Naujausios
Svarbiausias P. Galaunės indėlis į lietuvių dailėtyrą – tai Lietuvos meno sąvokos apibrėžimas, jo chronologinių ir geografinių ribų problemos kėlimas ir sprendimas. Savo darbuose „Tapytojas Juozas Oleškevičius“ (1927 m.) ir „Vilniaus meno mokykla“ (1928 m.) jis parodė, kad profesionaliosios Lietuvos dailės ištakos ir tradicijos nesiriboja pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, o siekia XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią. Susiejęs Vilniaus meno mokyklą su Lietuvos kultūros kontekstu, P. Galaunė davė pradžią tai menotyros šakai, kurią vaisingai pratęsė Vladas Drėma, o vėliau Stasys Budrys, Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas, Eduardas Budreika, Halina Kairiūkštaitytė-Jacinienė, Marija Matušakaitė, Ingrida Korsakaitė. Tyrinėtojams atsivėrė naujos galimybės, o nacionalinės dailės samprata darėsi vis platesnė ir gilesnė.
Svarbus P. Galaunės teorinis postulatas, kurį jis drąsiai ir principingai įvedė į lietuvių dailėtyrą – nacionalinės dailės reiškinių paieškos ir įtvirtinimas, atmetant nacionalizmą, lokalinį uždarumą ir išskirtinumą. Visuose savo tyrimuose ir teoriniuose samprotavimuose jis plačiai remiasi kaimyninių tautų meno paminklais ir dailėtyros darbais, lietuvių dailę mato plačiame internacionaliniame kontekste. Analizuodamas kaimyninių tautų meno reiškinius, ypač liaudies meną, P. Galaunė ieško bendrų dėsningumų, giminingų bruožų, praturtinančių tiek nacionalinę, tiek kaimyninių tautų dailę. Šiuo atžvilgiu itin įdomūs lietuvių ir rusų (Permės srities) medinės skulptūros sugretinimai.
Kaimyninių tautų patyrimu P. Galaunė remdavosi rašydamas ir kitais klausimais. Straipsniuose apie kultūros paminklų apsaugą nurodydavo valstybių žingsnius šia linkme, kviesdamas perimti jų patirtį. Kaip pavyzdį jis neretai nurodydavo Skandinavijos šalis, kuriose paminklų apsauga turi gilias šaknis.
P. Galaunė pagarbiai vertino ilgiau ar trumpiau Lietuvoje dirbusių svetimtaučių kūrybinį palikimą, vietinių tautinių mažumų kūrybinę veiklą, manydamas tai esant neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi. Dar 1921 m. jis bene pirmasis aptarė kaimų ir miestelių žydų sinagogų architektūrą kaip savitą liaudies meno objektą, kuriame susipina žydų kultūros ir vietinio liaudies meno elementai. Panašiai jis vertino ir medines stačiatikių bei sentikių cerkves.
Dar viena P. Galaunės veiklos sritis – M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėjimas. Šie darbai nebuvo pradėti tuščioje vietoje: Čiurlionio kūryba jau turėjo platų atgarsį rusų dailėtyroje, jau buvo išėjusios ir pirmosios knygos apie jį rusų kalba. Bet lietuviškoji Čiurlionio interpretacija iki P. Galaunės buvo daugiau publicistinio ir dargi beletristinio pobūdžio.
P. Galaunė tapo tarsi Čiurlionio kūrybinio palikimo kronininkas. Jis ėmėsi registruoti (katalogai), saugoti (pirmieji saugojimo ir restauravimo praktiniai žingsniai) ir analizuoti M.K. Čiurlionio palikimą, ypač jo grafikos vertę ir reikšmę.
P. Galaunė pajuto Čiurlionio individualybės bei jo kūrybos didingumą, daugiareikšmingumą. Jis suprato, kad vienam aprėpti visą M.K. Čiurlionio veiklą – neįmanoma, todėl džiaugėsi besiplėtojančia čurlioniana. M. Vorobjovo, A. Savicko, J. Gaudrimo, L. Šepečio, G. Vaitkūno, J. Umbraso ir ypač V. Landsbergio darbai ne tik atskleidė Čiurlionio kūrybą, bet ir parodė jos neišsemiamumą.
Bene daugiausia P. Galaunė yra nuveikęs liaudies meno tyrinėjimo baruose. Didžiulę reikšmę turi jo parengti šeši albumai serijoje „Lietuvių liaudies menas“: „Medžio dirbiniai‘ (I knyga 1956 m., II – 1958 m.), „Keramika“ (1959 m.), „Skulptūra“ (I knyga 1963 m., II – 1965 m.), „Grafika ir tapyba“ (1968 m.). Už šias knygas autorius buvo apdovanotas valstybine premija (1970 m.). Kiekviename albume spausdinama 300-600 iliustracijų, išsamus įvadinis straipsnis ir mokslinis aparatas. Šiose knygose tarsi susumuota ilgametė tyrinėtojo veikla, atskleistas ir įvertintas jo požiūris į liaudies meną.
P. Galaunė lietuvių dailėtyroje atskleidė vaizduojamosios liaudies dailės šakų – tapybos, grafikos ir ypač skulptūros estetinę reikšmę bei vertę. Jis į lietuvių dailėtyrą įvedė lyginamąjį metodą, pasitelkė rusų, lenkų, vokiečių teoretikų darbus. Pripažindamas visuotinę liaudies meno kaip kolektyvinės kūrybos koncepciją, P. Galaunė siekė išryškinti ir kūrybines individualybes. „Skulptūros“ albumuose dauguma kūrinių grupuota pagal autorius, o nežinomų drožėjų – pagal stilistinius išraiškos bruožus („Pietos“ autorius iš Alksnupių, „šv. Roko“ – iš Užvenčio ir kt.). Bet individualybių paieškos nėra tyrinėtojo svarbiausias tikslas. Konkrečių meistrų kūryba ryškiau, apčiuopiamiau atskleidžia liaudies kūrybinę dvasią.
Teoriniuose darbuose P. Galaune išskiria sąvokas „bažnytinis menas“ ir „religinių siužetų liaudies menas“. Trečiajame dešimtmetyje, kai katalikiškieji ideologai bandė priskirti lietuvių liaudies menui įgimtos religinės „tautos dvasios“ reiškėjo funkciją, didelę reikšmę turėjo mokslininko teorinės nuostatos. Argumentuotai, remdamasis istorine ir menine analize, P. Galaunė atmetė liaudies skulptūros kaip „bažnytinio meno“ koncepciją, įrodė, kad tematika ir turinys – skirtingos definicijos. Tarybiniais metais buvo dedama daug pastangų kovai su religija, neigiamai žiūrima į „dievukus-rūpintojėlius“ kaip neturinčius jokios vertės, naikinami kryžiai ir koplytstulpiai. P. Galaunės paruošti liaudies skulptūros albumai su plačiais įvadiniais straipsniais ženkliai prisidėjo prie šios kūrybos išlikimo ir atgimimo.
P.Galaunė – pirmasis ir vienintelis, parašęs veikalą, apimantį visas lietuvių liaudies meno šakas ir žanrus („Lietuvių liaudies menas“, 1930 m.). Šiame veikale jis itin daug vietos skyrė skulptūrai. Ją tyrinėdamas sprendė kardinalius liaudies skulptūros klausimus. Griežtas P.Galaunės istorizmas privertė dailėtyrininkus giliau pažvelgti į liaudies skulptūros kilmę.
P. Galaunei liaudies dailė – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis ir pagrindas, kuriuo remiasi visas nacionalinis menas. Šiuo požiūriu jis pratęsė M.K. Čiurlionio mintis apie nacionalinio stiliaus formavimąsi. Kalbėdamas apie tą stilių, P. Galaunė perspėjo dėl vartotojiško, o drauge ir nevaisingo ar net netikslingo kai kurių liaudies meno elementų panaudojimo. „Taigi mes nenorėkime tučtuojau reikalauti visur kur „lietuviško“ stiliaus. Jis gims, kai ateis laikas, kai mūsų menininkai mūsų liaudies mene pro išviršines savybes pamatys ir vidinę prasmę. Kiekvienoj masėj, kiekvienoj plokštumoj, kiekviename stambesniame bruože, kokios rūšies menas tai bebūtų, prabyla siela. O ją prakalbinti gali tik kūryba“ ( Galaunė P. Dailės ir kultūros baruose, V., 1970, p. 164).
Didžiulę reikšmę meniniam gyvenimui turėjo dailės kritika, kurioje P. Galaunė aktyviai dalyvavo 1920-1940 metais. Jis aptardavo beveik kiekvieną parodą, atsiliepdavo į kiekvieną reikšmingesnį dailės įvykį. Jis puoselėjo visus kritikos žanrus: rašė trumpas informacijas, naujų knygų anotacijas, reikšmingesnių parodų ir leidinių recenzijas, biografines dailininkų apybraižas ir stambius apibendrinamuosius darbus.
P. Galaunės kritikos darbams, mano nuomone, būdingi du momentai: objektyvios tiesos siekimas ir aistringas skatinimas kūrybiškai atsinaujinti. Jis nevengė polemikos, drąsių pasisakymų, pritarė J. Vienožinskio pažiūroms, nors buvo ne toks kategoriškas.
Dabar skaitydami P. Galaunės recenzijas, suvokiame, kad dauguma kritinių vertinimų pasitvirtino, o ir tais atvejais, kai jo kritinės pastabos ( pavyzdžiui, dėl M. Dobužinskio kūrybos) šiandien atrodo ne visai pagrįstos, jos tuo metu vis dėlto buvo itin aktualios, o gal ir provokavo didesnę kūrybinę įtampą ir todėl istoriškai pasiteisino.
Daug jėgų P. Galaunė atidavė dailės propagandai, kuri, žinoma, glaudžiai siejasi su jo kritika bei dailės istorijos tyrinėjimais. Pasisakymai parodų atidarymuose, suprantamai, paprastai parašyti straipsniai laikraščiuose supažindino su dailės problemomis platesnę auditoriją. Ypač reikšminga, kad dailėtyrininkas supažindindavo su lietuvių daile ir kitų šalių visuomenę. Savo knygose švedų kalba, straipsniuose ir parodų kataloguose rusų, norvegų, danų, lenkų, prancūzų, latvių ir kitomis kalbomis P. Galaunė pirmiausia akcentavo tos liaudies kūrybos reiškinius, tuos profesionaliosios dailės kūrinius, kurie rodė lietuvių meno originalumą, savitumą.
Neįkainuojami P. Galaunės nuopelnai muziejininkystei ir kultūros paminklų apsaugai. Jis aistringai kovojo už kultūros paminklų įstatymą, sielojosi dėl meno vertybių niokojimo, grobstymo, vežimo į užsienį, P. Galaunės nuomone, visų kultūros ir meno paminklų vieta – valstybiniuose muziejuose. Jis betarpiškai vadovavo M.K. Čiurlionio dailės muziejaus steigimui, rūpinosi, kad visa, kas lietuvių dailėje buvo ir yra vertinga, rastų atspindį muziejaus veikloje. Muziejus turi būti mokslinis ir metodinis kultūros palikimo centras, o kartu ir visiems prieinama istorinė tautos bei krašto atminties saugykla. Jis rūpinosi ne tik „savojo“ muziejaus reikalais, bet jautriai reaguodavo ir į kitų panašių įstaigų veiklą bei problemas, kovojo prieš diletantizmą, nemokšiškumą, subjektyvias ambicijas muziejininkystėje. Jis itin teigiamai vertino Šiaulių „Aušros“ muziejų bei jo iniciatoriaus Pelikso Bugailiškio veiklą, šiauliškį žurnalą „Gimtasai kraštas“.
Įsimintina P. Galaunės veikla liudija, kad jis suvokė save kaip neatsiejamą kultūros dalyvį. Ši mintis ryškiai atskleista knygoje „Muziejininko novelės“, kurioje autorius savo mokslinę ir organizacinę veiką pateikė patrauklia, intriguojančia beletristine forma, atspindinčia dar vieną jo talento pusę.
Atiduodamas visas jėgas dailėtyrai ir muziejininkystei, P. Galaunė turėjo dar vieną pomėgį. Jis imdavosi plastinės kūrybos, tegalėdamas pašvęsti jai, matyt, tik trumpas laisvesnio laiko valandas. Taip buvo sukurti ekslibrisai, knyginės grafikos darbai. Knygos menas, jos plastinė ir grafinė kultūra buvo ta sritis, dėl kurios visąlaik sielojosi, kuriai dėjo daug pastangų. P. Galaunė buvo vienas iš „27-nių knygos mylėtojų draugijos“ iniciatorių ir aktyvių narių. Šiandieninė savanoriška knygos bičiulių draugija bei apskritai bibliofilai mato anoje nedidelėje uždaro tipo organizacijoje savo masinės veiklos užuomazgą.
P. Galaunės teoriniai darbai iki šių dienų tebėra pagrindinis šaltinis, kurį studijuoja ir kuriuo remiasi liaudies meno tyrinėtojai. Šių eilučių autorius savo diplominiam darbui pasirinkęs liaudies skulptūros temą TSRS Dailės akademijos I. Repino institute Leningrade (dabar – Sankt-Peterburgas) pirmiausia rėmėsi P. Galaunės įrodytomis liaudies skulptūros estetinėmis vertybėmis. Be P. Galaunės citatų neapsiėjau ir habilituoto daktaro disertacijos gynime 1997 m. Maskvoje. Yra tekę lankytis pas jį namuose, susirašinėti su žmona Kazimiera. Būta pokalbių ir diskusijų, ypač šiandieninės monumentaliosios liaudies skulptūros, mėgėjiškosios tapybos klausimais.
P. Galaunės spausdinti, publikuoti veikalai, rankraščiuose bei archyve sukauptos žinios – neįkainuojamos vertės nacionalinis turtas. Jo darbas – tai ištisa lietuviškosios dailėtyros gimimo ir raidos epocha, lietuvių profesionaliosios dailės ir liaudies meno, apskritai kultūros tyrinėjimo ir propagandos ryškiausias puslapis.