Naujausios
Dailininkas dirbtuvę įsirengęs antrajame namo aukšte. Vaidotas tikrasis šiaulietis – čia gimęs, čia augęs, čia gimsta jo kūriniai. Tad aišku, kam ieškoti dirbtuvės svetur, jeigu name laisvas visas antras aukštas.
Svetainėje pasitinka tapybos paveikslų kolekcija. Tai – jo draugų, jo mokinių darbai. Kylant į antrąjį aukštą ant sienų kabo kolegų dailininkų grafikų kūriniai. Tas pats ir dirbtuvėje. Čia ne tik paveikslai. Ąsočių rinkinys. Lakios jų formos it grakščios skulptūros.
Profesorius prisimena, jog viskas ir prasidėjo nuo kolekcijų. 7-oje klasėje jis jau buvo sukaupęs nemažą pašto ženklų, numizmatikos kolekcijas, vėliau ėmė rinkti knygas. Tada į rankas jam ir pateko L. Šepečio „Modernizmo metmenys“. Būsimasis menininkas iškart išmoko skaityti tarp eilučių, tad jo neatgrasė, o sužavėjo S. Dali, M. Ernsto, H. Arpo, R. Magrito, Ch. Miro, P. Modriano ir kitų dailininkų siurrealistų paveikslai. Jis susirado Andrė Bretono 1924 metų kultūrinio, intelektinio, artistinio, meninio judėjimo manifestą, įniko į siurrealizmo (pranc. siurrealizme: sur – virš, realizme – realybė) studijas.
Vaidoto Janulio kūriniai gimė neabejotinoje postsiurrealizmo įtakoje. Langai, paukščiai, žuvys, bičių koriai, pašto vokai, laiminantys angelai dvelkia paslaptimi, pakilę virš realybės, apglėbti filosofinių meditacijų. Rasi čia ir dalelę fantasmagorijos. Visko, atrodo, labai daug, bet viskas tarnauja pagrindinei kūrinio minčiai – kovą tarp gėrio ir blogio nugali gėris.
Dailininkas iš lentynų traukia aplankus su tvarkingai suguldytais savo darbais. Kiekviename aplanke atskiras laikmetis, ciklas. Glaudžiose sąsajose su tradicine grafika regi grafikos metrą. Darbai išbaigti, kruopščiai ir profesionaliai atlikti. Nepasakysi, kad paveikslų siužetai neišskaitomi – klasikiniai įvaizdžiai, situacijų modeliai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų paraštėse.
Grafikas tobulai įvaldęs spalvą. Sakytum, vyrauja viena spalva, bet šalia iškart atsiveria nemažai spalvinių derinių. V. Janulio grafikos lakštai nuteikia akistatai su kita gyvenimo puse bei kitokia erdve.
Man įsiminė „Kančia“ ir „Paskutinė vakarienė“. Kabantis arnotas sugrąžina į seną jaunystės bažnytėlę. Atsiduri, atrodo, Tėvo Stanislovo Paberžėje surinktų bažnytinių rūbų muziejuje. „Paskutinėje vakarienėje“ kasdienis apaštalų valgis – žuvys. O gal čia pačios žuvys simbolizuoja apaštalus (paveiksle daugiau nieko nėra – tik lėkštė ir žuvys), juk jie buvo žvejai. Netikėta ir originali Paskutinės vakarienės interpretacija.
Galime pasidžiaugti, jog menininkas mums pirmiesiems parodė ir savo tapybos bandymus. Kruopštūs darbai, neabejotina grafikos įtaka. Bent man pasirodė, jog dailininko tapyboje daugiau žaismingumo, kai jo grafika išsiskiria santūrumu ir solidumu.
Nuo 1982 metų, kuomet Vaidotas Janulis baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą, į kurį ir buvo pakviestas dirbti vyr. laborantu, vėliau ūkiskaitinių sutarčių temų vadovu – vyr. moksliniu bendradarbiu, vėliau dėstytojauti ir dėstė akvarelę, grafiką, kaligrafiją bei piešimą, grafikas surengė per 40 personalinių parodų ir dalyvavo per 300 (!) bendrų parodų.
Miesto kultūriniame gyvenime Vaidoto Janulio parodos irgi neeilinis įvykis. Estampo, ekslibriso, taikomosios grafikos, akvarelės, objektų, instaliacijos srityse dirbančio dailininko darbus regėjo Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Belgijos, Italijos ir netgi Japonijos, Australijos, JAV, Kanados, Meksikos... Autoriaus kūrinių yra įsigiję įvairūs dailės muziejai, M. Rothko meno centras (Daugpilis, Latvija), kolekcininkai iš Australijos, Kanados, Izraelio, ką jau bekalbėti apie artimesnius kraštus. Tarptautinėse trienalėse bei bienalėse ne kartą pelnė prizus.
Daugelis kūrinių, asambliažų su bičių koriais, kurių autorius sukūrė per penkiasdešimt, sugulė į autorinę knygą „Vidinės atminties archyvas“. Dera paminėti paskutiniųjų metų kūrinių parodą „Juodai tyli grafika“ Klaipėdos Baroti galerijoje bei jo kūrinių dalyvavimą Šilkografijos bienalėje Tokijuje ir antroje grafikos bienalėje Skopjė Makedonijoje.
Glaudžiai bendradarbiaudamas su Latvijos dailininkais, Vaidotas nutiesė tiltus tarp šiauliečių ir latvių dailininkų. Veik visi Šiauliuose su parodomis atvykę Latvijos dailininkai buvo Vaidoto pakviesti.
Miesto istorijon įsirašė ir Vaidoto Janulio organizuoti grafikos plenerai „Saulės miestas – visada geras oras“. Plenerų tikslas buvo puoselėti grafikos meną, taip pat propaguoti miesto grafikos centrą, kuris po Vilniaus dailės akademijos grafikos centro buvo antrasis Lietuvoje. Į plenerą atvykdavo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos dailininkai. Latvijos grafikai tokio centro pavydėjo, nes, sakė, Latvijoje nieko panašaus net nėra.
Grafikos centro šiandien nebėra, kaip nebėra ir Menų fakulteto universitete. 2022 m. profesorius V. Janulis į gyvenimą išleido paskutinius magistrantus, užrakino duris ir, kaip sako, „išmetė raktą“. Jei reiktų – surastų: žino, kur išmetė. O šiuo metu V. Janulis – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos galerijos parodų kuratorius.
Per 40 dėstytojavimo metų V. Janulis buvo ir piešimo katedros vedėju, ir Menų fakulteto dekanu, fakulteto tarybos nariu, Senato nariu, universiteto tarybos nariu, 1992–1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku, todėl paklaustas, kaip apibūdintų Menų fakulteto netektį Šiauliams, atsakė vienu žodžiu: „Tragedija“. Be to, priduria, kad labai pasiilgstąs darbo su studentais. Šie irgi mielai prisimena savo profesorių. Štai jo mokinys, dabar Vilniaus technikos universiteto dėstytojas, taip pat jau profesorius Remigijus Venckus rašo: „Vaidotas Janulis man visada buvo išskirtinė asmenybė. Dar studijų laikais jis mane skatino eksperimentuoti, ieškoti savo meninės kalbos. Profesorius mielai dalydavosi kūrybos patarimais, rodydavo savo kūrinius ir komentuodavo juos“.
Dar kartą žvelgiant į Vaidoto Janulio kūrinius, grožiesi estetiniu atspaudo patrauklumu, jauti pagarbą begalinei grafiko kantrybei bei įnirtingam kruopštumui. Nesuklysi tai pavadinęs grafikos poezija.
Įsivaizduokite dailininką, kantriai piešiantį smulkiausią piešinį, paskui perkeliantį jį ant plokštės, raižantį, zulinantį, spaudžiantį po presu, paskui laukiantį, kol popieriaus lakštas su atspaudu išdžius.
Paprastiems mirtingiesiems, t.y. ne grafikams, toks lėtas laikas tempo amžiuje gali būti nebesuprantamas, o Vaidoto Janulio kūriniai ne tik išgyvena praeities laiką, bet ir savo vizijomis veržiasi į ateitį. O artimiausia šiauliečio profesoriaus paroda vasario 24 d. Vilniaus galerijoje „Arka“.
