Naujausios
Kad gautų europinių ekonomikos gaivinimui skirtų pinigų ir kad sočiau galėtų finansuoti krašto gynybą su socialinio teisingumo vėliava į valdžią atėję socialdemokratai, vardan Lietuvos neva esantys Skvernelio partiečiai ir Nemuno aušrininkai nusprendė tęsti konservatorių ir liberalų užmačią įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Mat, kartu su Europa paskaičiavo, jog itin daug lietuvių gyvena nuosavuose būstuose. Juos apmokestinus – pats lengviausias būdas papildyti biudžetą.
Tad žmonės sunkiai dirbdami su paskolomis ar kantriai taupydami įsigiję būstą, sumokėję visokius sklypų, leidimų, elektros mokesčius, PVM pirkdami statybines medžiagas, jeigu namą statėsi, turės dar kartą sumokėti valstybei už tai, kad turi kur gyventi. Tiksliau, kad nesinuomoja būsto ir nekrauna kapitalo nekilnojamojo turto prisipirkusiems.
Nenuostabu, kad tūkstančiai didmiesčių ir regionų gyventojų protestuoja, nes savas būstas mažiausiai Europoje uždirbančius ir mažiausias pensijas gaunančius lietuvius dar gelbsti nuo bado ir gyvenimo gatvėje.
Vyresnieji gyvena sovietmečiu statytuose ir privatizuotuose butuose arba pačių rankomis susiręstuose namuose, jaunesnieji būstą pirko paėmę iš bankų paskolas. Ir tai išmintingas sprendimas, nes bankui kas mėnesį tenka mokėti mažiau negu buto nuomotojui. Be to, kad ir bankui įkeistas būstas su kiekvienais metais tampa vis labiau savas. O nuomojamas savu niekuomet nebus. Šimtai eurų kiekvieną mėnesį išleidžiami nuomai paleidžiami pavėjui.
Tiesa, ne visai pavėjui. Nuomininkas krauna turtus tikriesiems kapitalistams, prisipirkusiems nekilnojamojo turto nuomai.
Iš esmės tai nėra blogai, nes nekilnojamojo turto agentūros įdarbina žmones, moka mokesčius valstybei. Gal ir nuomininkui nebūtų tokios didelės tragedijos, jeigu jis būtų socialiai apsaugotas kaip apsaugomi žmonės, pavyzdžiui, Vokietijoje. Netekęs darbo ar ilgiau dėl kokių nors priežasčių negalintis dirbti žmogus gauna pašalpą, atitinkančią jo poreikius. Į tuos poreikius įskaičiuojamas nuomos mokestis, komunaliniai patarnavimai ir keli šimtai eurų maistui.
Lietuvoje, deja, tokių visus bazinius gyvenimo poreikius atitinkančių pašalpų nėra. Didelius atlyginimus gauna tik koks dešimtadalis dirbančiųjų. Kitiems, gyvenantiems iš kuklių pajamų, savas būstas – savotiškas gelbėjimosi ratas.
Sava pastogė, auksinės rankos, darbštumas, sumanumas, gebėjimas daug ką padaryti patiems, praktiškumas ir gyvenimiška išmintis amortizuoja mažas lietuvaičių pajamas.
Tačiau, valdžios požiūriu, matyt, gyvename per gerai, kad kėsinamasi apmokestinti pagrindinį saugumo ramstį – žmogaus namus, kurie kiekvienam mūsų suteikia pasitikėjimo ir tvirtybės.
Įstatymo projektą sukurpę seimoriai stebisi ko čia tie žmonės protestuoja. Esą nekilnojamojo turto mokestis būsiąs labai mažas, o nedidelės vertės būstą turintiems provincijos žmonėms gal ir iš viso jo nereikės mokėti, nes „grindys“ būsiančios net 40 tūkstančių eurų. Tuo tarpu valstybės įmonė Registrų centras jau skuba perskaičiuoti nekilnojamojo turto vertes, kad kuo didesnei masei žmonių tos „grindys“ paaukštėtų ir už nekilnojamąjį turtą mokama suma padvigubėtų ar patrigubėtų.
O paskui ir vėl perskaičiuos. Vertę didins kasmet. Augs vertė – augs ir nekilnojamojo turto mokestis.
Šiuo metu jis taipogi bus ne toks ir simbolinis kaip bando piešti valdžia.
Imkime kad ir Šiaulių regioną. Šiaulių mieste vieno kambario butuko rinkos kaina svyruoja nuo 40 iki 50 tūkstančių eurų ir daugiau, jeigu butas centre. Trijų – keturių kambarių butas – 90 – 130 tūkstančių. Namai siekia ir 200 tūkstančių.
Kelmėje būsto kainos nedaug atsilieka nuo Šiaulių: trijų kambarių butas kainuoja 50 – 60 tūkstančių, kartais ir daugiau, jeigu prabangiau įrengtas, namas – 80 – 90, kartais ir per šimtą tūkstančių.
Taip yra šiuo metu. O kokios sumos bus, kai Registrų centras perskaičiuos nekilnojamojo turto vertę, ir kiekvieną turintį nuosavą pastogę prilygins turtuoliui? Paskaičiuokime, kiek šimtų, o ateityje gal net tūkstančių kasmet turės pakloti žmogus, jeigu mokestis, kaip planuojama, būtų kad ir 0,1 procento.
O iš kur tų šimtų paimti, kai maisto kainos, būsto šildymas, už kurį jau norima netaikyti PVM lengvatos, ir visokie kitokie mokesčiai auga lyg ant mielių? Ir niekas nė nepaguodžia, kad dar labiau neaugs. Ar nebus taip kad kokiai daugiavaikei šeimai ar mažą pensiją gaunančiam senukui teks kraustytis į gatvę, nes nepaneš savo gyvenimo finansinės naštos.
Bet, regis, ir šiai, savo lozungais į socialinį teisingumą ir žmogaus finansinį saugumą orientuotai valdžiai žmogus atsiduria trečioje vietoje po valstybės ir pačios valdžios interesų.
Dabar valstybei reikia labai daug lėšų gynybai. Ne tik tankams, dronams, vokiečių brigadai, bet ir, pavyzdžiui, išvykai pasimelsti į Vatikaną.
Reikia lėšų remti Ukrainą. Reikia išlaikyti brangiąją Baltarusijos opoziciją. Reikia didmiesčiuose išlaikyti rusiškas, lenkiškas mokyklas, o lietuviškas provincijoje kad ir renovuotas, aprūpintas puikia materialine baze uždaryti. Reikia pinigų brangiems ministerijos darbuotojų mokymams kurortiniuose miestuose.
Poreikiai – lyg nuolat alkana kloaka, kurią turi užpildyti pagrindinė, didžioji nei turtais, nei pinigais nepertekusi lietuvaičių masė.
Išrinktieji, regis, neprivalo nieko. Net rimčiau pasukti galvas, kaip čia neskausmingiau papildžius budžetą, kur čia investavus ar sutaupius, ko atsisakius patiems, kad viskam užtektų pinigų ir nereikėtų vis naujų apynasrių jau ir taip savo finansinę naštą vos patempiantiems žmonėms.