Naujausios
(Ne) teatro įkūrėjas ieško kitokio teatro
Antradienį „Virus“ festivalį papuošė vilniečių teatrinio judėjimo “No theatre“ spektaklis “No concert“.
„Jeigu nori sužinoti, kaip dirba ir kuo kvėpuoja “No theatre“, pažiūrėk “No concert“, ir tai bus mūsų vizitinė kortelė“, — po spektaklio jau be grimo kalbėjo šio (ne) teatro įkūrėjas ir režisierius aktorius Vidas Bareikis.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie ne teatrą
— Kodėl „ne teatras“?
— Nes viskas prasidėjo nuo teatrinio judėjimo. Pagaliau juokinga vadintis teatru, turint du spektaklius. Juk sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės ir nuo repertuaro. Mes neturime nei to, nei to. Ne teatras — dar ir todėl, kad mes pradėjome nuo eksperimentų ir improvizacijų gatvėse, nuo vadinamųjų „flešmobų“. Mums norisi koncentruotis į teatro erdves, į spektaklius, tačiau kalbėti sava kalba.
Šis spektaklis gimė bebaigiant Akademiją, kai turėjome paruošti koncertą. Pasiūliau kolegoms parodyti, kas glūdi mumyse, ir visi pradėjome „traukti“ slaptus numerius: nuo kovų su lazdomis, geišų šokių, chorinių dainų — taip gimė krūva įdomių etiudų. Spektaklis tikslaus siužeto neturi, tačiau esmė pasakoma vieno veikėjo lūpomis: “nusiimk galvą“ arba “empty your mind“...
— Esate universalūs aktoriai: scenoje profesionaliai dainuojate, grojate, šokate, vaidinate. Ar manote, kad šiuolaikinis aktorius toks ir turėtų būti?
— Dažnai patys iš savęs juokiamės, kad realiai aktorius nemoka nieko: jis nei dainininkas, nei šokėjas, nei kepėjas, tačiau jo privalumas tas, kad jis gali suvaidinti, apgauti žmogų. Manau, aktoriai turi būti universalūs — man labai imponuoja muzika, norisi ją jungti su teatru ir kalbėti daugiau muzika, judesiu, o ne žodžiais.
Apie visuomenę
— Ką jūs, jauni, talentingi, galvojate apie šiuolaikinę visuomenę?
— Pats save galėčiau vadinti apolitišku, tačiau su visuomene neišvengiamai susisieji kažką kurdamas ar darydamas. Su kolegomis ne kartą diskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje yra labai daug „chaltūros“ ir gėdingų darbelių — ir kultūroje, ir kitose srityse, pradedant televizija.
Manau, klaida yra ta, kad daugelis žmonių kuria 400 kilometrų spinduliu, mąstydami, kad yra tik Lietuvos dalis. Man atrodo, kad darant bet ką, reikia mąstyti plačiau... Kad ir šį spektaklį mes kūrėme ne tik Lietuvos lygiu, bet Europos ar pasaulio lygiu.
O iš to siauro mąstymo išlenda problemos: uždaro kiemo sindromas ir nepagarba vienas kitam. Gyvename tarsi viename kieme, kiemas turi vieną televizorių ir savaitgaliais visi renkamės jo žiūrėti, pamatome per jį kaimyną ir jį aptariame...
Apie žiūrovą ir misiją
— Tvirtinama, kad žiūrovui rodoma tai, ką jis nori matyti, ir tai esą patvirtina aukšti žemo lygio laidų reitingai...
— Nesąmonė. Iš tiesų yra manoma, kad žiūrovas yra kvailas ir ką jam duodi, tą jis ir valgo. Tačiau jis nė velnio ne kvailas. Mano nuomone, žiūrovas yra ugdomas, vedamas kartu... O. Koršunovas, kurdamas spektaklius 20 metų, žiūrovus pratino ir artino prie gero meno.
— Ar galime kalbėti šiais laikais apie aktoriaus misiją?
— Gruodžio pabaigoje pasirodys mano režisuojamas spektaklis „Telefonų knyga“. Teatro pasaulyje seniai vyrauja posakis (čia J. Miltinio pasakyta), kad pastatyti galima bet ką, net telefonų knygą. Tame spektaklyje daug kalbėsime apie teatro misiją šiuolaikinėje visuomenėje, apie aktoriaus vaidmenį.
Mes iš dalies ir pasivadinome ne teatru todėl, kad mums, jauniems kūrėjams, nesinorėjo pradėti nuo teatro blogąja prasme, nuo teatro, kuriame yra vaidinama. Mums norėjosi, kad aktorius ne vaidintų, o gyventų. Teatro kūrėjo specialybė yra žiauri, tai net nėra specialybė, tai gyvenimo būdas. O tie, kurie nori pavaidinti ir paskui gyventi, dažniausiai daro chaltūrą.
— Tačiau serialuose vaidinantys teatro aktoriai sakosi tai darą dėl realių pinigų, nes kitaip sunku išgyventi. Ar manote, kad aktorius turi būti alkanas?
— Daug apie tai šnekame. Aktorius, apskritai teatro kūrėjas, turi turėti galvoje iracionalumo, nelogikos, fantastikos, nes logiškai tai yra nesąmonė. Pinigų teatre neuždirbsi, turtų nesusikrausi, repetuoti be galo sunku, žinoma, geriau nueiti, pasifilmuoti dvi valandas, ir gauti kažką.
Bet teatro trauka yra labai didelė. Žmonės, kurie bent kiek susiduria su teatru, ją pajaučia ir į tai infiltruojasi. Teatras — tai magija, voras, dėžutė, kuri tave įtraukia. Galbūt su amžiumi daugelis tą iracionalumą praranda ir atsiranda racionalumas....Nesutinku, kad aktorius, jei nori kurti, turi būti alkanas. Kai jis yra alkanas, jis yra piktas, o kai piktas, nesusišneka su kolegomis. Manau, sotus jis turėtų būti.
— Ar jums patinka Šiaulių publika?
— Man yra tekę groti „Viruse“ su savo grupe. Nors pats esu vilnietis, man labiausiai patikdavo groti Kauno publikai, po to — Šiauliams. Nežinau, kodėl, bet čia labai gera publika, gal todėl, kad yra menų fakultetas, gal dėl kitų priežasčių, bet esate išskirtiniai.
MAGIJA: „Teatras — tai magija, voras, dėžutė, kuri tave įtraukia“, — sako “No theatre“ įkūrėjas, jaunosios kartos aktorius ir režisierius Vidas Bareikis.
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
KONKURENCIJA: „No theatre“ spektaklyje “No concert“ keisti veikėjai (geišos, kostiumuoti vyrai ar rytų mokytojai) vienas per kitą stengiasi parodyti, ką geriausiai moka, konkuruodami dėl sekundės laike.
