisiuose tėvuose“ ir akimis prašė: „Pranai, gelbėk, aš nežinau, ką sakyt.“ Pranas ėmė kone žiopčioti – atrodė, jog tai jis užmiršo tekstą. „Nu, žinai, Nilce, mane pavedei“, – aktoriaus žodžius atkartojo N. Mirončikaitė.
Kai P. Piaulokas turėjo važiuoti į Jugoslaviją, paprašė N. Mirončikaitės numegzti megztinį – parduotuvėse visko trūkdavo.
N. Mirončikaitė sakė iš pradžių atsisakiusi: jei namuose megs, ką vyras pasakys! Bet sugudravo: „Pranai, paprašyk mano vyro, kad jis paprašytų manęs, kad aš numegzčiau megztinį.“ Taip ir įvyko. Vyras, parėjęs namo, pasakojo sutikęs Praną, o šis prašęs numegzti megztinį.
„Na čia dabar! Aš megsiu, o tu sakysi, tai čia Pranui!“
„Nu numegzk, Pranas taip gražiai prašo!“
Laiko buvo likę mažai, tad teko dalintis darbais: aktorė Dalia Cinauskaitė numezgė rankoves, o N. Mirončikaitė – priekį ir nugarą. Taip P. Piaulokas buvo išlydėtas į Jugoslaviją nauju megztiniu.
Dabartinis teatro vadovas Aurimas Žvinys su P. Piauloku dirbo 2,5 metų, likimas lėmė, kad per tris sezonus „partneriavosi“ 5–6 spektakliuose.
„Buvo ir didelis autoritetas, ir mokytojas, ir šelmis, kaip Dalius sako. Teko pamatyti visas jo portreto puses, ir labai rimtą, ir moralizuojantį, duodantį jaunam aktoriui gerokai pylos už profanišką požiūrį į meistrystę ir čia pat už kiek laiko labai tėviškai apsikabinusį ir guodžiantį.“
Vytautas Juškus, teatrui vadovavęs penkerius metus, prisiminė prisistatymą kolektyvui 1988-aisiais. Prieš tai V. Juškus buvo dirbęs televizorių gamyklos direktoriumi, turėjo griežto vadovo reputaciją.
Pristatymo metu naujasis direktorius iš P. Piauloko sulaukė „ne visai palankių“ klausimų.
„Kas būdinga šiam žmogui (tuomet jis nepažinojo manęs gerai) – praėjus pusei metų jis atėjo ir atsiprašė. Ne kiekvienas tai sugebėtų padaryti, nors aš visiškai nieko blogo nejaučiau, supratau, kodėl tokia reakcija yra: pramonininkas, ekonomistas, ne meno žmogus ateina vadovauti teatrui.“
V. Juškus dirbo Vyriausybėje, kai P. Piaulokui 2008 metais buvo skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. V. Juškus, lydimas vieno iš aktorių, apdovanojimo pažymėjimą įteikė ligoninėje.
Savo Auksinį scenos kryžių ligoninėje gulinčiam P. Piaulokui tais pačiais metais, minint Teatro dieną, atidavė Aidas Giniotis.
P. Piaulokas mirė 2008 metų gegužės 12 dieną. Palaidotas Ginkūnų kapinėse.
