Naujausios
Kenčia nekaltas
Kauniškės anūkės Miglės IV klasė 2015 metais buvo gavusi užduotį surinkti atsiminimų iš savo senelių vaikystės dienų. Miglei papasakojau ir užrašiau šį atsitikimą.
Tai atsitiko seniai, gal prieš septyniasdešimt metų.
Būrelis Gėlainių kaimo vaikigalių žaidėme paupy, tarp Dotnuvėlės upės ir vieškelio. Čia pat ganėsi mūsų šeimos avys. Dìdžioji – grandine (sakydavom: lenciūgu) pririšta prie į žemę įkalto kuolo, ėriukai – palaidi. Atsibodus žaisti mano draugai sumanė avis pavaikyti. Žinia, avis – baikštus gyvulėlis, lekia kiek įkabindama ratu aplink kuolą, širdis kulnuose, mažieji avinukai išsisklaidę, o vaikams – juoko, smagumo. Aš šaukiu, baruosi, kad liautųsi. Savininko mintys: avis gali išrauti kuolą, nutrūkti, tada gaudyk ją ir jauniklius po laukus. Bet kas tau įsismaginęs klausys?! Tuo metu pro šalį dviračiu važiuoja žmogelis, matyt, šlubas – ant vairo pasikabinęs lazdą. Pamatęs netvarką sustoja, guldo dviratį ant griovio krašto ir, pasiramsčiuodamas lazda, klibikščiuoja prie mūsų. Mano bičiuliai išsilaksto kaip pabaidyti žvirbliai, tik aš lieku, stoviu patenkintas, dėkingas nepažįstamam dėdei. O šis kad ims mane šventinti savo lazda. Per užpakalį, per pakinklius... Iš skausmo ir apmaudo apsipildamas ašaromis šaukiu, kad čia mano avys, kad aš draudžiau, bariau vaikus, bet tvarkos darytojui nė motais. Manydamasis padaręs gerą darbą, apgynęs vargšus gyvulėlius, atkūręs pasaulio tvarką, grįžta prie dviračio ir nuvažiuoja savo keliais.
Labiausiai vaiką – ne tik vaiką! – skaudina neteisybė: kai esi kaltinamas be kaltės. Nekaltumo prezumpcija – tada šito gudraus teisės termino, aišku, nežinojau. Dabar dažnokai jį girdime. Suprask: neskubėk bausti neįsitikinęs kalte.
Tada, vaikas, aš ryžausi sužinoti, kas yra tas mane be reikalo baudęs žmogus, ir atkeršyti mušeikai. Išsiaiškinau: Aksenavičius iš Beržų kaimo, už dviejų trijų kilometrų nuo Gėlainių. Pasirodo, vos ne giminė: mano antros eilės pusbrolio Bernardo tėvo brolis. Bet kaip galėčiau atkeršyti, nesugalvojau, o ilgainiui pasiryžimas keršyti atlėgo. Juk tas žmogus manė baudžiąs išdykėlį. Baudžiąs taip, kaip anuomet buvo įprasta bausti prasikaltusį vaiką, ypač berniuką: diržu, rykšte. Tąsyk baudėjui po ranka buvo lazda...
O gal, jeigu patikėjo mano žodžiais, pats graužėsi paskubėjęs, pasikarščiavęs, nesusivaldęs?
Kaip ėjom į partizanus
Pirmas susidūrimas su nežmoniškumu. Arti Gėlainių kaimo nėra miškų, tai gyventojai neturėję artimesnių ryšių su Lietuvos partizanais (anuomet juos paprastai vadindavom miškiniais, o okupacinei valdžiai ir jos rėmėjams jie buvo banditai). Bet savo akimis ne kartą mačiau, kaip sovietų valdžia elgiasi su nukautais kovotojais prieš okupantus, kaip išniekina žuvusius. Ypač įstrigo pirmasis susidūrimas su tuo nežmoniškumu. Vieną žiemos dieną, grįždami iš miestelio pradžios mokyklos (galėjo būti 1946 ar 1947 metai), ant šaligatvio, priešais administracinį valsčiaus pastatą, suskaičiavome dešimt suguldytų vyrų lavonų. Be batų, basi, vienas kitas netgi vienais apatiniais. Prie pirmojo nužudytojo įsmeigta lentelė su užrašu: „Pabarčius Vladas banditų vadas“. Stribų poezija (vadinamuosius liaudies gynėjus kaime vadino strebiteliais arba stribukais. Rusų kalba истребитель [istrebitel’] „naikintojas“. Mažybinė forma stribukas turėjo menkinamąją prasmę)... Vėlesniais metais, jau Akademijoje (į ketvirtą skyrių ėjau nebe Dotnuvon) irgi teko matyti numestų partizanų kūnų, tyčia viešoje vietoje, kur būriuojasi daugiau žmonių, – priešais parduotuvę ant griovio krašto.
Apsiginklavom ir buvom nuginkluoti. Kurie galėjo būti metai – 1951-i, 1952-i..? Neprisimenu jokio konkretaus įvykio, kuris būtų pastūmėjęs mus tokiam sumanymui: su pusbroliu Ramučiu Gauču (jo mama Genovaitė buvo jauniausia mano tėvo sesuo) nutarėm eiti pas miškinius, kovoti „su rusais“. Buvom dar visiškai menki vyrai, 14-os–15-os metų paaugliai (Ramutis metais už mane jaunesnis, bet aukštesnis, gražiai nuaugęs, sumanesnis), o manėmės tinkantys į kovotojų gretas. Iš kažkur sužinojom, kad norintiems dėtis prie kovotojų reikia turėti bent vieną ginklą dviem. Pasiskirstėm „namų darbais“: Ramutis parūpins pistoletą, o aš – šovinių. Neprisimenu, kur ir kaip tuos daiktus gavom (ir senatvėje Ramutį klausiau, jis man papasakojo – ir vėl užmiršau), bet jau veikiai treniravomės, mokėmės šaudyti. Atokiau nuo kitų pastatų stovėjo mūsų klojimas. Viena didžiulių durų pora žiūrėjo į kiemą, kita – į laukus, kad įvažiavus su pilnu vežimu, javą iškrovus, nereikėtų sukiotis, tuščią vežimą galėtum išvažiuoti tiesiai, gražiai. Tai tos laukų durys labai tiko taikiniui pasikabinti – kaimynų sodybos buvo tolokai, niekam nekliuvom. Pašaudėm gal porą sykių. Ginklas negąsdino, su šoviniais irgi buvom apsipratę – karui baigiantis ir tuoj po karo prisirinkdavom jų laukuose, apkasuose. Ant Dotnuvėlės kranto sukrovę laužą ir primetę į jį kulkų, padegdavom ir risdavomės žemyn, prie upės slėptis ir klausytis pokšėjimo...
Nežinia, kaip kitaip būtų pasibaigęs mūsų „partizanavimas“, bet baigėsi jis taip, kaip – žiūrint iš didelio laiko atstumo atrodo – ir turėjo baigtis. Buvo vasara. O vasaromis Ramučiui buvo leidžiama miegoti daržinėje, ant šieno. Pistoletą jis laikė po pagalve. Ten jį ir aptiko jo tėtė, mano dėdė Leonas...
Neprisimenu, ar už sumanymą vaduoti Lietuvą „iš rusų“ buvom tėvų „apdovanoti“. Ir jei buvom – tai kaip?
(Bus daugiau)
