Naujausios
(1961–2024)
Su Emilija susitikome seniai, daugiau nei prieš du dešimtmečius, – Skaistgiryje (Joniškio rajonas), kur suvedė literatūriniai keliai, poetinis „Audruvės“ žodis. Ir tada, ir vėliau jai viskas buvo įdomu, vedė noras pažinti, pamatyti, paliesti, išbandyti, surasti naujų gyvenimo spalvų, vertingų dalykų.
Į Maldenius Emiliją gyvenimas atnešė iš Žemaitijos, Užlieknės kaimo (Mažeikių rajonas), kuriame prabėgo vaikystė, kur kadaise, būdama maža mergaičiukė, vos nenuskendo su vonele atitrūkusi nuo Ventos upės kranto, tik žolę pjovęs tėvas laiku pastebėjo ir ištraukė. Tuos ir kitus savo potyrius, emocijas ji išrašydavo eilėmis arba prozos tekstais. Iki jų buvo eita ilgokai. Kad ir sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, 15-metę Emiliją, tuo metu tėvams persikėlus į Joniškio rajoną, besimokiusią Valiūnų aštuonmetėje mokykloje, suviliojo atvažiavusių Gruzdžių technikumo dėstytojų pasakojimai, kaip ten gera mokytis, kad yra bendrabutis gyventi nemokamai, gaunama 30 rublių stipendija, šokiai su gyva muzika savaitgaliais...
Po mokslų grįžusi į Joniškio rajoną dirbo kolūkyje, vėliau – bendrovėje ir pagal specialybę, ir kuro bazės vedėja – „degalinės karaliene“, dispečere, naktine sarge, tačiau literatūros niekada nepamiršo. Savo kūrybos krikštamote ji vadino tuometinės Skaistgirio vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi dukra, mokytoją Vladą Kazimieraitytę, vadovavusią literatų klubui „Mėlynoji paukštė“. Su kitomis mamomis Emilija įsijungdavo į literatūrines kompozicijas. Paskui įstojo į literatų klubą „Audruvė“.
Su audruviečiais apvažinėta nemažai Lietuvos vietų, dalyvauta skaitymuose. 2015 metais Emilijos eilėraštį konkurse „Baltojo balandžio sugrįžimas“, skirtame anykštėno tautodailininko, literato, klieriko Karolio Širvinsko atminimui, pastebėjo tuometis Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Buragas, kartu su nominuotais kūriniais išspausdinęs jį leidinyje „Gintaro gimtinė“.
Kitame respublikiniame konkurse „Mano gimtinė“ E. Kvedarienės sukurtas padavimas apie Skaistgirio Uolyno kalną įvertintas antra vieta.
Ji dalyvavo Rokiškio rajono Juozo Kieliuočio bibliotekos organizuotame konkurse, skirtame poeto Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms. Emilijos eilėraštis buvo išspausdintas specialiai išleistoje savo kūrinius pateikusių literatų knygelėje.
Kūrybiniai keliai Emiliją Kvedarienė vedė ir vadovaujant Maldenių kaimo bendruomenei bei nuo 2007 iki 2019 metų dirbant kultūros renginių organizatore. Mero ji buvo apdovanota padėkos raštu už išradingumą, kūrybišką ir aktyvią veiklą, o Žemės ūkio rūmai už aktyvumą skyrė padėką Maldenių kaimo bendruomenei. Skaistgirio seniūnija atseikėjo ir iš savo kraitės – Emilijai skirta kaimo vedlės nominacija.
Maldeniškių branduolys aktyviai įsijungė į įvairių švenčių organizavimą. Sūrių šventėse Pošupėse, kurioms organizuoti pati Emilija ir pamėtėjo idėją Pošupių kaimo bendruomenės pirmininkei, ji ne kartą skynė apdovanojimus už savo sūrius.
Emilija sakydavo stovinti viena koja Žemaitijoje, kita – Žiemgaloje. Su mamos pienu buvo įaugusi žemaitiškoji savastis, Žiemgala ją pagavo jau čia, Joniškio rajone.
Kadangi moteriai prie širdies buvo kultūrinė veikla, save per projektą „Vaikai užauginti“ buvo suradusi savanorystėje Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje. To paties projekto dėka dalyvavo kursuose pradedantiems fotografams mėgėjams, po kurių siuntė fotografiją – rudens peizažą konkursui „Valstiečių laikraštyje“ ir netikėtai sau pačiai laimėjo nominaciją. Kituose užsiėmimuose su jaunu, talentingu virtuvės šefu, pasaulinio garso virėjo Gordono Ramzay dešiniąja ranka vadintu Ruslanu Puskepaniu buvo pasinėrusi į praeitį, sugrįžusi prie šaknų. Mat virtuvės šefas aiškino, kad nereikia burokėlių marinuoti – tai ne tik nėra labai sveika, bet ir nebūtinai lemia gerą skonį. Jis mokė barščius gaminti iš šviežių burokėlių, pakepinus juos su morkomis ir svogūnais, pridėjus prieskonių. Emilija nustebo: juk tikrai, būtent taip vaikystėje gamindavo ir jos mama, tikra žemaitė.
Regis, taip neseniai, 2021-aisiais išėjo pirmoji E. Kvedarienės poezijos knyga, kurioje veriasi romantinis gamtos vaizdas, žmogaus ryšių su pasauliu gelmė. Įžangoje Emilija rašė: „Kvėpuojant lygumų laukų oru, stebint gamtos virsmą savaime dėstosi poetinis žodis. Stengiuosi jausti laiką, kuris keičia mane, mano mąstymą. Žinoma, ir žmones, kurie mane supa. Kartais ta tyluma išsilieja eilėraščiais ar poetinėmis miniatiūromis, pamąstymais.
Kūryba man atvėrė supratimą, jog rytojus yra tarsi nesibaigiantis susitikimų ir išsiskyrimų aukojimas, skambant kasdienybei“.
Emilija KVEDARIENĖ
GYVENIMO PULSAS
Tas žydrumas dangaus
Akyse ežerais atsispindi,
Šoka blyškūs šešėliai
Siautulingo laiko glėby.
Tavo mintys dažniau ir dažniau
Pasibeldžia į langą,
Nors atrodė, kad dingsta
Kaip žodžiai, užrakinti už grotų,
Kaip vaizdai, nulydėti žvilgsniu kelyje.
Nesustabdomas, neišsakytas
Laukimu atmatuotas dienas
Pro mūsų tikrovę
Smėlio laikrodžio smiltys sužers
Į vienintelį, tikrą gyvenimo pulsą,
Į kiekvieno net dūstantį žodį,
Į bauginančiai trapią šiandieną,
Į rytojų – lyg į svajonę.
VILTIS
Baltoj žiedų pūgoj tavų akių ieškosiu,
O sielos kraičiui dovanosiu ilgesį,
Savos širdies gegužio nakčiai patikėtą.
Aš lauksiu prie pražilusios obels
Tavęs, atskriejančio sparnais klajūno vėjo.
Baltoj žiedų pūgoj ieškosiu žvilgsnio,
Raminančio ir guodžiančio.
Pavasario žiedų baltoj pūgoj
Ieškosiu savo kelio, jo prasmės,
Tamsiam lange išvysiu šviesą, laukiančią manęs,
Kuri ieškojimui suteiks gaivinančios versmės.
Ir baltu balandžiu nuskries
Įkvėpti žemei nesibaigiančios vilties.
***
Pro apdraskytą rūbą debesų
Sau kelią skinasi iš gimto krašto paukščiai...
Ant lapų krintančių nutyška
Verkiantis lietus...
Gal ne lietus,
O ašaros
Ant žemės veido byra
Pro vienišas šakas
Nuliūdusių beržų.
Tamsėjančias dienas
Pešioja vėjas,
Pustydamas nukritusius lapus.
Į rudeninį šėlsmą
Širdies plakimas įsilieja,
Pavirtęs skambančia simfonija lašų.
***
Miglinėja diena, o paparčiai jau deimantais švyti,
Elegantiškai eglės suklumpa, palaimintos ryto žaros.
Ir išnyksta skaudus ilgesys rausvam, tyram horizonte,
Laimė sprogsta, ištrykšta fontanais, pasklinda erdvėj:
Ėdrūnė naktis paslapties neišduos, jei į ją dar sugrįši.
Susitikom žaroj, išsiskirsim kur – niekas nežino.
Už tavęs, už manęs – dar nevaikščioti liko takai.
Klumpa laikas po drobule balta dienos, merkias akys dangaus,
Aš skubėsiu ir vėl prie tavęs prisiglaust.
Mažas paukštis pakils, sidabrinėj rasoj nusiprausęs,
Žalčialunkio uogelės nelies – nesvarbu, kad graži.
Ant šakos pailsės ir nuskris į skaidrėjantį, tviskantį dangų
Išsakyti giesme savo ilgesį, laisvę paliest:
Mažas paukštis giesme gali akmenio širdį sušildyti.
VĖJADELNIAI KATILIŠKĖSE
Vėjais kvepiančioj alėjoj pinasi žodis.
Akmeninio šulinio malda sklando laisvoj erdvėj,
Atsimušdama į tamsėjantį dienos šešėlį,
Siūbuojantį medžių ritmu.
Gaudau tavo artumą, glaudžiu žvilgsniu
Prie laiko paliestos vinkšnos.
Prabėgo laikmečiai…O debesys?
Ar tie patys užklysta į tavo rudenėjančius namus,
Išsakydami savo neviltį tūžminga liūtim
Ar lengva tuštuma?
O mes ar tie patys –
Vėjadelnių pagairėj raikantys duoną,
Ragaujantys medų,
Skubantys savo likimų tarpuvartėm,
Kartkartėmis mintimis susišaukiantys?
PAGAL DONELAITĮ
Atsirangė iki mūsų kakalio
Viežlybi žodžiai.
Apraizgė it voratinkliai bobiškos vasaros:
Vakar, rods, dar jų nebuvo,
Šiandien nusidriekė net
Per lango stiklo veizolus.
Kaimynė dūsaus, akis išspangenus,
Tėmys, kad neviežlyba.
Bet voratinklis geras ženklas:
Aną rūsčiai sutraukydama
Skriaudos sau nedarysiu,
Šmotais tekabės
Per visus metų laikus.
Poniškai pasipūtus
Laimę kaip lašinius
Nečėdydama rudenį šlemšiu.