Naujausios
A. Sacharukas kaip moralės standartas
_.jpg)
Rytas STASELIS
Lino Karaliaus politinė karjera baigėsi apgailėtinai: be garbės. Pažemintas, neabejoju, visam gyvenimui, kad ir kokios veiklos imtųsi ateityje, po apkaltos proceso jis turi uždaryti Seimo duris iš anos pusės. Jeigu iš tikrųjų, kaip ketvirtadienį jis pats teigė žurnalistams pakeliui į drabužinę, dabar turėsiąs galimybę mažiau veidmainiauti ir savaip „mylėti Tėvynę-Lietuvą“ (citata iš jo pasisakymo Konstitucinio teismo posėdyje) viešojoje erdvėje — į sveikatą.
Tiesą sakant, ir būdamas Seimo nariu veidmainiauti neprivalėjo, nes žengė į Seimą su visa kita Arūno Valinsko surinkta kompanija deklaruodamas ambiciją lietuviškos politikos „atnaujinimą“.
Kitas „atnaujintojas“ iš tos pačios kompanijos, kurios lyderis prieš dvejus metus Lietuvos politikon žadėjo įskiepyti “dešimt Dievo įsakymų“ — Aleksandras Sacharukas liko ant Seimo laktų. Seimo apkaltos proceso pabaigoje surinkęs 80 savo kolegų balsų su minuso ženklu (vietoje būtinų 85) jis tvirtina nusivylęs politika ir dar žada nugriaudėti, kaip galima suprasti, kompromatų karu.
Dėl šio personažo gebėjimų taškytis tikru, išgalvotu, tačiau vienodai dvokiančiu mėšlu, manau, abejonių neturi net artimiausi jo bendražygiai.
A. Sacharukas — pavojingas tipas. Ne tik politiniams oponentams ar savo dabartiniams bendražygiams iš Krikščionių partijos, kurie apkaltos metu elgėsi tarsi pagal geriausias kriminalinio susivienijimo taisykles: saviškių neišduodam, tuo tarpu politikos oponentus traukiame į abipusės atsakomybės liūną.
Gedimino Vagnoriaus vadovaujami politiniai „krikščionys“ čia — jokie originalai. Tokia elgsena Lietuvos politikoje nepalyginamai dažnesnė už principingesnę. Liūno paradigma savo gynybą apkaltos metu grindė Rolandas Paksas, taip pat daugelis Seimo pijokėlių, policijos nutvertų už vairo neblaivūs.
Tačiau jeigu nutiks taip, kaip vėliausiai po dviejų metų turėtų nutikti brandesnės demokratijos šalyje, t. y. A. Sacharukas grįš į savo tardytojo kabinetą, jis bus neįtikėtinai pavojingas žmonėms. Nes turint tokį supratimą apie teisę, išsiugdžius tokius „aukštus“ moralės standartus ir tokią “tobulą“ teisingumo sampratą — ne vienam piliečiui valstybės vardu gali sudaužyti gyvenimą ar net nuvaryti į kapus.
Todėl labai panorėjus galima būtų ižvelgti ir teigiamų nepavykusios A. Sacharuko apkaltos pasekmių. Jeigu šis veikėjas dar dvejus metus praleis Seime, kur tarp stora oda apsišarvavusių cinikų sėdi ne jis vienas — dar ne pati blogiausia išeitis. Čia jis bent gali sulaukti tokio pat ciniško atoveiksmio.
Bendresnis Seime pasibaigusio apkaltos proceso įspūdis man perša mažiausiai kelias eretiškas išvadas. Viena vertus, greitas socialdemokratiškų lyderio Algirdo Butkevičiaus lozungas pakviesti šį Seimą pasileisti, įtariu, tėra padiktuotas viliojančių sociologinių apklausų rezultatų.
Reitingų viršūnėse minimos partijos neabejotinai tikisi galimos sėkmės, tačiau visiškai nesiveržia išspręsti problemos, kuri nėra vien tik teisinė kolizija. Ar net konstitucinė krizė, kaip teigia kai kurie Seimo nariai ir teisės šviesuliai. Esą, slaptu balsavimu paniekinęs kategorišką Konstitucinio teismo išvadą dėl dviejų Seimo narių sulaužytos priesaikos ir išspyręs pro duris tik vieną iš jų Seimas atsirado ne visai Konstituciją atitinkančioje erdvėje.
Viena vertus, jeigu kurie nors politikai tikėjosi, kad apkaltos procesas vienu ypu išspręs politinės etikos, moralės ar apsivalymo problemas — tatai yra arba naivi iliuzija, arba veidmainystė.
Neatmetu prielaidos: jeigu ketvirtadienį paskutinįsyk pro parlamento duris L. Karalius su A. Sacharuku būtų išėję apsikabinę it likimo draugai, kai kuriems šalies politikams atrodytų, jog tai yra didis politinės moralės laimėjimas beigi aukštų jos standartų įrodymas.
Anaiptol. Galbūt kai kuriems teisininkams ir gali atrodyti, kad teisė savaime gali būti aukštų moralės standartų katekizmas, už kurio nesilaikymą dar ir yra baudžiama. Tikrovėje tokia filosofija virsta banalia veidmainyste, kada įstatymais virtusių moralės normų nesilaiko ne tik kritinė visuomenės masė, bet ir numanomas jos žiedas (politikai, taip aiškinant problemą, galėtų būti žiedlapiai). Pasekmė: nihilizmas ir dažniausiai pasirinktinai taikomos sankcijos. Atsižvelgiant į politinę priklausomybę, turimą turtą, neformalią įtaką.
Nujaučiu, kad tokia problema egzistuoja, tačiau neturiu supratimo, kaip ją išspręsti. Todėl man atrodo, kad A. Sacharuko buvimas Seime bus sveikas dirgiklis. Jokia katastrofa, kad A. Sacharukas nebuvo pašalintas iš Seimo. Kadangi dabar jis tapo moralės politikoje standartu, kiekvienas Lietuvos politikas gavo palankią progą ne eilinį kartą deleguoti atsakomybę rinkėjams, o šiam standartui prilyginti savo autentišką pasaulėžiūrą ir moralią elgseną.
Jeigu A. Sacharukas Seime jausis patogiai, it nieko nebūtų įvykę, lyg niekur nieko kartu su kitais posėdžiaus komitetuose ir komisijose — tada bus tikroji katastrofa. Jeigu patirs diskomfortą, bus ignoruojamas ar boikotuojamas — tada rasis viltis tos katastrofos išvengti.
Vienas nedidelis sunkumėlis: pasirinkus antrąjį variantą, teks neišvengiamai apsivalyti patiems ir galbūt aną Seimo durų pusę parodyti kai kuriems savo bendražygiams.
