Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Išbandymai Dievu ir reforma
Ši savaitė Genovaitei KUPREVIČIENEI — paskutinė Šiaulių darbo biržos direktorės pareigose. Šie metai sunkiu akmeniu griuvo ant moters pečių ir širdies. Prie vieno baro nužudytas jos užaugintas anūkas, būsimas medikas. Susvyravo moters tikėjimas Dievu. Darbo biržos reforma į jos vietą pasodino partinį žmogų. G. Kuprevičienė atvira: „Kai buvo naikinamos apskritys, visiems apskričių viršininkams konservatoriams buvo pažadėtos teritorinių darbo biržų direktorių vietos.“
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Tarp politikos ir darbo
— Jūsų išėjimas iš darbo sutapo su Darbo biržos reforma. Ar ji susijusi su politika?
— Neabejoju. Kai buvo naikinamos apskritys, visiems apskričių viršininkams konservatoriams buvo pažadėtos teritorinių darbo biržų direktorių vietos. Taip, taip, nesistebėkite. Į Panevėžio darbo biržą jau atėjo buvęs apskrities viršininkas konservatorius. Stebėkime, kas ateis vadovauti Marijampolės, Klaipėdos darbo biržoms. Dėl Šiaulių jau viskas aišku — irgi konservatorius, buvęs apskrities viršininkas.
Mano pavaduotoja, skyrių vedėjai labai stiprūs — privers politiką judėti, suprasti, kad šiukšlių konteineriu atsiduodančiam žmogui irgi reikia pasiūlyti kavos direktoriaus kabinete.
— Pasakėte, kad jūsų vieta buvo pažadėta apskrities viršininkui, ar jūs ne pati apsisprendėte išeiti?
— Mano darbo sutartis buvo iki kovo mėnesio. Norėjau, kad pratęstų iki rugsėjo 1— osios, kol mano anūkas Eimantas baigs mokslus ir pradės dirbti. Pratęsė iki rugpjūčio 20 dienos. Jau buvau išsiuntusi ir pareiškimą. Kai susiklostė tokia sudėtinga situacija — Eimanto tragedija, mane paliko dirbti, kol ateis naujas direktorius.
Man siūlė likti pavaduotoja. Bet mano pavaduotoja yra pati stipriausia iš visos šalies darbo biržų direktorių pavaduotojų. Ji neturi išeiti — darbas jai yra viskas. Tikrai neturėjau moralinės teisės užimti jos vietą. Siūlė man dirbti padėjėja, bet aš taip pat atsisakiau, tai man būtų diskomfortas.
— Kiek Darbo biržos vadovo poste reikia politikos?
— Man buvo lengva dirbti, todėl kad aš nepriklausiau jokiai partijai. Esu buvusi TSKP nare. Išėjau, uždariau duris ir daugiau nestojau į jokią partiją.
Reikia matyti į priekį, bet būti politikieriumi negalima. Negalima būti kokios nors partijos klapčiuku. Šiose pareigose reikia specialisto — reikia susikalbėti su visais, o ne tik pagal partinę liniją.
Su visais Savivaldybės vadovais vienodai gerai bendravau vien dėl to, kad buvau nepartinė, man visiškai visos partijos buvo vienodos. Tik su meru Alfredu Lankausku kiek apsišaudydavom, kadangi aš buvau įsižeidusi, kad jis per dvi savo kadencijas nė karto neapsilankė darbo biržoje.
Esu įsitikinusi, kad visuose valstybės tarnybos postuose turėtų dirbti tik nepartiniai.
Kolektyvas, ragavęs bedarbio duonos
— Kaip atsisveikinsite su kolektyvu, su kuriuo dirbote beveik 20 metų?
— Parašiau visiems atsisveikinimo laiškus. Žinoma, gaila išeiti, nes darbas visada buvo mano antrasis gyvenimas. Bet aš kūriau kolektyvą, kuriuo labai didžiuojuosi. Nemėgau ir nemėgstu bendravimo su keliaklupsčiavimais. Man geriau tiesiai šviesiai pasakyti, nors tai gal kam nors ir nepatikdavo.
Nemėgau darbe grupuočių: žinau, kad kitose darbo biržose grupė žmonių yra direktoriaus, grupė — pavaduotojo. Tai labai išderina darbą, kolektyvą. Jeigu vienas kitą kolektyve pradės nervinti, draskyti, skųsti, tai nebus darbo. Jeigu vienam darbuotojui blogai — padedame visi. Žmogus ir santykiai kolektyve lemia viską.
Per beveik 20 metų darbo aš atsimenu visus iš darbo išėjusius žmones, buvo tik du savo noru išėję žmonės, visi kiti — buvo paaukštinti pareigose. Visus buvusius darbuotojus visada pasveikiname su Naujaisiais metais.
Apie 90 procentų Šiaulių darbo biržos darbuotojų — patys buvę bedarbiai, atėję ieškoti darbo į biržą. Tik 10 procentų — tiesiai iš aukštųjų mokyklų atėję absolventai.
Darbo biržą Šiauliuose įkūrė vieną iš pirmųjų šalyje. Mus vežė į Vokietiją, Švediją, Daniją parodyti, kas tai yra darbo birža. Mes mokėmės, o užsieniečiai stebėdavosi, kad Lietuvoje Darbo biržos vadovas gaudavo 20 dolerių atlyginimo.
— Kada Šiauliuose pradėjo trūkti darbo vietų?
— Baisiausias laikmetis — Rusijos krizė. Pirmasis Šiauliuose užsidarė „Nuklonas“. Darbo iš karto neteko 3100 žmonių. Pradėjo mažėti darbo vietų Mėsos kombinate. Galiausiai ir jis užsidarė. Perpus sumažėjo darbo ir Pieno kombinate. Traukėsi “Verpstas“. Baisiausia buvo, kai užsidarė Televizorių gamykla — gatvėje atsidūrė 5300 žmonių. Užsidarė Odos gamykla, Žalių odų bazė, subyrėjo “Elnias“.
Per Rusijos krizę Šiauliuose nedarbo lygis buvo 20 procentų — daugiau, nei 24 tūkstančiai bedarbių, daugiausia — moterų. Bedarbio pašalpa tada buvo 135 litai. Šiauliai vėl po truputį ėmė atsigauti, kai prasidėjo masiniai mezgimai, siuvimai — lietuviai labai išradingi žmonės.
Dabartinė krizė, palyginti su ana, tėra žaidimas. Žaidžiam — kam žmogui dirbti už 800 litų, jeigu jis gauna 1200 litų bedarbio pašalpą? Šios krizės metu didžiausias nedarbas buvo 13 procentų. Iš jų 4— 5 procentai žmonių (taip yra ir visame pasaulyje) visada bus bedarbiai. Šiandien mieste yra 10 tūkstančių bedarbių, iš jų maždaug 3 tūkstančiams darbo tikrai nereikia.
Jau atsiranda naujų darbo vietų. Rugsėjį turėjome 1100 darbo vietų, įdarbinome apie 900 žmonių. Per šią krizę vyrų nedarbas buvo didesnis, nei moterų. Vyrai sunkiau pakelia bedarbystę.
Veiklos bus
— Ką planuojate veikti išėjusi iš darbo?
— Galbūt kelias valandas dirbsiu Šiaulių universitete, skaitysiu paskaitas apie darbo rinką. Aš negaliu be veiklos, be žmonių. Blogai, kad nemoku megzti, gal megzčiau?.. Laisvalaikiu mėgstu burti Taro kortomis.
— Burti?
— Taip. Labai įdomus užsiėmimas. Man kortos parodė tą didžiulį virsmą, bet aš tai suvedžiau su išėjimu į pensiją, o tai buvo Eimanto netektis. Deja.
Apsileisti aš nebijau, net ir savaitgalį, kai nereikėdavo į darbą, aš atsikėlusi visada pasidažau, pasipuošiu. Taip, kaip mano 88— erių mama. Atsikėlusi ir pasipuošusi ji visada paklausia: „O kur mano lūpų dažai?“. Nors mano mama labai paprasta moteris, išauginusi 10 vaikų.
Išėjusi į pensiją pasidarysiu grafiką, kada eisiu pasivaikščioti, kada ką veiksiu.
Ateis pavasaris — užsiimsiu nuosavu kurorto verslu. Mūsų šeima turi nusipirkusi dalį poilsio namų Šventojoje. Nuo balandžio iki lapkričio būsiu ten.
Nebūsiu kurorto ponia, nes aš ten daugiau būnu darbininke. Išvažiuoja poilsiautojai, skubu paruošti kambarius. Kiekviename kambaryje būtinai turiu pagyventi, pasižiūrėti, ko poilsiautojui gali trūkti. Aha, druskinės nėra, o turi būti!
— Ar nebijote klausimo, iš ko nusipirkote poilsio namus pajūryje?
— Nė kiek nebijau. Mokėjome 100 dolerių už kvadratinį metrą. Nupirkome beveik 200 kvadratų. Niekas tada tų poilsio namų dalies nepirko. Buvome atgavę rublinius indėlius, dalį sumos išsimokėjome per trejus metus. Pirkome beveik prieš 20 metų.
Skausmo gniaužtai
— Jums teko išgyventi anūko netektį. Kaip ji jus pakeitė?
— Blogiausia, kad po Eimanto netekties vis mažiau nori bendrauti su žmonėmis, nenoriu jokių vakarėlių. Labiausiai bijau švenčių. Iki šiol negaliu eiti į ligoninę... Pamatau jaunus gydytojus, man širdis apsiverčia.
Praėjus lygiai trims mėnesiams po Eimanto žūties atnešė man medicininį žurnalą. Jame išspausdintas po Eimanto mirties jo parašytas straipsnis su redaktorės laišku, kuriame ji gailisi, kad Eimantas pats to išspausdinto straipsnio nespėjo pamatyti.
Žinoma, turėjau ir anksčiau skaudžių netekčių, bet tokio širdies skausmo nesu gyvenime patyrusi. Dabar jau atsiranda baisus baisus ilgesys. Psichologas man pasakė, kad po trijų mėnesių bus sunku, po šešių — dar sunkiau. Tik po dvejų metų pamažu pradės atslūgti skausmas.
— Skaudi situacija: atsidūrė ne laiku ir ne vietoje...
— Jis kaip tik buvo grįžęs iš mūsų poilsio namų Šventojoje. Su draugais išgėrė konjako, kalbėjo apie būsimą darbą. Pusę dviejų nakties lydėjo draugą, išsikvietė taksi. Sugalvojo sustoti tame turgaus bare išgerti alaus. Įvirto kompanija...
Dar būdamas Šventojoje pamatė, kad mūsų poilsiautoja neša ant rankų vaiką — veidas jau mėlynas. Eimantas puolė daryti dirbtinio kvėpavimo, kol atvažiavo greitoji. Eimantas vaiką atgaivino. Greitosios medikai pasakė: „Dėkokite tam jaunam gydytojui, nes savo vaikutį jau būtumėte laidoję“. O man Eimantas grįžęs net nepapasakojo, kas atsitiko.
Aš apie tai sužinojau, kai jį jau laidojo.
— Po Eimanto žūties pasakėte, kad nebetikite Dievu. Gal tai buvo pasakyta tik dėl ištikusio šoko?
— Ne. Aš po žūties buvau nuvažiavusi į Šiluvą. Jaunas vienuolis sakė pamokslą apie tai, kad mirė jaunas sūnus ir motina atsisakė Dievo. „Ar mes galime teisti motiną, iš kurios Dievas atėmė brangiausią gyvenime žmogų ir dėl to ji atsisakė Dievo?“, — klausė vienuolis. Lyg tiesiai man buvo sakyta.
Vietoj maldos klausiau daugybę kartų: „Dieve, kodėl tu padarei? Kodėl?“. Ašaros rieda ir daugiau nieko negaliu.
Man gaila ir tų žmonių, kurie užmušė Eimantą, šeimų. Joms tai irgi didžiulė nelaimė.
Vieno iš tų vaikinų dėdė yra labai gerai žinomas Šiaulių verslininkas, politikas, žinomas ne tik Šiauliuose, visoje Lietuvoje. Su juo visą laiką labai normaliai bendravome. Kai tie vaikinai buvo pabėgę iš Lietuvos jau du advokatai iš Vilniaus domėjosi šia byla, vietoj to, kad būtų atėję paklausti mūsų, kaip mes gyvensime? Jie jau veikė. Po apklausos nusikaltusius paleido už užstatą. Nežiūrint to, kad taip slegia skausmas, aš dar turiu gintis su advokatu, kai sužinojau, kas slepiasi už jų nugarų.
— Ar tikrai norite, kad nusikaltusius nubaustų pačia didžiausia įmanoma bausme?
— Noriu. Tikrai. Kad pajaustų, ką mes jautėme ir jausime visą gyvenimą. Nepadarys to Lietuvos teismas, padarys Europos.
Iš Genovaitės Kuprevičienės gyvenimo faktų
Po vidurinės mokyklos — Šiaulių „Vairo“ darbininkė prie šlifavimo staklių; Šiaulių Projektavimo institutas; Šiaulių ekskursijų biuro gidė; Šiaulių IV autoūkis — kadrų skyriaus ekonomistė, Šiaulių miesto partijos komiteto pramonės skyrius — vedėja, nuo 1985 metų sausio 15 dienos — Šiaulių įdarbinimo biuro vadovė, nuo 1991 — iki 2010 lapkričio 8 dienos — pirmoji Šiaulių darbo biržos direktorė.
DARBAS: Genovaitė Kuprevičienė, beveik 20 metų dirbusi Šiaulių darbo biržos direktore, prisipažįsta, kad sunku išeiti iš darbo.
IŠBANDYMAI: Gyvenimo virsmas Genovaitei Kuprevičienei pažymėtas skaudžiais smūgiais. Bet ji savęs nenurašo: „Apsileisti aš nebijau, net ir savaitgalį, kai nereikėdavo į darbą, aš atsikėlusi visada pasidažau, pasipuošiu.“
Jono TAMULIO nuotr.
