
Naujausios
Tik trys dienos...
"Dabar aš kas dieną grožiuosi debesimis, matau gėles. Sveiki žmonės kažkodėl tokių stebuklų nepastebi. Prieš ligą to nematydavau ir aš. Bėgau, skubėjau, lėkiau, buvau nelaiminga, pikta. Kaip visos depresuojančios moterys. Buvau viena iš jų", – sako Paulina.
O dabar ji svajoja sulaukti žiemos su daug sniego, svajoja, kad per kiemą į jos glėbį atbėgtų anūkėlė, kad galėtų išeiti į dar vieną pėsčiųjų žygį, kad pavyktų plastinė krūties atstatymo operacija...
Paulina sako, kad organizmas iš anksto davė žinoti apie jame tūnančią ligą. Vis skaudėjo kairiąją ranką. Gydytojai "nurašė" širdžiai, padarė kardiogramą, keletą kitų tyrimų. Nieko neradę nusprendė, kad negalavimai laikini, kad viskas praeis.
2012 metais Paulina su abiem dukterimis išvažiavo poilsio į Maltą. Kairę ranką ir toliau gėlė. Energijos akivaizdžiai mažėjo. Gydytojai "kaltę" suvertė skydliaukei.
2013 metais negalavimai nesiliovė. Ranka ir toliau davė žinoti apie save. Vėl pas kardiologus ir vėl: viskas tvarkoje, sveika. Esi tik 40-ies su trupučiu! Gal perdėtai reaguoji? Vėl išvažiavo į kelionę. Ten, kur karšta, kur daug saulės, labiausiai kenkiančios sergantiems onkologinėmis ligomis.
2014 metais vasario 14 dieną kairiojoje krūtyje Paulina užčiuopė gumbelį... Valentino diena. Vyras grįžo su kvepalais, su rožėmis. Kaip sureagavo išgirdęs žinią? Kaip ir visi vyrai: viskas bus tvarkoje, prieisi prie gydytojų, pagysi.
Naktis į vasario 15-ąją buvo siaubinga. Jokios romantikos, nerūpėjo nei gėlės, nei kvepalai.
Prisiskambino į "Senąjį bokštą". Mamologė iš Vilniaus Dalia Gudavičienė nuramino: cista.
"Atvažiuosi trim dienom į Vilnių, išpjausim ir viskas", – pasakė ji.
Pajuto, kad yra pasiruošusi psichologiškai. Atrodė, nusipjaus cistą kaip kokią žolę ir viskas. Juk tik trys dienos...
Daktarai paaiškino, tos pačios operacijos metu nešią ištirti jos mėginį į laboratoriją. Dėl visą ko...
Be kojų gyvena, o čia...
Balandžio 14-ąją operavo. Paulina prisimena, lyg per miglą girdėjusi aidą, grojančią muziką, skambančius medikų balsus. Prisimena, pagalvojusi, "matyt, mano mazgelis jau nuneštas į laboratoriją." Paskui išgirdo kažką pasakant: obaa! nieko gero... Ir vėl užmigo.
"Prabudau reanimacijoje. Aparatai pypsi, aš kažkokia nusiverkusi. Sesutės pasiteiravau, kas buvo ir ar dar turiu krūtį. Jinai atšovė, kad tai konfidenciali informacija ir kad reikia laukti gydytojo", – sunkiausius gyvenimo momentus prisimena Paulina.
Atėjusi gydytoja kirto be užuolankų: be kojų žmonės išgyvena, o čia be papo...
"Kaip tik buvo juodasis mėnulis. Palatos moterys saldžiai miega, o aš guliu prie lango, ir tas mėnulis taip žiūri į mane. Psichologinė būsena siaubinga", – atsimena radviliškietė.
Vėžys buvo išplitęs: teko nupjauti ne tik krūtį, bet ir pašalinti visus kairės rankos limfmazgius.
Gydymui paskirti aštuoni chemoterapijos kursai. Keturi praėjo sėkmingai. Po pirmo iškart pradėjo slinkti plaukai. Nors gydytojai sakė, kad pradės tik po dviejų savaičių. Pirmas kuokštas iškrito perbraukus per plaukus duše. Pamačiusi ėmė klykti.
Paskui šeimos narių paprašė nuskusti pirmu numeriu, užsidėjo skarelę. Kaimynai važiuodami pro šalį net automobilius pristabdydavo, kad apžiūrėtų ją vaikščiojančią po kiemą...
Penktas kursas vos nesibaigė tragiškai dėl nepamatuotai didelės dozės.
Į namus parvežtą moterį naktį tiesiog surakino, skausmas dalimis plėšė visą kūną, atėmė kojas, prireikė morfijaus.
"Atrodžiau surakinta kaip koncentracijos stovykloje. Vyras žiūri su siaubu, šuniukas žiūri, mano ašaras laižo", – pasakoja pašnekovė.
Penktas chemoterapijos kursas trenkė per kaulų čiulpus. Infekcija. Buvo savaitgalis. Akimirksniu išopėjo burna, sunku ir net neįmanoma nuryti maisto.
Antradienį nuvyko į Santariškes. Skubus tyrimas parodė, kad baltųjų kraujo kūnelių – nulis. Izoliavo specialioje palatoje, vieną po kitos pumpavo lašines. Atstatė kraujo kūnelius.
Šeštas, septintas, aštuntas chemoterapijos kursai – gerokai silpnesni. Nepaisant to, svoris nuo 70-ies turėtų kilogramų nukrito iki 52.
"Kai raičiausi iš skausmo, prašiau Dievo, kad pasiimtų mane. O praėjo diena: ačiū, Dieve, aš išgyvenau. Po chemijos skaičiavau valandas, paskui paras, paskui savaites".
Prisimindama tą laiką nusišypso: išsikapsčiau.
Diena – lyg loterija
Metai po operacijos, dveji, treji – paranoja. Kiekvienas pagėlimas, kiekvienas dilgtelėjimas – ausys pastatytos, gal...
"Kur eidavau – į kirpyklą, į parduotuvę, visur kartodavau tą patį: moterys, tikrinkitės. Kai susirgau man buvo 44-eri, o profilaktiškai tikrina nuo 50-ies. Jei nebūčiau užčiuopusi, būčiau jau nebegyva, nes vėžys būtų išplitęs", – sako žavi moteris.
Laikas jai sustojo kažkur ties 42-aisiais gyvenimo metais. Nes tada jautėsi gerai, buvo sveika ir laiminga.
"44-eri, 45-eri, 46-eri, dar keletas metų kažkur išgaravo, nes tada aš tarsi negyvenau, nebuvau aš".
Dabar, kai praėjo jau šešeri metai, sako pradedanti po truputį gyventi. Išėjo į pėsčiųjų žygį, pradėjo fotografuoti, kelti nuotraukas į feisbuką, bendrauti.
Bet ir dabar vienodų dienų nebūna: vakar jautėsi gerai, o šiandien gelia kaulus.
"Kiekviena diena loterija. Vieną minutę juokiuosi, o kitądien tik verkiu. Būna dienų, kai kaukiu iš skausmo ir tiesiog nelipu iš lovos, nepakeliu rankų", – pasakoja pašnekovė.
Liga patikrino draugus. Kai kuriuos teko išbraukti... Viena draugė pasakė: tu – ne žvaigždė, tik žvaigždės serga ir miršta.
"Man tas pasakymas suteikė stiprios motyvacijos gyventi: juk tik žvaigždės miršta, o ką čia aš paprasta moteris..."
Pradžia – nuo savęs
Paulina dabar jau žino: skaudantis kūnas ją bandė perspėti apie ligą. Bandė perspėti ir šeimos šunelis Zoro – jis visada gulėdavo jos kairiojoje pažastyje. Bet ji neįsiklausė, nes skubėjo, nes rūpinosi vyru, vaikais, namais, sodyba.
"Matyt, man to reikėjo. Buvau tokia pati, kaip ir visos: gyvatė, kalė. Kaltinau vyrą, kad nemyli. O pasirodo, myli. Dabar jau žinau, kad mylėtų, jei ir be kojos būčiau."
Paulina skuba pasakyti moterims, tokioms pat, kaip ir ji kadaise – skubančioms, lekiančioms, gyvenančioms dėl vaikų, dėl savo vyrų, savęs nemylinčioms, nesirūpinančioms, badaujančioms, kad tik tiems patiems vyrams būtų gražios (o žiūrėk, tie vyrai ima ir išeina pas putlesnes): MYLĖTI PRADĖKITE NUO SAVĘS.
"Moterys, gyvenkite, džiaukitės dabar. Nagas nukrenta, blakstienos? Smulkmena. Spuogelis išdygo – pamanyk. Aš kiekvieną vakarą, kada nueičiau miegoti, visada padėkoju: už tai, kad šiandien atsikėliau, kad vaikštau, kad kvėpuoju. Liga man padėjo pamatyti tikrąsias vertybes ir vertinti gyvenimą.
Dirbate moterų kolektyve, visos pykstasi, viena kitą apkalbinėja? Parduotuvėje pardavėjos tokios piktos, tokios nelaimingos... Išsinerkite iš odos, įsijunkite šypseną, pasisveikinkite. Neatsakys tuo pačiu? Nusišypsokite dar kartą. Pramuš.
Mylėkite save. Kad ir kaip bebūtų. Gyvenkite šiandien. Išgerkite taurę šampano, susitikite su draugėmis, su artimais žmonėmis. Šią akimirką pastebėkite, pamatykite, nusišypsokite – jūs nusišypsosite ir jums kažkas nusišypsos. Kažkada vis tiek nusišypsos. Viskas nugalima.
Kai sveikos verkšlena, taip norisi nuduoti joms su rykštele. Eina moterys susirietusios, skauda. Aš einu. Sesuo man sako: kaip tu dar eini. O aš einu. Taip, man skauda, bet einu, nes rytoj galiu nebeeiti...
Žuvo užsienietis krepšininkas, mūsų aktorius mirė – visi ojojoi, siaubas, gaila... O ar paklausėte artimo žmogaus, kaip jis jaučiasi, ar mamai paskambinote, ar prisiglaudėte prie šeimos nario? Užjaučiame tuos žmones, kurie kažkur, bet ar jaučiame tuos, kurie šalia?
Ir svarbiausia, tikrinkitės: serga ir labai jaunos moterys! Kai moteris sveika, laimingas ir jos vyras, ir vaikai.
Patikėkite, kaip man, sužinojus diagnozę, visko buvo gaila... Kaip aš paliksiu savo sukneles, papuošalus, kvepalus, juk susitvarkėme namus, kiemą! Kaip aš paliksiu?
O dabar, kai praėjo šešeri metai, nieko negaila. Dabar galiu ramiai kalbėti apie savo nebuvimą. Jei taip nutiktų, dukroms pasakiau toliau laimingai gyventi, o vyrui susirasti padorią moterį, kad sutvarkytus mūsų namus prižiūrėtų. Iš savo papuošalų karūnos taip pat nedarysiu, man užtenka kelių žiedelių. Viską atiduočiau kad tik kas sugrąžintų mano sveikatą..."
Dar laukia
Po kelių mėnesių Paulinos vėl laukia operacija. Jai bus atlikta krūties suformavimo operacija – ją apmoka Ligonių kasos.
Pagal planą operacija vyks 12–14 valandų, krūtis bus suformuota iš audinių nuo pilvo.
"Žinau, kad po to niekas nepasikeis, aš vis tiek neturėsiu limfmazgių, galbūt sutriks mano kraujotaka, gal dar kas. Bet po to gal galėsiu nueiti į baseiną... Jei neišgyvenčiau? Nieko nebebijau, vis tiek mirsiu laiminga", – sako radviliškietė.
Krūties netekimas, patyrė ji, mylinčiam vyrui tikrai netrukdo, bet moteris, žino, jaučiasi nepilnavertė, krypsta stuburas.
"Šiandien aš gyvenu gerai, nėra išplitimo, metastazių. Kai kurie gydytojai žiūri pro pirštus, nebent pati pajusčiau kitaip. Ačiū Dievui, gerą vyrą turiu. Būna, kad vyrai išsigąsta, palieka, pabėga... Gal rašyti biografinę knygą, bet kol kas reikia atlaikyti operaciją", – sako moteris.
Moteris labiausiai laukianti kitos žiemos, ir kad ji būtų su sniegu.
"Būna, kad mano likimo draugės svarsto, kodėl man taip, kodėl aš... Galvoju, kad išbandymai duodami tik stipriems žmonėms. Sergamumas vėžiu dabar kaip angina. Bet apie vėžį bijoma kalbėti. O kalbėti reikia."