
Naujausios
Galimybių tuo keliu eiti mūsų regiono (aišku, ir mūsų miesto) literatams yra labai daug. Viena jų – bendrystė, susitelkimas, jungimasis bendram darbui ir džiaugsmui, sugebėjimas vienodai vertinti ir savo, ir kito kūrėjo pasiekimus.
Pirmieji bendrystės daigeliai jau dygsta. Jie dar tokie gležnučiai, vos pastebimi. O kaip reikia juos prižiūrėti! Saugoti nuo šalnų, atsargiai vandenėliu palieti, nuolat sukinėti – į saulę, į šviesą! Trukdo jiems augti pavydo šalnos, pykčio purslai, apkalbų pamazgos...
Skaidrus santarvės pliūpsnis išsiliejo praėjusių metų vasarą, kai į Amžinatvę lydėjome Janiną Jovaišaitę. Atsimename ir atsiminsime tą gražų laiką, minime ir minėsime mūsų literatę Eloną Antakauskę, paskatinusią eiti santarvės ir bendrystės keliu.
Kitas ryškiai šviesus susitelkimas pasimatė visai neseniai, šiųmetę sausio trisdešimtąją. Tąkart su mumis susitikti atvyko du Lietuvos rašytojų sąjungos nariai: kelmiškis Viktoras Gulbinas – su naujausia eilių knyga „Urbanistinis vienetas“ ir kaunietis Viktoras Rudžianskas ( V. Gulbino knygos redaktorius) – su naujausiu eilių rinkiniu „Eilėraščiai“.
Į susitikimą atvykti literatų ir skaitytojų raginti nereikėjo – ėjo būriais, joniškiečiai prie susitikimo vietos (Povilo Višinskio bibliotekos) privažiavo mikroautobusu – jame vos sutilpo. Publika labai įdėmiai klausėsi, diskutavo, šmaikštavo. Abu svečius apibėrė dėkingais žodžiais, nuoširdžiais palinkėjimais, nešė puokštes ir dovanėles, puolė prie knygų, prašė dedikacijų, kvietė fotografuotis, skubėjo persimesti nuomonėmis čia pat, koridoriuje, ar grįžtant namo. Tai buvo šypsenų ir džiaugsmo, bendrystės šventė!
Kodėl Viktoras Gulbinas buvo taip gražiai sutiktas, taip aukštai šiauliškių pagerbtas? Manote tik dėl to, kad buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (primenu, kad rašytojų sąjungų Lietuvoje ne viena). Ne, ne dėl to! Viktoras jau seniai pagarbos nusipelnė. Jis nuosekliai ėjo literatūros, knygos, poezijos keliu. Skaitėme jo kūrybą, supratome, kad jis talentingas. Matėme jį bendraujantį, tobulėjantį, ugdantį ne tik save - ir daug kitų, šalia, ir toliau esančių.
Apie 17 metų Viktoras vadovauja Kelmės rajono literatų klubui „Vieversys“. Įsidėmėjome ne vieną jo „vieversiuką“, kaip savitą, įdomų kūrėją. Įsiminėme Jadvygą Šimkienę, ne tik kaip humoristę – satyrikę, bet ir visai kito amplua literatę, gebančią kurti įdomias, savitas eiles įvairiausiais buities ar būties motyvais. O Vytauto Šimkūno eilėraščiai tokie pagavūs – jautriu, subtiliu lyriškumu, lietuviškais švelnių spalvų peizažais. „Vieversiukai“ moka giedoti!
Girdėjome apie Viktoro norą lankytis didžiausiose literatų šventėse, bendrauti su kuriančiaisiais, žinome ir apie vakarinius-naktinius pasisėdėjimus su keliais pačiais artimiausiais, ištikimiausiais – su kuriais gali pasikalbėti apie viską, kas sugulę ant širdies. Daug klausimų būna ir apie poeziją.
Tą vakarą turėjome galimybės patirti, kaip tai įdomu. Buvome paklausti – iš kelių eilėraščio eilučių pajuntame, ar kūrinys geras? Reikėjo atsakyti konkrečiai. Pirmas paklaustas suklupo – nė vieno žodelio nepasakė apie save, o apie kitus galėjo kalbėti daug. Supratome – per mažai mes vaikštome po savo girią, daugiau kapstomės po kitų gyvenimus. O taip svarbu save apeiti! Kad savo mišką apvaikščiotum, gali neužtekti viso gyvenimo!
Šventės trumpos. Su kokiomis nuotaikomis grįžtame namo?
Panorome sužinoti, kaip mūsų literatai vertina „Urbanistinį vienetą“? Juk poetas perskaitė mažiausiai dešimt šio rinkinio eilėraščių, o namuose buvo galima atsiversti ir daugiau.
Pirmieji nuomonę išsakė Rita ir Vitalijus Skeiriai. Knyga abu labai sudomino. Rita atkreipė dėmesį į novatoriškumą, formos ir idėjos, žodžio ir meninių priemonių naujumą. Abu kalbėjo apie laiką. Poetas taip tiksliai jį nurodė. Tą laiką jutę, bet taip giliai patys jo nesuvokę. Žmogus šiame laike pasiklydęs. Sugrįžti neįmanoma, tai neišvengiama. Viktoro eilėraščiai labai reikalingi!
Joniškiečiai Angelė ir Vytautas Antanaičiai „Urbanistiniu vienetu“ labai susidomėjo. Vytautui labiausiai įstrigo eilėraštis „Tuščiagarbis“. Jį poetas perskaitė garsiai, išraiškingai. Viktoras sakė dėl šio eilėraščio buvo susilaukęs priekaištų. Vytautas kūrėją labai vertina už stilių – santūrų, elegišką. Laike pasiklydusio žmogaus nepuola, neironizuoja, neniekina, jį supranta, jo gailisi... Sutikau ir kitokių vertintojų – neskubančių knygos skaityti, ją pastūmusių į stalčių, yra „pasigyrusių“, jog lietuviškų eilių neskaitą, buvo ir tokių, kurie į mano skambutį neatsiliepė.
O mes dar nors minučiukę pabūkime su poetu:
Klastotojai
-----o juk negali
istorijoj likti
baltų dėmių:
paslaugios
metraščių žiurkės
įsijautusios
užpildo jas
fantazijų
iškraipomis,
abejotinomis
interpretacijomis,
neužsitarnautais nuopelnais
taip reikalauja
Valdovas, nors nereikalauja.
Barjeras
vis mąstai,
kuris kurį prarado -
miestas tave
ar tu - miestą?
Norėjai būti originalus,
gražesnis, geresnis, reikšmingesnis,
šaunesnis, negu esi iš tikrųjų,
-----------------------------------------
tik niekada nesulaukei
bent jau apsimestinio pripažinimo,
-------------------------------------------
pavardė nelinksniuojama
prasisiekusių ir pasiekusių
sąrašuose;
barjeras:
neprijaukinama baimė
likti nepastebėtam...
––
Antrasis susitikimo svečias – Viktoras Rudžianskas, kaunietis, talentingas poetas ir vertėjas, knygų leidėjas ir redaktorius, Poezijos pavasario laureatas (2019 metai).
Šiauliečiams pažįstamas. Redagavo ir pristatė kelmiškio Vlado Kalvaičio romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Knyga buvo pristatyta Universiteto ir „Aido“ bibliotekose. Rudžiansko nuomone, tai geriausias leidinys iš prozos kūrinių apie tremtį. Meniška, objektyvi, visapusiška knyga. Labai įdomūs veikėjai, ryškūs jų charakteriai, išsiskiriančios asmenybės. Įspūdingi peizažai, įdomūs poetiniai intarpai. Irena Ramaneckienė labai stengėsi, kad romanas būtų išrinktas Metų prozos knyga. Balsavome, visai nedaug balsų trūko, kad pasisektų. Tikriausiai trūko savajam regionui neabejingų žmonių.
Grįžtam prie eilėraščių. Jų rinkinyje nedaug (suskaičiavau – 65). Tad bent trečiąją dalį rinkinio eilėraščių išgirdome iš paties autoriaus lūpų. Panorome sužinoti, ką mūsų literatai mano apie Rudžiansko poeziją. Sulaukėme. Dauguma mano, kad Rudžianskas talentingas, savitas, įdomus poetas, itin stipraus vaizdo kūrėjas. Joniškietę Angelę labai sukrėtė eilėraštis apie mirusį tėvą. Šitoks skausmas – atrodo, nieko pasauly nebeliko, tik jis – jo žodžiai, jo daiktai, beržų sula:
***
----- tėvas jau bus miręs,
nespėjęs su manim atsisveikinti,
neišpasakojęs, kaip mylėjo moteris,
šveisiu nuo dalgio rūdis, bet žolę
pjausiu elektrine žoliapjove, pjausiu kieme,
kur palaidota mano vaikystė,
kur amžinai buvo kalami vartai į mirties namus,
Rūšiuosiu daiktus, išmesiu visus -
reikalingus ir nereikalingus,
kad nejaustų nuoskaudos vienas kitam,
jei bus pavasaris, leisiu iš beržo sulą
į visus indus, tegul
tiesiog į žemę susigeria,
tegul nudžiūva, kam tas beržas be tėvo,
atošęs jo visą gyvenimą?!
Kitas stipriu smūgiu trenkęs eilėraštis.
“akina liuminescencinės lempos - savijauta“:
lyg iš manes kažkas plėštų
aprūdijusias vinis
plėštų ir kaltų atgal
plėštų atgal ir vėl perkaltų
ir vėl -
----------------
Vytautas atsargesnis – tai aukštojo pilotažo poezija, toks aukštis žmones baugina. Reikia laiko, kad įsiskaitytum, apsiprastum, priprastum prie naujų interpretacijų („samaroje/per antanines pražysta Rožė“).
Angelę Bružaitę Rudžianskas jau seniai domina, o ši knyga stulbina. Jis ironiškas, neįspėjamas, kiekviename eilėraštyje kitoks, kartais pasiekiamas, o kartais ne. Į rūko tinklą įtraukia, iš kurio ištrūkti ir negali, ir nenori.
Cituojame fragmentus iš atskirų jo eilėraščių:
***
keturi praeities laikai – su keturiais gyvenimais
kai trys – po mirties,
o vieno nebuvo.
***
kai bėgi pats nuo savęs jis visada atsiveja
į miestą
kuriame atsibodo gyventi
bet tik jame norėtumei numirti
***
o jei eketę
lango stikle iškirsčiau
ar dingtų jūros vanduo
ar į mano kambarį suplauktų žuvys
labai daug dumblo aplink
apsimeta sniegu
***
kapitone
kiek įmanoma negirdėti sirenų ir ginti prieš vėją laivus
kad be sveikatos
pasiektume krantą
kuris tik migla po mirties -
vardan ko -
kapitone?
kad jūs tik kolumbas o ne odisėjas?
Viktoras Rudžianskas skyrybos ženklų dažniausiai nežymi. Akcentus leidžia patiems susižymėti. Retai užrašo ir kūrinių pavadinimus, vieną eilėraštį nuo kito atskiria žvaigždutėmis. Net ir knyga be įvardijimo, tai tiesiog „Eilėraščiai“ – vis iš naujų apmąstymų, iš kitų kalbos sluoksnių iškasta, jo, tik jo rasta.
Ar literatams trūksta (netrūksta) bendrystės? Ar išsiplės poezijos laukas, iš kurio aukštėliau matyti? Viena žinome – po šio vakaro negalėsime skųstis, kad Vilnius provincijos kūrėjus ignoruoja, skriaudžia, jų nemato. Įsitikinome, kad taip nėra, kiekvieną, kuris tikrai to vertas, pamatys. Bet ar tikrai mums visiems reikia Vilniaus? Juk ir savo Šiauliuose kiekvienas galime nors truputėlį pakilti aukščiau.
