Naujausios
Mylimi fotomodeliai
Parodoje „Apkabinu tave, Lietuva“ eksponuojama apie 50 nuotraukų. Šia paroda S. Tamulis pamini ir neseniai praėjusį 60 metų jubiliejų.
Atrinkti nuotraukas iš itin gausaus skaitmeninio archyvo, sako fotografas, buvo labai sunku. Norėjosi perteikti įvairovę, tad parodoje yra visko: paukščių, žinduolių, rasa švytinčių meldų, grybų, vabalų... Atskiras „intarpas“ pasakoja apie humorą mėgstančio fotografo dislokacijos vietas, fotografavimo sąlygas, pašmaikštavimus gamtoje.
„Tai liga, kuri nei pačiam, nei kitam nekenkia, o dar kokį malonumą teikia. Ypač, kai kas pagiria nuotraukas“, – šypsosi fotografas. Ir pasidžiaugia iš bibliotekos kolektyvo išgirdęs, kad tokios gyvos parodos dar čia nebuvo. Tokie komplimentai širdį glosto.
S. Tamulis puikiai prisimena kiekvienos nuotraukos istoriją. Patikina: pasakojant iš malonumo net šiurpuliukai eina per nugarą.
„Iš retesnių paukščių užfiksavau kryžiasnapį, su juo net selfį pasidariau Salduvės parke, iki šiol dūšioje išlikęs tas jausmas. Paukštvanagis – ne naujiena, bet labai gražiai žiūrėjo į akis, tiesiog kvėpavimą sustabdžiau, širdis sustojo, kad tik paukštis nepajaustų, neišgirstų. O čia – laukių peštynės, – po parodą lydi autorius. – Baltasis garnys užfiksuotas Kairių ežere, o didžioji antis – Šiaulių miesto parko tvenkinyje. Kėkštas kaip pankas – pastatė kuodą, o tulžys su žuvyte pats mane surado.“
S. Tamulis fotografuoja netoliese: Šiaulių apylinkėse, vyksta į Tyrulių pelkes, į Aukštrakių, Gruzdžių pusę, Kurtuvėnų miškus, prie tvenkinių.
Jei neturi ūpo kur nors važiuoti, keliauja su fotoaparatu pėsčiomis – džiaugiasi Salduvėje įamžinęs juodąją meletą, pilkąją meletą.
Mylimiausias Sauliaus fotomodelis – eurazinis bukutis: „Kaip jis pozuoja! Įvairias pozas – ir vienaip, ir kitaip! Dar iš paukščių – liepsnelė, vadinu ją mano meilužė. Dar nuostabus paukštelis – karietaitė. Buvau jos sulaukęs, bet nuskrido, galvojau, ką daryti. Padėjo visagalis „Google“. Įjungiau karietaitės garsą – žiūriu, ore taškelis atskrenda. Taip ją prisikviečiau kelis kartus, bet paskui gal įtarė, kad apgavystė vyksta.“
S. Tamulis fotografuoja visais metų laikais. Visgi maloniausia fotografuoti, kai šilta, – vasarą. Bet gamta graži visuomet: žiemą žavi šerkšnas, rudenį – spalvos, pavasarį besiskleidžiantys pumpurai, žiedai. Niūriau, kai medžiai stovi numetę savo apdarus.
„Nuo boružėlės iki elnio, briedžio – viskas domina. Gražu ir gėlės, meldai, augalo pumpuras – kaip išsivynioja paparčio lapas, susuktas kaip sraigės kiautas! Gamta niekada nepabosta.“
Dėl gero kadro S. Tamulis gali atsikelti bet kada. Ne kartą naktį yra lėkęs laukan fotografuoti mėnulio.
Visur kartu
Pirmoji fotografijos „maža bacilėlė“ S. Tamulį buvo prigavusi apie 1985 metus – su „Smena 8M“ kieme fotografuodavo draugus. Prisimena: kai su draugais dviračiais važiavo į Aleksandrijos motokrosą, jau rūpėjo pasiimti fotoaparatą – tebesaugo garsiosios motokrosininkės Almos Zinevičienės nuotrauką.
Paskui fotografavimą ilgam padėjo į šalį, kol nepajuto, kad fotoaparatas tarsi prikibo prie delno.
Įsigijo „Canon“. Kurį laiką fotografavo priešokiais giminaičių šventes, o paskui sudomino gamta. „YouTube“ kanale stebėjo Martino Milerio laidas – jis labai įkvėpė.
„Vien pasiruošimai, kamufliažai man tokia mistika, tokia paslaptis buvo žiūrint! Galvojau, ar aš kada nors taip galėčiau? Tai buvo gal prieš 10–15 metų. Kai rimčiau susidomėjau, užsisakiau, parsisiunčiau aprangą, sužinojau, jog svarbi fotografuojant vėjo kryptis, kad kanopiniai, žinduoliai neužuostų.“
Prieš važiuodamas į gamtą S. Tamulis stengiasi nenaudoti aitraus kvapo muilo, šampūno. Jo bendraminčiai, gyvenantys nuosavuose namuose, drabužius, kuriais fotografuoja, laiko malkinėje, kad įgytų lauko kvapą. Saulius gyvena bute, tad tokių galimybių neturi.
Fotografuoja S. Tamulis „Olympus“ fotoaparatu, turi ir „Nikon Z6III“, bet išliko nostalgija ir „Canon“.
„Neblogą „patranką“ įsitaisiau – 800 centimetrų, beveik už save didesnę, – šmaikščiai objektyvą apibūdina nedidelio ūgio fotografas. – Draugai juokiasi, klausia, ar ratukų nereikia įsidėti vežtis?“
Objektyvas nemažai ir sveria – apie 4 kilogramus.
Fotografuoti gamtos S. Tamulis keliauja ne vienas.
„Mes su antrąja puse visada einame kartu. Kaip gali ją namuose palikti, jei nuo manęs tuo pačiu užsikrėtusi! Visur kartu. Ir žvejojame kartu valtyje, būna, dienos abiem neužtenka. Į valtį pasiimame objektyvus – o jei pamatysi baublį švendrėse?“
Nors būna dviese, gamtoje abiem tenka kantriai tylėti. Prabyla nebent pašnibždukais, kai būna įsitikinę, kad aplink nieko nėra.
Ilgiausiai S. Tamulis „priedangoje“ yra išsėdėjęs 16 valandų – kiti buveinėje ištveria net kelias paras.
Fotografuodamas pastebi įvairiausių įdomybių. Prieš trejus metus Talkšoje buvo apsigyvenusi tundrinė žąsis, nedažna Lietuvoje. Lygiai po metų pamaina pasikeitė – atsirado baltaskruostė berniklė. Ji irgi išbuvo metus.
Namie laukia Albiniukas
Fotografuojant gyvąją gamtą, neabejoja S. Tamulis, reikia begalinės kantrybės – be jos tik žvirblį ar balandžius daugiabučio kieme gali įamžinti. Bet ir stebint kasdieninius paukščius pavyksta pagauti ypatingų momentų.
Dar reikia daugybės žinių. Pavyzdžiui, jei žinosi, kokias žoles mėgsta briedžiai, kur jos auga – tuomet ir briedžių ten rasi.
O ar lieka garsiajam Užgavėnių kaukių meistrui laiko kaukėms?
„Kaukes drožiu šaltuoju metų laiku“, – paaiškina. Tik šį sezoną sulig pačia pirma kauke susižeidė ranką, tad amatą teko atidėti į šalį.
„Nieko, viskas gerai, svarbu, kad fotoaparatą nulaikau“, – nepraranda optimizmo. Ir pajuokauja apie pomėgius: „Atrodo, kad lovoje šalia brangiausios vos negalėtų miegoti fotoaparatas, drožybos kaltai ir dar meškerė.“
S. Tamulį fotografavimo aistra taip pagavusi, kad nuolat nori važiuoti į gamtą, nesėdėti namuose. Tik gaila be kompanijos visai dienai palikti kalbančią papūgą Albiniuką.
„Grįžti, jau šaukia, „miegučio, miegučio“ – kad išjungtume šviesą ir užtrauktume užuolaidas. Nebelieka laiko pasikalbėti, ant rankų nebenori, kaip ir maži vaikai po dienos, pavargę, pikti darosi“, – apie protingąją ir daug žodžių mokančią papūgą sako S. Tamulis.
Dabartinė fotografo svajonė – nufotografuoti šerną. Kartą šis gyvūnas buvo priėjęs gana arti, bet dengė tirštas rūkas. Tik po rūko skraiste pavyko įamžinti ir elnių siluetus.
Pokalbio dieną S. Tamulis irgi spirgėjo – skubėjo į nusižiūrėtą vietą, kurioje gyvena lapių šeimyna.
