Naujausios
Vaškuoti ir išskutinėti
Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre kiekvienų metų priešvelykiniu laiku vyksta tradicija tapę vaikams ir suaugusiems skirti kiaušinių marginimo edukaciniai užsiėmimai.
Etninės kultūros specialistė Alina Milašienė sako, kad tokių edukacijų tikslas – supažindinti lankytojus su seniausiais velykinių kiaušinių marginimo būdais, turint vilties, kad sena tradicija sugrįš į kiekvienus namus, kai kiaušinius prieš didžiąją pavasario šventę margindavo visa šeima, susėdusi prie bendro stalo.
Tačiau kiaušinių marginimas nebuvęs vien tik būdas laikui praleisti, jis nuo seno simbolizavo gyvybę, vaisingumą, sveikatą. Margindami visokiais simboliais, senoliai kiaušinį, taigi ir sveikatą, sėkmę ir visa kita stiprindavę. Per Velykas numargintas kiaušinis nebūdavo skirtas suvalgyti, esmė – jį padovanoti brangiam žmogui, o svarbiausia – krikšto vaikams.
„Nuo senų laikų krikšto mama, ne tėvas, o būtent krikšto mama dalydavo margučius, kad suteiktų stiprybės ir sveikatos savo krikšto vaikams. Tai lyg ir jos pareiga“, – sako Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė B. Poškienė.
Velykinių kiaušinių marginimo būdai būdavę įvairūs – kaip kas originaliau sugalvojęs, bet vaškavimą, raižymą, marginimą žolelėmis žinojo bene kiekvienas kiemas ir kiekviena šeima.
Marginimą vašku mūsų protėviai, pasak ponios Birutės, vadindavę lašinimu. Kodėl lašinimu, jeigu vaškas ant kiaušinio yra brūkšniuojamas, neaišku, bet tokia jau yra tiesa.
Kiaušinį lašinti bičių vašku pradėdavo žiūrėdami į kiaušinio formą, paprastai padaliję į keturias dalis.
Raštai, kuriais marginamas kiaušinis, anot B. Poškienės, būdavę įvairūs, tačiau pagrindiniu raštu laikoma iš taškelio ir trijų brūkšnelių sudaryta paukščio pėdutė, sudaranti Saulės ženklą.
„Visuose kiaušiniuose šis raštas atsikartoja. Tokį kiaušinį pavarčius aiškiai matyti tekanti saulė, o apvertus – besileidžianti. Saulė – tai atbudimas. Aišku, būdavo marginama ir kitais dangaus ženklais – mėnulio, žvaigždžių, bet tokie simboliai ant kiaušino atsirasdavo labai retai“, – pasakoja pašnekovė.
Kitas nuo senų laikų labai populiarus kiaušinių marginimo būdas – skutinėjimas, kai viena spalva tamsiai nudažytas kiaušinis aštriu peiliuku ar kokiu smeigtuku išskutinėjamas. Senovėje dažniausiai tai atlikdavo vyrai, todėl, kad priešvelykiniu laikotarpiu jie turėję daugiau laisvo laiko negu moterys, kurios rūpinosi didžiaisiais skalbimais, namų tvarkymu, velykinių vaišių ruošimu. O vyrams ką veikti, jeigu dar neprasidėjusi sėja, žemės arti nereikia, nėra dar jokių kitų lauko darbų? Likdavę tik sėsti prie kiaušinių skutinėjimo.
„Mūsų namuose kiaušinių niekas nevaškuodavo. Atsimenu, apvyniodavome juos lininiais siūlais ir dėdavome į dažus. Tik tėvukas margindavo raižydamas – pasiimdavo labai ploną peiliuką ir raižydavo tradicinius raštus. Labiausiai mėgo ant kiaušinių išraižyti ąžuolo lapus ir giles. Fantastiškai tai padarydavo“, – vaikystės prisiminimais dalijasi B. Poškienė.
Kiaušinius žmonės spalvindavo pasitelkdami visokias natūralias priemones iš gamtos: ąžuolo žieve – rudai, svogūnų lukštų ir gelžinės „miksas“ – tamsiai rudai, beveik juodai. Gelžinę žmonės pasidarydavo, seną surūdijusį gelžgalį užpildami karštu vandeniu ir išlaikydami kelias savaites, paskui sudėdavo svogūnų lukštus.
Rasdavo ir žolelių, kurios kiaušinius nuspalvindavo žaliai, geltonai, net ir mėlynai.
Ne veltui senoliai pagrindinėmis pavasario spalvomis laikydavo bundančios gamtos simbolius: geltona – saulutė, žalia – laukai, raudona – gyvybė, mėlyna – dangus, juoda, violetinė, ruda – žemė, kurioje viskas auga, bujoja ir gyvena.
Velykoms margintų kiaušinių senais laikais beveik niekas nevalgydavo, jie būdavę tik stalo papuošimas. Margučiai dažniausiai skirti dovanoms – jei suvalgysi, ką įdėsi krikšto vaikui, kuris antrą Velykų dieną pas savo krikštamotę ateis su pintinėle kiaušiniaudamas? Birutei gaila, kad dabar krikštamotės įsigudrinusios savo krikštavaikiams dažniau dovanoti ne tikrus, pačių nuspalvintus margučius, o šokoladinius „kinderius“.
Bet smagu, kad iki šių dienų išlikusi tradicija, sėdus prie Velykų stalo, būtinai sumušti po kiaušinį, ieškant to, kurio kevalas pats stipriausias. Buku galu, smailu galu – taip visa šeima kiaušinio stiprybę išbandydavo.
Nori ar nenori, mėgsti ar nemėgsti, pirmas Velykų stalo patiekalas privalo būti būtent kiaušinis.
Brangios Velykų tradicijos
Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovei Birutei jos vaikystės Velykos asocijuojasi su sviesto avinėliu.
„Mama nebuvo jokia menininkė, tik paprasta audėja, bet kokį gražų sukurdavo avinėlį. Sviestinėje suformuodavo galvelę, o tada į vandenį vis pamirkomu šaukšteliu darydavo vilnones garbanėles. Pamirko šaukštelį ir kepštelį per sviestą, pamirko ir vėl kepšteli. Jeigu stipriau užkabina, vilnonė garbana dar gražesnė gaunasi. Būdavo, žiūri į tą avinėlį ir taip gaila jį pradėti.“
Birutės atmintyje išlikusi ir žemaitiška bulka – paprasta skardoje kepta bulka, į kurią mama dėdavo tiek kiaušinių, kad kepinys būdavo geltonas geltonas ir tokio gardumo. Bulka būdavusi didelė – valgydavo per visas Velykas, o paskui dar ir svečiams į namus įdėdavo.
„Nors mamos nebėra jau daug metų, tos bulkos skonį jaučiu iki šiol...“ – sako pašnekovė.
Savo namuose ji sako būtent dėl Velykų pasistačiusi sūpynes. Tai senoviška tradicija – vaikinams kuo aukščiau išsupti savo merginas, kad jų plaukai ilgesni užaugtų ir kad javai aukštesni subujotų.
Vadovaujasi ir tėvų įskiepytu papročiu – nusinešti margutį į Velykų Mišias pašventinti. Parneštu būtinai papuošia Velykų stalą – pašventintas kiaušinis kartu pašventina dosnų Velykų stalą. Birutės tėvų šeimoje šitas kiaušinis būdavo padalijamas kiekvienam šeimos nariui ir ūkio gyvuliui bei augintiniui, sveikatos ir stiprybės linkint.
Kokios gi Velykos be margučių ridenimo varžytuvių. Dalyvauti ir pažiūrėti susirinkdavo visas kaimas, kiekvienam svarbu prisirinkti kuo didesnę pintinėlę kiaušinių! Lovelio toli neieškodavo, medžio žievė, tošis ar kita kelmo dalis būdavo puikiausias ridenimo priemonė.
Velykų stalas, sako B. Poškienės, būtinai turi turėti pavasario ženklų: ar tai būtų katinėliai, ar prasprogusi beržo šakelė, ar želmenys. Visokia žaluma – gyvybės ženklas. Seniau, kai žiemos Lietuvoje būdavo labai šaltos, o Velykos ankstyvos, žmonės ant stalo padėdavo net miško samanų.
„Pašventinta kadagio verba vaišių stalui netinka. Parsinešėte į namus, apėjote su ja kiekvieną kampą, pasišventinote, ir užkiškite kur nors saugioje vietoje“, – sako etninės kultūros žinovė.
Pernykščią verbą, anot jos, būtina sudeginti ne šašlykinėje ar kaip pakurą, o tiesiog sudeginti kaip verbą. Ją tiesiog išmesti – šiukštu negalima.
