Naujausios
– Kas pavadinama anglų ar kita užsienio kalba, kurie kitakalbiai viešieji užrašai yra galimi, pateisinami?
– Viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir skirta visuomenei informuoti. Viešiesiems užrašams priskiriami iškabos, reklaminiai ir informaciniai užrašai, etiketės, prekių ir paslaugų aprašymai, valgiaraščiai, topografiniai ženklai ir kitokia vieša informacija. Viešojo užrašo sąvoka apima ne tik išorinius, bet ir vidaus užrašus, jeigu jie yra viešai matomi ir skirti visuomenei informuoti.
Viešųjų užrašų užsienio kalba visuose miestuose, ypač didžiuosiuose, nuolat daugėja. Dalis jų, vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, yra teisėti. Dažniausiai tai registruoti prekių ženklai, kuriais nukabinėtos prekybos centrų pastatų sienos, kurie eksponuojami po vieną ar surikiuojami po kelis ant vienos pastate įsikūrusios įmonės langų ar durų (pvz.: Elektro Markt, Lemona, Electronics, Bosch, Castrol, Hesburger ir t. t.), taip pat įmonių pavadinimai, dažniausiai pateikiami iškabose (pvz.: „OWEXX“, „I love all meat“, „Inter Cars Lietuva“ ir kt.), ir kitakalbiai reklaminiai tekstai, labai mėgstami daugelio verslininkų.
– Kas yra prekių ženklai, kodėl jie neliečiami?
– Prekių ženklas yra bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens. Lietuvoje galioja nacionaliniai, tarptautiniai ir Europos Sąjungos prekių ženklai. Norint sužinoti, ar užrašas yra registruotas prekių ženklas, galima pasitikrinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro duomenų bazėje.
LR Seimo ratifikuota Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos nurodo, kad „kiekvienas prekės ženklas, užregistruotas kilmės šalyje, gali būti pareikštas kitose Sąjungos šalyse ir turi būti saugomas toks, koks jis yra, su nurodytomis išlygomis“. Tai reiškia, kad kitakalbis registruoto prekių ženklo tekstas neverčiamas, o jame esantis netaisyklingas ar nevartotinas lietuviškas žodis negali būti taisomas ar keičiamas kitu.
Prekių ženklų įstatyme nurodoma, kad prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokių žymenų: iš žodžių, piešinių, raidžių, skaitmenų, spalvų, prekių ar jų pakuotės formos arba garsų. Pabrėžtina, kad ne atskiriems elementams, o tik visai prekių ženkle esančių elementų visumai yra užtikrinama teisinė apsauga, todėl grafinio prekių ženklo tekstas, parašytas kitu šriftu ar kita spalva, nebus laikomas prekių ženklu ir jam bus taikomi viešųjų užrašų kalbai keliami reikalavimai.
Prekių ženklų kalba nėra reglamentuojama, tačiau tam tikri reikalavimai galioja prekių ženklams, kai jie naudojami vietoje iškabos.
Iškaboje negali būti pateikiamas tik prekių ženklas be jokios kitokios informacijos lietuvių kalba, jei prekių ženkle esantis pavadinimas nesutampa su įmonės registracijos liudijime nurodytu pavadinimu. Jei įmonės pavadinimas sutampa su prekių ženklu (pvz.: UAB „SPORTLAND LT“ ir prekių ženklas „SPORTLAND“; UAB „SANITEX“ ir prekių ženklas „SANITEX“), tuomet iškaboje gali būti vien tik prekių ženklas.
Kiti teisėtai eksponuojami nelietuviški viešieji užrašai – registruoti įmonių pavadinimai. Ir registruoti ne tik užsienyje. Registrų centras, vadovaudamasis nuo 2020 metų galiojančiais teisės aktais, registruoja nelietuviškus ir netaisyklingus įmonių pavadinimus, jei tokių pageidauja įmonių savininkai.
Viešuosiuose užrašuose pateikiama informacija, skirta tarptautinio bendravimo reikmėms, taip pat gali būti užsienio kalba. Transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose gali būti vartojama viena ar kelios užsienio kalbos, bet reikia žinoti, kad šalia tokios informacijos būtinas tekstas ir valstybine kalba, o informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba.
– O kurie angliški užrašai mieste yra neteisėti, nelegalūs? Pateikite keletą pavyzdžių.
– Jei nelietuviškas viešasis užrašas nėra registruotas prekių ženklas arba įmonės pavadinimas, jei šalia informacijos užsienio kalba nėra lietuviško teksto, vadinasi, viešasis užrašas pažeidžia valstybinės kalbos vartojimo viešuosiuose užrašuose reikalavimus. Šiaulių gatvėse kol kas dar galima pamatyti tokių vaizdų.
Kokių įstatymų turėtų nepažeisti asmenys, rengdami ir kabindami viešuosius užrašus? Pakomentuokite juos.
Svarbiausias teisės aktas, reglamentuojantis valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus, yra Valstybinės kalbos įstatymas, kuris reglamentuoja, kad visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi ir kad įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių. Juridinio asmens pavadinimo sudarymo reikalavimai nustatyti ir Civiliniame kodekse. Būtų labai gerai, kad šie reikalavimai galiotų ir Registrų centrui...
Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nurodyta, kad valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus. Pagal šią nuostatą viešai užrašytas prekybos, paslaugos teikimo vietos pavadinimas turi būti valstybine kalba, t. y. ne HOTEL, o VIEŠBUTIS, ne SHOP, o PARDUOTUVĖ, VALIUTOS KEITYKLA, o ne CURRENCY EXCHANGE.
Tiesa, Valstybinės lietuvių kalbos komisjos nutarime nurodyta, kokia informacija gali būti pateikiama užsienio kalbomis ir kaip ją pateikti. Ne mažiau svarbi ir Reklamos įstatyme pateikta iškabos apibrėžtis. Visiems kalbos vartotojams rekomenduotina lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“ (https://ekalba.lt/).
– Kur reikia kreiptis norint gauti leidimą pakabinti viešąjį užrašą? Kas vertina pateiktus projektus ir išduoda leidimą?
– Viešojo užrašo savininkas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi Šiaulių miesto savivaldybei pateikti paraišką ir gauti leidimą įrengti išorinę reklamą. Išsami informacija, kokius veiksmus reikia atlikti norint gauti leidimą, pateikta Savivaldybės interneto svetainėje.
Jei projekte pateiktas išorinės reklamos tekstas atitinka valstybinės kalbos ir taisyklingumo reikalavimus, kalbos tvarkytojas projektą suderina, o jei reklamoje neteisėtai vartojama užsienio kalba arba tekstas netaisyklingas, reklamos teikėjas el.ektroniniu laišku informuojamas, kaip reklamos tekstą reikėtų pataisyti, kokių dokumentų trūksta. Jei į pastabas atsižvelgiama, projektas suderinamas.
Jeigu reklamos teikėjas per nurodytą laiką nepataiso projekto arba nepateikia reikalingų dokumentų, jam projektas grąžinamas nesuderintas. Kai projektas atitinka teisės aktų reikalavimus, Miesto plėtros ir paveldosaugos skyrius išduoda leidimą įrengti išorinę reklamą. Ši tvarka nustatyta Leidimų įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo tvarkos apraše.
Pastatų viduje esantiems viešiesiems užrašams, taip pat tam tikrais atvejais Savivaldybės leidimas įrengti išorinę reklamą nereikalingas, tačiau kalbos reikalavimai visiems viešiesiems užrašams yra privalomi. Bet kokiu atveju už viešojo užrašo kalbą yra atsakingas viešojo užrašo savininkas. Labai svarbu, kad net ir tais atvejais, kai leidimo įrengti išorinę reklamą nereikia, viešųjų užrašų savininkai, prieš kabindami viešuosius užrašus, pasikonsultuotų dėl jų kalbos su kalbos tvarkytoja.
– Kas laukia tų, kurie pakabina išorinę reklamą mieste be leidimo?
– Manau, kad su kalbos klaidomis pateikta reklama – tai įmonės antireklama, parodanti įmonės savininko išsilavinimo lygį ir atsainų požiūrį į savo verslą. Jei viešajame užraše vartojama tik užsienio, dažniausiai anglų, kalba, įmonės savininkas netenka dalies klientų. Tokie verslininkai pirmiausia nuskriaudžia patys save, nes mažai tikėtina, kad žmonės, nemokantys anglų kalbos, užsuks į parduotuvę, kavinę ar grožio centrą, reklamuojančius savo prekes ar paslaugas nesuprantama kalba.
Nesilaikydami minėtų teisės aktų reikalavimų, išorinės reklamos savininkai rizikuoja anksčiau ar vėliau sulaukti pranešimo, kuriame informuojama, kad būtina per 20 darbo dienų Šiaulių miesto savivaldybei pateikti paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą arba nutraukti reklamos naudojimą. Nepašalinus išorinės reklamos įrengimo pažeidimo per nustatytą terminą, gali būti pradėta nustatyto pažeidimo nagrinėjimo procedūra.
Už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą juridiniams asmenims gali būti skiriama bauda iki 3 000 eurų, už Administracinių nusižengimų kodekse numatytų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą fiziniam asmeniui gali būti skiriama bauda nuo 140 iki 300 eurų, pakartotinai per metus pakartojus pažeidimą – nuo 300 iki 560 eurų.
Už valstybinės kalbos nevartojimą ar kalbos klaidas viešuosiuose užrašuose Administracinių nusižengimų kodekse taip pat numatytos baudos. Vis dėlto pirmiausia yra siūloma pažeidimus pašalinti ir, jei reikia, gauti leidimą įrengti išorinę reklamą.
Per 4 šių metų mėnesius iš 252 pateiktų reklamos projektų suderinta 215 projektų kalba. Dėl 37 valstybinės kalbos arba taisyklingumo reikalavimų neatitinkančių reklamos projektų išsiųsti elektroniniai laiškai. Į 22 laiškuose nurodytas pastabas atsižvelgta, kiti grąžinti nesuderinti ir savininkai juos turės teikti pakartotinai.
Įvertinti Savivaldybei pateiktą reklamos projektą yra žymiai greičiau ir paprasčiau, nei tikrinti jau įrengtus viešuosius užrašus, ieškoti jų savininkų, rašyti jiems raštus ir stebėti, ar pažeidimas pašalintas. Reklamos savininkui taip pat naudingiau pateikti reklamos projektą ir gauti leidimą, o ne atvirkščiai – pirma įrengti reklamą, o paskui sukti galvą, kaip apeiti įstatymus, kad nereikėtų tos reklamos keisti ar taisyti ir už tai papildomai mokėti.
– Kodėl verslininkai neretai nori kabinti, skelbti informaciją ne lietuvių, o anglų kalba?
– Dėl ekonominio ir pragmatiško globalizacijos poveikio anglų kalba skverbiasi į visas lietuvių kalbos vartojimo sritis, ne išimtis ir viešieji užrašai. Lietuvių kalbos svarba menksta, dalis visuomenės, ypač jaunesnės, lietuvių kalbos nevertina, nelaiko jos tautos išlikimo sąlyga, gal net jos gėdijasi, sieja su provincialumu, ribotumu. Jie, kalbėdami angliškai, jaučiasi esą pasaulio piliečiai ir neįžvelgia tame slypinčio pavojaus, todėl nesipriešina. Šiuo metu vykdoma valstybinės kalbos politika taip pat nėra palanki lietuvių kalbos prestižui kelti. Vieni teisės aktai jau neatitinka šių dienų realijų, kitų nuostatos tampa pernelyg liberalios...
Apibendrindama ne tik viešųjų užrašų kalbos tendencijas, bet ir visos dabartinės lietuvių kalbos situaciją, pacituosiu istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus mintį: „XVI a. svetimomis kalbomis rašydami Statutus ir Lietuvos Metriką lietuviai siekė būti modernūs. Panašiai kaip šiandien rašydami iškabas, trumpindami pavardes ar atsisakydami jų sisteminio unikalumo. [...] Tačiau modernybė nėra nei kvailybė, nei kraujo grupė. Ji nereikalauja iš mūsų atsisakyti gimtosios kalbos. Net jei gyvename demokratinėje valstybėje ir turime laisvą valią rinktis.“
