Noveletės

Rašytoja

Babaužis

Šiandien vestuvės. Šeimininkės bėgioja pirmyn ir atgal, vis ką nors atnešdamos ar nunešdamos ant stalo, apkrauto įvairiais kulinariniais stebuklais. Pamerktos didelėse vazose gėlės mirkčioja spalvotomis akimis. Jaunoji, parimusi mažame kambarėlyje, matuojasi pirštinaites ir jaučiasi taip, tarsi ją dabar išmes iš esamo gyvenimo ir įstums į nežinomą slaptingą pasaulį.

Kai visi susėda už ilgo stalo, pasipila sveikinimai, linkėjimai, kalbos, juokas, taurių skambėjimas. Jaunajai regisi tai naujo gyvenimo pradžia. Jis bus, aišku, kitoks, negu gyveno savo žaliajame kambaryje. Įsiklauso į neramų triukšmą ir ją apima nykumas, atsėlina baimė, pasiilgsta ramybės, ima ilgėtis pati savęs. Dairosi, žvelgia į sėdinčiuosius, į žmogaus, esančio šalia, veidą. Lyg ir viskas yra gerai. Erdvu, visi linksmi, bet ji jaučiasi sutrikusi, nebežino, kur atsidūrė, kur pačiai pasislėpti, ir nežino, kas jos laukia.

O tas šalia esantis vyras pilkomis akimis ir neklusniomis garbanomis kažkokiu stebuklingu būdu tapo tuo, kuris ją supranta, kuriuo ji gali pasitikėti. Pastebėjęs jos sutrikusį žvilgsnį, jaunasis nusišypso, apkabina ir pasako tyliai: „Aš tavo babaužis.“ Šilta gera jo šypsena nuteikia raminančiai.

Išrinktoji suvokia: jis priima ją tokią, kokia yra. Jis jos babaužis.

Atradimas

Šiandien ji nusprendė aplankyti didįjį kalną. Žinoma, jis nėra toks, kaip didieji pasaulio kalnai, bet pakankamai aukštas. O svarbiausia – jos mėgiamiausias kalnas, po kurio aplankymo prasideda jos vasara ir gamtoje, ir sieloje.

Atvykusi ilgai ieško takelio, kuriuo visada kopdavo. Jį aptikusi kopia aukštyn. Saulės šviesa mirguliuoja ant samanotų akmenų, įvairių žolelių. Palei taką gausiai prižėlę berželių, pušelių, kadagių, kurie bado rankas, kai mėgina į juos įsikabinti kopdama viršun.

Kalno viduryje takelis stabteli prie didelio akmens. Atsisėda ant jo ir žvelgia į žemai plytintį slėnį, kuris, rodės, priklauso jau kitam pasauliui – tam, žemutiniam. Pasilenkusi nuo akmens pajunta svaiginančią laisvę. Taip lengva ir gera kvėpuoti.

Viršuje karaliauja ramuma. Tik kartais pasigirsta kurio nors paukščio klyksmas. Ypač nerimsta keli maži margi paukšteliai. Jie gyvena čia, kalno viršūnėje, ir dabar yra sunerimę. Ji tykiai išsitiesia žolėje ir įsiklauso į gyvybingą gamtą. Saulė virpuliuoja ant žolynų, medelių, samanų. Ji norėtų pakalbėti apie liūdesį, nerimą ir skausmą, bet nėra kam išsakyti savo minčių. Visur visi džiaugiasi šia džiugia akimirka. Į saulę kelia savo galveles dar neprinokusios žemuogės, čiobreliai linksta nuo žiedų. Viskas aplink kinta, juda, čia tiek šešėlių, spinduliavimo, šviesos ir žaismo.

Ūmai atskrieja nedidelis debesėlis. Jis sustoja ties kalnu ir išsilieja lietumi. Jo lašai teka veidu, pečiais, tarsi linkėdami ramybės ir gero. Vienatvė pasidaro nebaisi, nes aplink gyvas pasaulis. Aplink augančiuose medžiuose nepaprastas gaudesys, ošimas. Ir ji eina lėtai basa per šlapią žolę, kvėpdama gyvąjį orą, priklausantį šią akimirką tik jai.

Dieve mano, koks nuostabus tas gyvenimas!

Kova

Jau senokai ji stovi ant spintelės prie lovos. Neaukšta, apvaliu baltu gaubtu ir tokiu pat stovu. Mamos dovanota įkurtuvių naujajame bute proga. Iš pradžių švietė ramia šilta šviesa. Bet po mamos mirties netikėtai sugedo. Nebešviečia. Ir ji jos netaiso.

Stovi ant spintelės sukaupusi visus prisiminimus ir vis apdulka. Ji sistemingai ją atšviežina. Tačiau dulkės atkakliai ir nepastebimai renkasi ir visuose kampuose, ant kiekvieno paviršiaus. Jos kaupiasi ant spintelių, ilgo tualetinio stalo, palangių, gal net ir ant jos, tik ji to nepastebi. Kiekvieną akimirką jos nepaliaujamai srūva žemyn nematomos. Jei jų nesurinksi, neišvalysi, ilgainiui nuguls viską. Pradžioje jos mirguliuos kaip senas miglotas prisiminimas. O ateityje, išėjus į kitą pasaulį, jos nuklos kūną storu sluoksniu.

Dulkės užvaldys viską. Tada į tuščius namus įsėlins motina gamta ir maitinsis esamais daiktais, kol pamažu jie virs žeme, po to dulkėmis.

Ir nieko negali pakeisti. Todėl ji laikas nuo laiko valo dulkes nuo baltosios lempos.

Bet – iš dulkės atėjai, į dulkę pavirsi.

Kodėl?

Sala

Ankstyvas vasaros rytas. Virpuliuoja saulės spinduliai ant miško medžių lapų, pušų spyglių ir krūmų. Skraido paukšteliai, kažkur genys kala savo dainą, girdisi žąsų gagenimas. Ji atvyko į tą mišką susitikti su praeitimi. Žengdama tarp pušų išvysta žvilgantį ežerėlį. Jo centre tyvuliuoja nedidelė salelė, apaugusi krūmokšniais. Pasiėmusi valtį, nuplaukia į sausumą ir išlipa nedidelėje laukymėje, priaugusioje žemuogių.

Kiek paėjusi krenta į žydinčią pievelę. Ją apgaubia čiobrelių, nendrių, prie kranto augančių vandens lelijų kvapai. Ji žvelgia į begalinį skaidrų, spindintį dangų, nušviečiantį mažą žemės lopinėlį nežemiška šviesa. Ir toji nepaprasta žaižara sklinda ne tik salele, bet ir ežero paviršiumi iki begalybės.

Slaptingoji nepaprasta šviesuma nukelia į tolimas, amžinai nubėgusias į praeitį, dienas. Ji regi brangų mamos veidą, netoliese žvejojantį tėvuką. Tas pradingęs pasaulis vis artėja ir artėja, rodos, jau yra čia pat, tik ištiesk ranką ir juos paliesi, ženk tik vieną žingsnį...

Kitą dieną ji vėl atplaukė į tą ypatingąją salelę. Prie kranto lengvai siūbavo vystančios lelijos, pievelė buvo ištrypta, primėtyta šiukšlių. O tolumoje be perstojo raudojo paukštelis, ilgesingai klykavo baltoji žuvėdra.

Išėjo

Atėjo lapkritis. Nors ore tvyro viltis, bet tas mėnuo atneša ledinį vėją, užgula tamsa, nustelbiančia klausias dienos valandas.

Dienos, pilkos ir niūrios, rangėsi vėžlio žingsniu, o ji kovoja su begaliniu skausmu, kartais nuslopstančiu ir leidžiančiu jai pasidžiaugti atsivėrusia erdve virš savęs. Gėrė į save nepaprastomis spalvomis besiskleidžiantį vaizdą. Vaikščiojo po kambarius, džiaugdamasi naujais gražiais baldais, baltomis užuolaidomis, pro kurias sruvo menka žydra šviesa.

Ji prašė Aukščiausiojo įkalinti sekundes, minutes, pristabdyti skubantį laiką, leisti pabūti savo namuose, nes dar kvėpavo, dar viliojo gyvenimas. Ji niekaip neįsivaizdavo savo baigties. Galvojo, kas tai bus – išsilaisvinimas ar begalinis skausmas. Visos ją supančios smulkmenos, kažkada buvusios nepastebėtos, dabar tapo reikšmingomis.

O gal nėra taip baisu numirti, mąstė ji. Baisiausia turbūt tas likusias dar jai dienas baimintis, būti nenuspėjamame pilkume. Ji su niekuo negalėjo pasikalbėti, pasidalinti žodžiais. O gal dar yra viltis ir ji išgirs, kad pasveiks? Tada vėl sužaliuos medžiai, suvešės žolė, pražys gėlės.

Bet visi žmonės nukeliavo šia žeme.

Ji mėgino dar sustabdyti erdvę virš savęs, bet sienos ėmė artėti, ir ji paskutinę akimirką nutolo... Paskutinį gyvenimo mirksnį.

Ji išėjo. Šviesa išnyko.

Lietus

Toks švytintis skaistus vasaros dangus. Oras sklidinas džiugesio ir ilgesio. Jai net keista, kad taip jaučiasi. Džiaugsmas prislopsta, bet ilgesys niekur nedingsta, nes širdis kažko trokšta. Kažko nepaprasto, ypatingo.

Tuomet lėtai ir ramiai iš kažkur atslenka didelis tamsus debesis. Ir pasipila lietus. Ji klausosi malonaus lietaus šnarėjimo, regi mirguliuojančias, spindinčias prieš akis krintančių lašų spalvas. Pasijunta to neaprėpiamo pasaulio dalis, o gal ir visas pasaulis.

Tie lengvi lašai tai gyvybė. Jie sudaigina, augina, pripildo upes ir ežerus, pagirdo žemę.

Klausantis įsismaginusio lietaus, atrodo, jog dangus ėmė ir prakiuro. Lašai skverbiasi visur – merkia paukštelius, nuplauna apdulkėjusius medžius, pievas, namus, gatves, tvindo upelius, kurie pasišokinėdami, almėdami lekia didelio vandens glėbin.

Toks įspūdis, kad lietus amžinas.

Ji išeina laukan ir atsiduoda skaidriems lašams. Jie teka galva, kūnu, nusinešdami nerimą, neįgyvendintas nevykusias svajones. Jos sieloje kažkas sugaudžia, suaidi. Sušniokščia ir lietus, paskui lėtai slopsta. Apima gaivi ramuma. Apgaubia tyla.