Naujausios
Prenumeratorius spėja suktis ir bendruomenėje, ir prie drožinių
Reibinių kaimo (Joniškio rajonas) bendruomenės pirmininkas Adolfas Kriščiūnas „Šiaulių kraštą“ skaito daug metų. Sykį buvo iškeitęs jį į kitą leidinį, bet nutarė, kad trūksta informacijos apie rajoną, pažįstamus, ir grįžo. Veiklus žmogus ne tik vadovauja vietos bendruomenei — laisvalaikiu mėgsta drožinėti.
Laikraštį parsiveža iš punkto
Reibinių kaimo bendruomenės pirmininkas Adolfas Kriščiūnas, rytais aštuntą valandą skubantis iš naktinių budėjimų žemės ūkio bendrovėje, stabteli pakeliui punkte, kur vietos gyventojai ateina pasiimti laikraščių. Iš ten Adolfas su „Šiaulių kraštu“ rankoje jau lekia namo valgyti pusryčių.
„Tai tapo ritualu, būna neįprasta, jei spauda dar neatvežta. Bet taip retai pasitaiko, — sako prenumeratorius. — “Šiaulių kraštą“ skaitau labai daug metų. Seniau, kol nebuvo punkto, užsakydavome pašte. Dabar kainuoja žymiai pigiau.“
Labiausiai jį domina straipsniai pirmuosiuose puslapiuose. Maždaug iki pusės laikraščio viską perskaito, na, o toliau — skelbimai, kitos temos jam nelabai aktualios.
„Žinote, skaitydamas apie žmonių problemas, nusiskundimus, galvoju, ar rajono vadovai, rytą peržiūrėję spaudą, sukviečia atsakingus specialistus ir bando spręsti reikalus, ar nekreipia dėmesio, jei straipsnyje tiesiogiai į juos pirštu nepabadyta?“ — retoriškai klausia A. Kriščiūnas.
Šventa tradicija
Reibinių kaimo bendruomenei, kuriai šiemet sukako penkeri metukai, vadovaujantis „Šiaulių krašto“ prenumeratorius gyvena artėjančių švenčių rūpesčiais ir džiaugsmais. Bendruomenė turi šventą tradiciją, kuriai niekada nenusižengia: kasmet visiems mažiesiems kaimo gyventojams iki 10 metų paruošia Kalėdų dovanėles ir juos aplanko Kalėdų Senelis. Pirmininkas džiaugėsi, kad jau dabar galima laukti senelio atvykstant iš Laplandijos, nes dovanėlių yra pakankamai, kaupta nuo pavasario.
Kita nepamirštama tradicija — Užgavėnės, su vaikščiojimais per kiemus, dainavimais. Kaimas turi būrelį muzikantų, tik vadovo nėra. Parašę projektą ir iš Žemės ūkio ministerijos gavę 5,5 tūkstančio litų paramą, reibiniškiai įsigijo bendruomenei kompiuterį ir akordeoną. Atsirado ir dovanojančių instrumentus. Kažkas davė armoniką, o Skaistgirio kultūros namai perleido buvusio estradinio kolektyvo būgnų komplektą.
Vietos bendruomenė nuolat talkina Joniškio istorijos ir kultūros muziejui. Kaime įsikūrusioje Mato Slančiausko muziejinėje sodyboje kasmet vykstančioms amatų šventėms paruošia aplinką, suveža stalus, stato palapines, gamina valgius. Vasaromis į šią sodybą susirenka savo šventėms. Tik kitu metų laiku ieško pastogės. Turi butuką buvusioje ūkio kontoroje, tačiau už sienos ir iš vienos, ir iš kitos pusės gyvena šeimos, tad ilgiau nepavakarosi, negrosi muzikos. Todėl bendruomenės pirmininkas puoselėja viltį kada nors su rajono valdžios pagalba įsigyti sodybą.
Drožinėjimas viena ranka
A. Kriščiūnas laisvą laiką skiria ne tik bendruomenei, bet ir savo pomėgiui — drožinėjimui. Tai kokį šaukštą su špyga kitame gale išdrožia ir pažįstamus pralinksmina, tai kitą buities daiktą. Dabar ėmėsi drožti Užgavėnių kaukę — velnią. Sako, pradėjo drožinėti, norėdamas sau įrodyti, kad tai nėra stebuklas, ne šventieji juk puodus lipdo.
Tiesa, Adolfui viską padaryti yra sunkiau nei dažnam kitam žmogui, nes nuo vaikystės į gyvenimą kabinasi viena ranka. Būdamas penkerių kairiąją plaštaką prarado. Įkišo ranką į kapoklę. Tačiau dabar gyvenimu nesiskundžia, į pasaulį ir save bando pažvelgti su humoru.
Autorės nuotr.
MINTIS: Skaitydamas apie žmonių problemas, nusiskundimus, Adolfas Kriščiūnas vis pagalvoja, ar rajono vadovai rytą peržiūrėję spaudą sukviečia atsakingus specialistus ir bando spręsti reikalus, ar nekreipia dėmesio, jei straipsnyje tiesiogiai į juos pirštu nepabadyta...
ŠAUKŠTAS: Bendruomenės pirmininkas mėgsta šmaikštauti — toks šaukštas tiks ir į pašonę baksteklėti, ir maistui paragauti, į puodą kyštelėjus ištiestąjį pirštą.
Užrašė Loreta RIPSKYTĖ
