Naujausios
Šiomis dienomis visose šalies parapijose skamba pavojaus varpai, skelbiantys seną, bet naujai atrastą skandalą. Savivaldybių tarybų nariai godžiai abiem rieškučiomis sėmė jiems priklausančius tūkstančius eurų transporto, ryšių ir kanceliarinėms išlaidoms. Po keliolika tūkstančių degalų ir daiktų pavidalu, o gal net grynaisiais prisipumpavę kai kurie buvę tarybų nariai tapo ministrais, kur įmanomas dar greitesnis ir gausesnis pumpavimas. Viena ministrė jau krito. Atsistatydinti grasina visa Vyriausybė. Gal įvyks net pirmalaikiai Seimo rinkimai!
Nors kol kas nei apie Vyriausybės, nei apie Seimo piktnaudžiavimus niekas nekalba. Taigi, tie visi gąsdinimai atsistatydinimais – nelogiški.
Veiksmas vyko ir, ko gero, tebevyksta savivaldybėse. Kur taip vyksta, tegul savo sąžines pakrato arba atsistatydina savivaldybių tarybų nariai. O Seimo narių priedermė – kuo skubiausiai įnešti korekcijų į Savivaldos įstatymą, kad išlaidų, susijusių su tarybos nario darbu, skyrimas būtų griežtai apibrėžtas ir reglamentuotas. Iki šiol, regis, buvo įmanomos visokiausios interpretacijos.
Tūlas lėtapėdis žemaitis šitą juokingai graudžią situaciją apibūdintų sena lietuviška patarle: „O kuris arklys avižų neėda?“. Iš tiesų, jeigu avižų pribertos ėdžios, tai kodėl jų nesušlemštus? Juo labiau kad šlemšti į valias leidžia įstatymas.
Beveik metus teko dirbti Kelmės rajono taryboje. Iš arti mačiau ir koks tai darbas, jeigu jį dirbi sąžiningai ir giliniesi į visus sprendimų projektus, ir koks apmokėjimas už darbą bei pateiktus čekiukus. Man jis pasirodė labai skurdus. Juolab kad tapusi Tarybos nare negalėjau dirbti savo tiesioginio darbo. Neleido įstatymas, nors tai, mano nuomone, yra dar viena įstatymo beprotybė. Visi kiti gali derinti savo verslus, tiesioginį darbą biudžetinėse įstaigose ir įmonėse, žurnalistai – ne.
Bet grįžkime prie čekiukų. 2019–2020 metais, kai dirbau Taryboje, be pateiktų sąskaitų faktūrų, čekių degalams ar kitų pirkinius pateisinančių dokumentų, niekas į tavo sąskaitą pinigų nepervesdavo. Kanceliarinėms išlaidoms užtekdavo trisdešimties – keturiasdešimties eurų per mėnesį, kai kuriais mėnesiais iš viso nieko nereikėjo pirkti. Degalams lėšos būdavo skiriamos pagal kilometrų skaičių – atvykti iš namų į Tarybos, komitetų posėdžius, būtinus renginius, susitikimus su rinkėjais, išimtinais atvejais spręsti kokių nors rinkėjams iškilusių problemų.
Kiekvieną išvyką reikėdavo aprašyti ataskaitoje – kur ir kokiu tikslu vykai. Parašyti, kiek nuvažiavai kilometrų, ir pridėti degalų pirkimo čekius. Degalams per mėnesį išleisdavau apie pusšimtį eurų. Tie Tarybos nariai, kurie važinėdavo iš tolimesnių vietovių, išleisdavo daugiau. Kai kurie, naiviomis provincijos gyventojos akimis žiūrint, – labai daug, nes, atrodo, kasdien reikia ar nereikia važinėdavo į Kelmę, norėdami pasimaišyti po Savivaldybės koridorius ir kabinetus, kuriuose kažkada sėdėjo kaip viršininkai.
Ryšio paslaugoms mėnesiui reikėdavo tik dešimties eurų. Turėjau neribotų pokalbių planą. Tiesa, sąskaita iš telekomunikacijų bendrovės buvo keturgubai didesnė. Griežtai atskirdavau tik vieną eilutę, kurioje buvo nurodytas plano už pokalbius mokestis. Kitos sumos buvo už iš ryšio bendrovės išsimokėtinai pirktą telefoną ir internetą. Už internetą Savivaldybė neapmokėdavo, nes davė senas praėjusios, o gal ir užpraėjusios kadencijos Tarybos narių jau naudotas planšetes, kurioms, matyt, buvo nustatytas tam tikras gigabaitų skaičius. Bet faktiškai mažai kas tomis planšetėmis naudojosi. Už iš ryšių bendrovės išsimokėtinai pirktą telefoną taip pat maniau, jog Savivaldybė neturi mokėti. Nors, kiek girdėjau, kai kurie Tarybos nariai apmokėti pateikdavo visą sąskaitą iš ryšio operatorių.
Vienas kitas Tarybos narys iš viso nesinaudojo Tarybos nario veiklai skirtomis lėšomis, nes turėjo savą verslą arba pelningą darbą. Taigi, 25 Tarybos narių aptetitai buvo labai skirtingi, bet nė vienas per metus nesuvalgė keliolikos tūkstančių, nors rajono teritorija nemaža ir rinkėjai palyginti retai apgyvendinti. Nemažai Tarybos narių važinėjo iš kaimų.
Galbūt negalima lyginti rajono ir didmiesčių tarybos narių reikalų, poreikių, polinkių ir ambicijų. Tačiau pagal Vietos savivaldos įstatymą tarybos nariui kanceliarinėms, transporto ir ryšių išlaidoms buvo galima skirti visų savivaldybių tarybų nariams vienodai – iki pusės minimalaus atlyginimo. Už tarybos nario darbo valandą mokama nuo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiuotas įkainis.
Tokia tvarka buvo numatyta ir Savivaldybės tarybos reglamente. Tačiau Kontrolės komitetui panagrinėjus, ką perka ir kiek išleidžia Tarybos nariai, paaiškėjo, jog yra tokių, kurie išleidžia beveik visą arba visą numatytą sumą. Ir kai kurie pirkiniai būdavo įdomūs. Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį perkama po keletą žirklių. Tačiau didžiausią sumą kai kurie toliau gyvenantys Tarybos nariai išleisdavo degalams. Degalų čekius pristatydavo ir vienas Kelmėje gyvenantis.
Todėl, kai opozicijos atstovai pasiūlė keisti Reglamentą ir mažinti maksimalų išmokos dydį iki ketvirtadalio vidutinio atlyginimo, šoko priešais daugiausia kilometrų nuvažiuojantis Tarybos narys, priklausantis valdančiajai daugumai. Tuomet vienas opozicionierius ėmė derėtis, kiek prieštaraujančiam Tarybos nariui reikėtų lėšų degalams. Reglamentas pakeistas, bet nustatyta kiek didesnė išlaidų suma už opozicijos siūlytąją.
Šią kadenciją dar daugiau Kelmės rajono tarybos narių yra atsisakę transporto bei kanceliarinių išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla. O ir praėjusios kadencijos išlaidos bei atlyginimui užsirašytos valandos paskutiniaisiais ketvirčiais gerokai sumažėjo.
Žinoma, Kelmės mastus ir apetitus lyginti su didmiesčių užmojais gal ir neįmanoma. Tačiau prie gero apetito ir gero noro kiekvienas tarybos narys legaliai, nedarydamas nieko nusikalstamo, tik įtaigiai pagrįsdamas darbui sugaištas valandas ir atnešdamas išlaidų čekius bei sąskaitas šiuo metu kas mėnesį galėtų „pasiimti“ apie tūkstantį eurų už darbą ir 292 eurus kanceliarinėms išlaidoms.
Kelmiškiai nepasiima. Arba pasiima tik menką dalį to, ką galėtų. Vieni pakankamai gerai gyvena ir tingi terliotis su čekiukais. Kiti galbūt neturi fantazijos prigalvoti nebūtų išlaidų. Treti turi sąžinės.
O jeigu Reglamente būtų numatyta fiksuotą atlyginimą ir fiksuotas išlaidas tarybos nariui išmokėti be jokių čekiukų ir atsiskaitymų? Ko gero, pasiimtų kiekvienas, vadovaudamasis taisykle: „Duoda – imk, muša – bėk“ ir nė nesusimąstytų, priklauso ar nepriklauso. Juk nė vienam darbdaviui nesakome, kad jo mokamas atlyginimas yra per didelis.
Žinoma, sąžiningas, išsilavinęs politikas privalėtų mąstyti apie darbo ir atlygio, išlaidų ir poreikių tarybos nario veiklai adekvatumą bei skaidrumą. Tačiau dažniausiai manoma, jog, ko nedraudžia įstatymas, tai nėra nusikaltimas.