Naujausios
Unikali galimybė aplankyti Siriją
Kurtuvėnų klebonas Marius Dyglys yra aplankęs ne vieną šalį, leidęsis ne į vieną žygį, tačiau gavęs pasiūlymą aplankyti Siriją, iškart sau pasakė: „Taip, noriu. Antro šanso gali nebūti, o kelionių agentūroje tokios kelionės nenusipirksi.“
Kunigą draugystės ryšiai sieja su garsiais Lietuvos keliautojais. Šiais metais atsirado galimybė aplankyti Siriją. Drąsių žmonių, pasiryžusių ten vykti, atsirado tik devyni. Reikėjo iš anksto pasirūpinti vizomis, specialiais leidimais.
M. Dyglys į kelionę leidosi spalio 8 dieną ir Sirijoje praleido savaitę. Šioje šalyje civilinių oro uostų nėra. Skristi teko į Beirutą (Libanas). Keliautojų grupėje ne visi lietuviai gyveno Lietuvoje, kai kurie atskrido iš Didžiosios Britanijos, Švedijos. Visi iš vakaro susitiko viename Beiruto viešbutyje. Kitą rytą atvažiavo nedidelis autobusas ir išvežė į Siriją.
„Tik su ekspertais gali keliauti, kurie tą kraštą myli ir juo domisi. Mano tikslas buvo susipažinti su krikščionybės ištakomis Sirijoje, šaknimis, civilizacija, miestais. Ypač skatino šią šalį aplankyti faktas, kad 2001 metais gegužės 6 dieną pirmą kartą istorijoje katalikų bažnyčios aukščiausias vadovas – Jonas Paulius II – įžengė į Damasko miesto Umajadų mečetę, kurioje yra šv. Jono Krikštytojo kapavietė“, – pasakojo M. Dyglys.
2011 metais Sirijoje prasidėjo pilietinis karas. Kare dalyvavo Sirijos vyriausybė, nevieningas Sirijos arabų sukilėlių aljansas, kurdų kovotojai, Islamo radikalai (įskaitant Al-Qeada) ir vadinamoji „Islamo valstybė“. Kunigas sakė, kad jam Sirijoje teko pamatyti šio karo pasekmes. Lietuvių grupė turėjo galimybę važiuoti per įvairius regionus. Tarp jų įrengti patikrinimo punktai. Norint kirsti patikrinimo punktus reikėjo gauti leidimus iš vietinių generolų. Jų kelionė turėjo būti suderinta su ministerija. Užsieniečių, išskyrus karius, šalyje labai mažai, todėl postuose stovintys kariai iškart juos atskiria. Šalyje tebėra Rusijos karinės bazės, interesų turi Iranas, Izraelis, Jungtinės Tautos kontroliuoja situaciją. Keliautojams teko matyti automobilių su Jungtinių Tautų ženklinimu, važiuojant aplenkti Rusijos karinį konvojų, pažymėtą Z raide.
„Lankėmės pas istoriką profesorių Damaske. Jie galvoja, kad Rusija yra jų išvaduotoja nuo „Islamo valstybės“, nesuprasdami, kad ta pati Rusija juos ir bombardavo. Su laiku supras, kad priėmė Trojos arklį, bet kitos išeities jiems nebuvo“, – pasakojo keliautojas.
Paliekant Damaską – apokaliptiniai vaizdai
Kirtusi Sirijos sieną, lietuvių grupė išvyko į šalies sostinę Damaską, kuris nuo Beiruto – vos už kelių valandų kelio gerais asfaltuotais keliais. M. Dygliui paliko gerą įspūdį labai draugiški ir santūrūs žmonės. Šypsosi, nebijo akių kontakto, šiltai bendrauja, smalsūs, malonūs.
„Žmonės nelenda užsieniečiams į akis. Mums reikėdavo pirmiems juos užkalbinti, paprašyti kartu nusifotografuoti. Jie pasidžiaugdavo, sutikdavo. Jaunimas, studentai yra pramokę kalbėti angliškai. Jaunoji karta tobulėja, domisi, kas vyksta pasaulyje. Pokarinė karta į pasaulį žvelgia kritiškomis akimis, tačiau nori būti šiuolaikiški, pažinti mokslą. Jie neturi galimybės išvykti mokytis į užsienį, nes jiems pasaulis kol kas užvertas. Interneto ryšys neblogas ir nebrangus. Technologijos ateina į šalį. Šalis nori sutvarkyti savo griuvėsius, sugriautus miestus, kurti savo ateitį. Bet ideologija, karo veiksmai, politinė nesantaika vis dar trukdo“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Damaskas mažiausiai matė karo. Tai seniausias ir tankiausiai apgyvendintas pasaulio miestas. Damaskas minimas Biblijoje, pro šį miestą keliavo pirklių karavanai, čia buvo civilizacijos lopšys. Miesto centras mažiausiai paliestas karo, bet išvažiuodamas iš šio milžiniško miesto patenki į sugriautus priemiesčius.
„Kuo toliau, tuo vaizdas darėsi baisesnis: subombarduoti autobusai, stypso automobilių liekanos, namai apgriuvę. Sustojęs gyvenimas – apokaliptinis vaizdas. Nėra gyvybės, viskas sugriauta, palikta, niekam nebereikalinga. Ypač lankantis Hamoje, Homse. Buvome ir Alepo mieste. Jis jau atsistato. Alepas ir Damaskas yra didžiausi šalies miestai, tačiau jie labai skiriasi. Alepas – konservatyvus miestas šalies šiaurėje. Čia daugiau apribojimų, galioja griežti musulmoniški įstatymai“, – pasakoja kunigas.
Artimųjų Rytų šalyje ryškiausiai dominuoja musulmonų tradicijos, papročiai, mečetės. Iš minaretų girdisi kvietimas į maldą. Nėra griežtų reikalavimų moterims nešioti burkas, jei jos tai daro – tai savo noru. Dalis moterų nešioja vakarietiškus drabužius. Jei valdžią būtų paėmęs talibanas, situacija būtų kitokia.
„Tėve mūsų“ lietuvių ir senąja aramėjų kalba
Maždaug 10 procentų Sirijos žmonių yra krikščionys. Krikščionybė šioje šalyje svarbi nuo Kristaus laikų. Musulmonai Kristų laiko pranašu ir tiki, kad apokalipsės metu jis pasirodys būtent Umajadų šventykloje. Jos vietoje anksčiau stovėjo katedra. VIII amžiuje Siriją nukariavo arabai ir įkūrė Arabų Kalifatą. Tada buvo pastatyta Umajadų šventykla.
Kunigas pasidžiaugė, kad atsitraukus radikalams ir apribojus „Islamo valstybę“ krikščionys Sirijoje atsigauna.
„Bažnyčiose, vienuolynuose bendraudavome su dvasininkais, su žmonėmis. Nesitikėjau pamatyti, kad bažnyčios bendruomenės labai sparčiai augančios. Šalies valdžia nedraudžia plėstis krikščionybei, duoda jai savo erdvę, šiuo metu nepersekioja krikščionių. Gal ir yra kokia nors vietinė trintis, bet mūsų akimis nebuvo matoma“, – pastebėjimais dalijosi krikščioniškas bendruomenes lankęs M. Dyglys.
Jis priminė, kad Artimuosiuose Rytuose buvo du svarbūs miestai – Damaskas ir Jeruzalė. Vyko aktyvi tarpusavio prekyba, o dabar tai priešiškų valstybių sostinės, o sienos tarp valstybių uždarytos.
„Pasaulis nenori bendrauti su Sirija. Kol nepažinau ir aš turėjau kitokį požiūrį. Jų stiprybė – turi viltį sukurti naują valstybę – šiuolaikišką, pripažįstamą pasaulio. Žmonės nori taikos, gyventi ramiai, džiaugtis, turėti savo vietą po saule, kad nereikėtų bėgti iš šalies. „Islamo valstybės“ kovotojai vykdė pogromus, žudė krikščionis, persekiojo. Pusė milijono krikščionių pabėgo iš šalies. Su šeimomis dingdavo per naktį, kad išgyventų. Dabar karo veiksmai yra sustoję. Turizmo kaip ir nėra. Mes buvome svečiai. Mus lydėjo ministerijos vertėjas į anglų kalbą ir kartu gidas. Be jų palydos į šalį įvažiuoti negali. Jie prisiima atsakomybę už mūsų saugumą ir problemas, jei kas nutiktų. Bet mes jautėmės saugūs“, – pasakojo unikalioje kelionėje pabuvojęs kunigas.
Didžiulį įspūdį M. Dygliui paliko apsilankymas Malulos kalnuose esančiame kaime, jame tebekalbama senąja aramėjų kalba, kuria kalbėjo Kristus. Iš viso yra trys tokie kaimai, jie garsėja krikščionių vienuolynais.
„Vienuolyne mums anglų kalba vedė katechezę, pasiūlė kartu aukoti šv. Mišias. „Tėve mūsų“ maldą aš kalbėjau lietuviškai, o vienuolis – aramėjų kalba. Susikabinę rankomis mes meldėmės lietuviškai. Žinojau, kad pakeliui iš Damasko į Alepą kalnų tarpeklyje yra krikščioniškas kaimelis, bet kad ten išgirsiu senąją aramėjų kalbą ir kad mums pasiūlys kartu melstis, sukrėtė viduje. Tokia stipri energija jautėsi, toks stiprus jausmas – tikėjimas gyvas“.
Apsilankius Hamos mieste, kuris stipriai subombarduotas, buvo sugriautas ir armėnų katalikų kvartalas, ir musulmonų. Gidas pasakojo, kaip, pasibaigus karo veiksmams, elgėsi abi bendruomenės. Krikščionys, gavę finansinę paramą iš užsienio šalių, pirmiausia stengėsi sutvarkyti žmonių būstus, kurie buvo sugriauti beveik iki pamatų. Rėmė žmones, šeimas, kad jie galėtų ten likti gyventi, teikė jiems humanitarinę pagalbą. Musulmonai skyrė visas lėšas auksu tviskančiai mečetei atstatyti. Dabar ji puošni stovi apgriautame rajone, lankytojų nedaug, aplink griuvėsiai. Krikščionių katedra tik dabar baigiama atstatyti, žmonės patys ją atstato. Tai, anot kunigo, tik įrodo, kad be bendruomenių, be žmonių nieko nebus, tačiau skirtingos bendruomenės skirtingai elgiasi.
Viešbutis, kuriame sustojęs laikas
Teko Sirijos miestuose aplankyti ir nemažai istorinių vietų. Įsiminė Alepo mieste „Baron“ viešbutis, kuriame apsistojusi Agata Kristi parašė žymų romaną „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Keliautojai pabuvojo rašytojos kambaryje, nors ten viskas apėję dulkėmis. „Baron“ viešbutyje buvo apsistojęs Šarlis de Golis, Ruzveltas, Rokfeleris. Iš šio viešbučio balkono buvo paskelbta Sirijos nepriklausomybė. Viešbutyje tarsi sustojęs laikas – viskas užkonservuota, nesugriauta, baras tebestovi pilnas, gėrimai nepaliesti, viskas nuklota dulkėmis.
Keliautojams teko pajausti, kad Sirijoje yra problemų su elektra. Elektrinių ten nėra. Valstybė elektros parūpina dvi valandas per parą, kitu laiku jungia vietinius elektros generatorius.
Iš dulkių – naujo gyvenimo pranašai
Paklaustas, kas labiausiai įstrigo keliaujant po Siriją, M. Dyglys atsakė: „Dulkės.“
Sugriautuose miestuose eini, ir prie batų, rūbų limpa dulkės. Eini ir jauti tų dulkių kvapą. Keliauji per griuvėsius, matai tuos sugriautus gyvenimus ir staiga iš tų griuvėsių išbėga būrelis vaikų, sveikinasi. Pravažiuoja dviračiu, praeina suvargę, po karo likę gyvi žmonės. Jie tarsi naujo gyvenimo pranašai – linksmais veidais sveikinasi.
„Tos dulkės. Į jas įsiskverbęs nekaltai išžudytų žmonių kraujas. Ten ta dvasia įsiskverbusi. Eini ir jauti, kaip tavo paties širdis pulsuoja. Tada supranti, koks tu šiandien esi laimingas: namuose turi ką pavalgyti, turi šviesą, šilumą, turi draugų, artimuosius. Dažnai skundžiamės, kad kažko trūksta. Ten brangus oras, ugnis, vanduo, maisto gaminimas, tarpusavio santykiai. Mes nesuvokiame, kad gyvenimas labai trumpas.
Visatos erdvėje mūsų gyvenimas tik blyksnis, maža akimirka. Kartais užsiblokuojame savo rūpesčiuose, problemose, kurios iš esmės visai nesvarbios. Kartais dėl smulkmenų tampame priešais, įžeidžiame vienas kitą. Kai tu eini ten, kur gyvenimas yra sugriautas ir matai, kaip iš griuvėsių skverbiasi gėlės... Taip ir tie žmonės, pirmus aukštus išsivalo, susideda langus ir bando gyventi. Jiems reikės kelių kartų, kad atsigautų. Karo metu gimusi karta, kuri matė tėvų ir senelių kraują, nori permainų. Svarbu, kad nekiltų noras keršyti“, – kalbėjo kunigas.
Keliautojai iš Lietuvos dovanų gavo iš griuvėsių išluptas mažas keramines plokšteles. M. Dygliui teko melsva su žydinčia gėle. Tai ypatingas autentiškas dalykas. O juk čia buvo Persija – civilizacijos lopšys. Žydėjo sodai, stovėjo gražiausi miestai, oazės, ėjo dykumų keliai. Kiek daug apie tai rašyta garsių žmonių, keliautojų. Kokia istorija – karas viską sunaikino.
Basroje vietiniai pasakojo, kaip atėję teroristai išžudė atskiras šeimas, kaip berniukai buvo grobiami iš šeimų, mokomi žudyti, o moterys – prievartaujamos. Visiškai prarastas žmogiškumas. Tačiau M. Dyglio nepaleido jausmas, kad šie žmonės nori pamiršti tuos baisumus ir eiti į priekį. Kunigas norėtų ir vėl aplankyti Siriją, tik po kokių 5–10 metų. Norėtų pamatyti šią šalį kitokią – atstatytus namus ir gyvenimus, žmones, tvirtai stovinčius ant kojų ir įgyvendinančius savo svajones.
Dvasinis apsivalymas
Važiuodami iš Asros miesto, netoli Jordanijos pasienio, dykumoje pamatė palapinių miestelį. Šalia įrengti šiltnamiai, sandėliai, auginamos daržovės, įrengtos ištisos plantacijos. Ten derlingesnė žemė.
„Nuėjome pas vietinius beduinus. Kaimelio pakraštyje palapinėje buvo įkurdinta ką tik pagimdžiusi moteris. Miniatiūriniame guolyje, tarsi ėdžiose, gulėjo naktį gimęs kūdikis. Mums šis vaizdas buvo tarsi Džiaugsmo Kalėdos“, – šypsojosi kunigas.
Kelionėje jam teko dirbti ir ganytojišką darbą. Sužinoję, kad vienas iš jų bendrakeleivių yra kunigas, kartu keliavę žmonės atsivėrė. Daug kalbėjosi apie dvasinius dalykus. Buvo daug klausimų apie tikėjimą, apie Dievą, Bažnyčią, bendrų maldų.
„Kelionėje žmonėms reikėjo jausmo, pajausti tą gyvenimo trapumą. Žmonės iš naujo pradėjo melstis. Nebijodavome susikibti už rankų ir sukalbėti „Tėve mūsų“. Mes lankėme tikėjimo lopšius ir išgyvenome dvasinį apsivalymą, rekolekcijas“, – dar vieną šios kelionės prasmę atskleidė M. Dyglys.
Kitoks adventas
„Kelionė mane pakeitė, sukrėtė iš vidaus. Grįžau kitaip mąstantis. Į paprastus, kasdieninius dalykus pradėjau kitaip žiūrėti. Važiuodamas per Šiaulius ir žiūrėdamas į tas butaforines egles su blizgančiais žibintais, jaučiu, kaip viskas nublanksta. Šurmuliai, mugės – norisi aplenkt, norisi tylos, tikrumo, tikro budėjimo, tikrų Kalėdų“.
Ne kalną saldumynų prisipirkti. Svarbiausia – bendravimas, susitikimai šeimose. Padėti į šoną telefonus, televizorius. Pasikalbėti tarpusavyje, ištarti gerus žodžius.
„Noriu palinkėti, kad žmonės atrastų tarpusavio tikrąjį ryšį, sielose išvalytų tas dulkes, domėtųsi senomis tradicijomis, protėvių paliktomis. Dabar visą didžiulį mūsų dvasinį kultūrinį lobyną užgožia pigūs kiniški žaisliukai. Kai viltį turi, kai savyje turi dvasinių vertybių, į viską žiūri kitaip“, – linkėjo kunigas.
Jis sakė jaučiąs, kad daug neteisybės yra iš valdžios, žmonės tai mato, piktinasi, tampa irzlūs. Stengiamasi žmones sukiršinti, supykdyti tarpusavyje. M. Dyglys kviečia susivienyti. Daug pykčio ateina iš Seimo, savivaldybių. Vieni kitiems meluoja, šmeižia, žemina. Karas vyksta mumyse. Didžiausia klaida – neišugdytas patriotizmas, meilė Tėvynei. Tačiau kunigas turi vilties, kad pašonėje vykstančio karo šešėlyje bursimės ir mokysimės iš savo klaidų. O puoselėti viltį ir ja gyventi jis mokėsi ir kelionėje po Siriją.
