Naujausios
Istorinė tiesa prieš istorinę cenzūrą
Šiaulių „Aušros“ muziejus, pasiūlęs miesto parką ir Kaštonų alėją pavadinti grafų Nikolajaus ir Aleksandros Zubovų vardu, o nedidelę gatvelę prie odų fabriko — fabrikanto Chaimo Frenkelio vardu, suglumo. Savivaldybės komisija, padedama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pasiūlymą pratrynė. “Ar mes norime atkurti istoriją, ar ją iškraipyti, pasakyti tik dalį tiesos?“ — stebėjosi “Aušros“ muziejaus direktorius istorikas Raimundas Balza.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Pasiūlė viena, padarė kita
Šiaulių miesto tarybai teikiamame dokumento projekte pasiūlyta miesto parką pavadinti Zubovų parku. Dėl to Taryba balsuos lapkričio 25 dienos posėdyje. Kodėl nebeliko nei grafų titulo, nei vardų, nei Kaštonų alėjos?
Savivaldybės Gatvių ir visuomeninių objektų pavadinimo parinkimo komisijos pirmininkas, Administracijos direktoriaus pavaduotojas Denis Michalenko paaiškino: „Kaštonų alėjos pavadinimas susiklostęs iš seno, todėl keisti nereikia“. O dėl vardų ir titulų dingimo D. Michalenko atsakė: “Prieš priimdami sprendimą turėjome pavadinimų variantus pateikti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Teikėme kelis variantus, bet mums buvo patarta palikti tik pavardę. Taip trumpiau“.
Istorinė tiesa neatlaikė
„Aušros“ muziejus į Savivaldybę dėl parko pavadinimo kreipėsi po to, kai surado 1923 metų vasario 23 dienos Šiaulių miesto Tarybos narių posėdžio sesijos protokolą. Jame įrašyta: “Apdovanotasis Šiaulių miestas priima dovaną (senąjį parką prie Zubovų rūmų — R. Ž.) ir pasižada sulig pageidavimo savininkų padovanotą turtą (...) viešą miesto parką, pavadinus tą parką Mikolojaus (Nikolajaus — R. Ž.) ir Aleksandros grafų Zubovų vardu amžinai jų atminčiai“.
Muziejaus kreipimesi miesto valdžiai buvo priminta, kad grafų Zubovų giminė daugiau kaip du šimtmečius garsėjo savo nuopelnais Lietuvai, jos kultūrai, švietimui, ūkiniam gyvenimui. Grafų paveldas šiandien yra Šiaulių miesto nuosavybė ir tarnauja miestiečių reikmėms. „Zubovų paveldėtojai, dovanodami tam tikrus objektus miestui nurodė ir tam tikrų sąlygų miestui, kurios iki šiandien yra neįgyvendintos“, — rašė muziejus.
Apie idėją pavadinti senąjį Šiaulių miesto parką grafų Zubovų vardu rašė ir „Šiaulių kraštas“ (“Iniciatyvos įveikinėja abejingumą“, “Šiaulių kraštas“, 2010 07 16; “Užžėlė atmintis apie grafus Zubovus“, 2010 06 29).
Kodėl Žemaitė ne Julija
Savivaldybės komisijoje sprendė 8 nariai, pirmininkas, pavaduotoja ir sekretorė.
Vieno iš narių Vytenio Rimkaus nuomone, titulai dabar neturi jokios juridinės reikšmės. Kitas komisijos narys Vilius Puronas mano, jog siūlymas pavadinti centrinį miesto parką Zubovų parku „iš principo blogas“, nes “Zubovai — tik fragmentas jo istorijoje“. Parką, jo nuomone, reikėtų vadinti Didždvario parku.
„Mano, istorijos žinovo, argumentas yra toks: miesto istorija rodo, jog Didždvaris ilgą laiką buvo lyg Šiaulių sostinė, — sakė “Šiaulių kraštui“ V. Puronas. — Didždvario pavadinimas žymiai senesnis, nei Zubovų parkas.
Pirmą kartą Didždvaris paminėtas 1769 metų sukilėlių, o Platonui Zubovui padovanotas vėliau. Smetonos laikais parkas vadintas miesto parku, ir tik kai kada Zubovų„. Pavadinti parką trumpai — tik Zubovų parku, anot V. Purono, lituanistiškai teisingiausia: “Kaip yra ne Julijos Žemaitės, o Žemaitės gatvė.“
Tiesa, Žemaitė — Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės slapyvardis, o ne pavardė.
Kam reikalinga unifikacija?
„Muziejus siūlė pavadinimą, remdamasis dokumentu. Bendrine prasme, pavadinus parką vien tik pavarde jis būtų skirtas visų Zubovų atminimui. Bet juk ne visi iš šios giminės vienodai nusipelnė Lietuvos kultūrai ir istorijai. Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų nuopelnai — didžiausi. Todėl mūsų siūlomas pavadinimas su abiem vardais ir titulu buvo logiškas ir istoriškai pagrįstas“, — komentavo “Aušros“ muziejaus direktorius R. Balza.
Jo nuomone, grafų Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų vardo suteikimas parkui yra miesto istorija ir savimonė, o bendrinis pavadinimas „Zubovų parkas“ — perdėtai unifikuotas.
„Kai kurių komisijos narių noras unifikuoti istoriją — nėra geras ir tai jau ne pirmas kartas, kai komisijos nariai pasielgia keistai. Jų nuomonė neturėtų būti absoliuti tiesa. Juk gatvių, kitų objektų tikslas — įprasminti miesto istoriją su pilnais istoriniais elementais. Parko pavadinimo variantas su vardais ir titulu yra istoriškai teisingesnis, todėl Savivaldybė turėtų remtis specialistų istorikų nuomone ir pavadinimai turi būti istoriškai konkretūs“, — mano R. Balza.
Nesutiko dėl Chaimo Frenkelio
Savivaldybės komisija kirto ir dėl kito objekto pavadinimo. Muziejus, išasfaltavęs seną gatvę prie Ch. Frenkelio vilos ir fabriko, pasiūlė ją pavadinti Chaimo Frenkelio vardu. Miesto Tarybai parengtame sprendimo projekte nė žodžiu komisija neužsimena apie tokį siūlymą, ir šią gatvę siūlo pavadinti Trakų gatvės tęsiniu.
„Istoriškai ši gatvė prieš Pirmąjį pasaulinį karą vadinosi Fabričnaja. Ch. Frenkelis šią gatvę naudojo savo ūkinėms reikmėms“, — pasakojo R. Balza.
Gatvėje nėra nė vieno gyvenamojo namo, todėl Savivaldybei nebūtų jokių išlaidų keičiant adresus.
„Paprašėme miesto, kad nors viena maža gatvelė būtų pavadinta Ch. Frenkelio vardu. Nes būtent Ch. Frenkelis Šiaulius padarė didmiesčiu. Šiauliai be jo veiklos būtų buvę Kuršėnų ar Radviliškio kategorijos. Juk geležinkelis praeina ir pro Radviliškį, bet jis neišaugo taip, kaip Šiauliai. Prisiminus dar Ch. Frenkelio labdaringą, mecenatinę veiklą — senelių prieglauda, maldos namai, poliklinika, kuria naudojasi šiauliečiai iki šiol. Manome, kad ši asmenybė nusipelnė bent 200 metrų ilgio gatvės. O dabar komisijos sprendimas rodo visišką istorijos nežinojimą ir trumparegišką požiūrį į Šiaulius, lyg jie tik prieš 50 metų būtų susikūrę. Nesuvokiu tokio Savivaldybės nesusivokimo“, — sakė R. Balza.
Muziejus savo fonduose turi Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių sudarytą miesto planą su vokiškais gatvių pavadinimais, kuriame yra ne tik Fabrik (Fabričnaja) gatvė, bet ir Frenkel(io) gatvė. Ji ėjo statmenai nuo kalniuko į vilą. Įvažiavimo iš Vilniaus gatvės į šia gatvę nebėra, dabartinė Prūdelio gatvė kaip tik sutampa su Frenkel gatve.
Muziejus dar kartą kreipėsi į Savivaldybę, kalbasi su politikais, kad šie nepadarytų „šiurkščios istorinės klaidos, nes tai visiškas nesusipratimas, nes Trakų gatvė turi eiti į Trakus, bet ne į Ch. Frenkelio fabriką“.
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas D. Michalenko paaiškino, kad Trakų gatvės tęsinio pavadinimas yra logiškas: „Būtų nelogiška, jeigu iki sankryžos gatvė vadintųsi vienaip, o už sankryžos kitaip“. Priminus, kad tokių variantų Šiauliuose — ne vienas, pavyzdžiui, Aukštabalio ir J. Jablonskio gatvė, valdininkas nesutriko: “Padaryta nesąmonė“.
Ko bijoma?
„Kodėl taip atbulai elgiasi Savivaldybė ir jos komisija, kodėl niveliuoja istoriją, sunku suvokti?“ — stebėjosi R. Balza.
Gal komisija taip pasielgė bijodama, kad taip bus pagerbti kitų tautybių žmonės?
„Nežinau“, — nedaugžodžiavo R. Balza.
„Tokios diskusijos nebuvo, aš šito neleisčiau“, — tikino D. Michalenko.
ISTORIJA: Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza nesupranta, kodėl komisija niveliuoja istoriją.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TAUTOS: Gatvių ir visuomeninių objektų pavadinimo parinkimo komisijos pirmininkas, Administracijos direktoriaus pavaduotojas Denis Michalenko neigia, kad komisijos spendimams turėjo įtakos ne lietuviškos istorinių asmenybių pavardės.
VILA: Chaimo Frenkelio vila yra vienintelis fabrikanto ir mecenato įamžinimas.
GATVĖ: Kelių šimtų metrų naujai išasfaltuotą gatvę, vedančią į vilą ir fabriką muziejus siekė pavadinti Ch. Frenkelio vardu, tačiau politikams siūloma ją pavadinti Trakų gatvės tęsiniu.
ĮRODYMAS: 1916 03 01 išsiųstame vokiečių sudarytame Šiaulių miesto plane aiškūs įrodymai, kad buvo ir Fabriko ir Frenkelio gatvės.
Jono TAMULIO nuotr.
Komisijai rūpi, ką istorinė asmenybė nuskriaudė
Aistė PANGONYTĖ, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė:
— Komisija atsakė, kad pavadinimas "Zubovų parkas" yra teiktiniausias. Lakoniškas, aiškus, taisyklingas ir patogus vartoti. Kai gatvė ar kitas visuomeninis objektas vadinami asmenų grupės, giminės, šeimos, poros vardu, vartojama daugiskaitos forma, pavyzdžiui, Radvilų gatvė Vilniuje.
Visai kas kita, jeigu gatvė ar parkas vadinamas vieno asmens vardu, tada galioja nuostata, kad turėtų būti vartojamas visas vardas ir pavardė.
— Kodėl Zubovų parko pavadinime nebeliko titulo — grafų Zubovų parkas?
— Titulas, laipsnis, pareigos gatvės ar parko pavadinime nenurodomi. Jeigu asmenybė yra pakankamai garsi, tai titulų, pareigų, laipsnių gali būti tiek daug, kad sunku bus išsirinkti, ką vartoti, o ko nevartoti. Antra, pavadinimams turi galioti lakoniškumo dėsnis. Trečia, VLKK nuomone, nėra pats teiktiniausias būdas gatvių pavadinimais įamžinti asmenis. Tai vienas iš labiausiai kontroversiškų būdų.
— Kaip tik Šiauliuose buvo pasiūlyta vieną istorinių gatvių pavadinti Ch. Frenkelio vardu, tačiau to atsisakyta.
— Jei istorinės asmenybės nuopelnais šiandien niekas neabejoja — viena. Bet jeigu priartėtume prie tų laikų, kai ši asmenybė gyveno, visada atsirastų tokių, kurie patvirtintų ne tik asmenybės nuopelnus, bet ir tai, kad vieną ar kitą asmenį jis nuskriaudė, todėl asmuo nevertas įamžinimo.
VLKK nerekomenduoja gatvių ar parkų vadinti istorinių asmenybių vardais. Gatvių pavadinimai turi būti neutralūs, paprasti, pavyzdžiui, Aušros, Atgimimo, Ryto, Brolių ir panašūs.
Jeigu norima pagerbti rašytoją, puikiausiai tiktų pavadinti biblioteką, skaityklą, kabinetą. O kaip gatvėje atsistojęs pagerbsi žmogų, jeigu artėja koks svarbus jo jubiliejus?
Asmeninio archyvo nuotr.
