Naujausios
„Trys mediniai akmenai“ judins reikalus
Kultūrinių iniciatyvų centras „Trys mediniai akmenai“ parėjusį penktadienį rinkosi į pirmąjį savo susitikimą šalia Šiaulių esančioje kaimo turizmo sodyboje “Žemaitiška pastogė“. Į visuomeninį judėjimą liejasi įvairių profesijų žmonės: nuo mokytojų, ūkininkų, aktorių iki taksi vairuotojų. Visus juos vienija rūpestis išsaugoti kultūrą, paveldą ir Lietuvos gamtą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Įkvėpė dvaro kaimynystė
Sumanymas steigti kultūrinių iniciatyvų centrą, kuris ne iš viršaus, o „iš apačios“ rūpintųsi nykstančiu Lietuvos paveldu, kilo Šiaulėnų gyventojo ir seniūnaičio Edvardo Stonkaus galvoje. Anot E. Stonkaus, nepakanka tik sutvarkyti paveldą, reikia jį grąžinti ir į mūsų sąmonę. “Pavyzdžiui, Šiaulėnų dvaras yra sutvarkytas ir paruoštas turistams, tačiau vietiniai gyventojai net nežino, kuo kvėpuoja tas dvaras. O jis kvėpuoja praeitimi. Kai tu ten būni, jausmas apima neapsakomas ir kažkas viduje sukirba“, — pasakoja E. Stonkus, dažnai išeinantis pasivaikščioti prie dvaro.
Jo manymu, prie tokių dvarų reikėtų dirbti su jaunimu, organizuoti stovyklas, vertėtų užsienyje ieškoti panašių bendruomenių, keistis patirtimi. Toks centras galėtų netgi remti kryptingas savo narių — jaunų žmonių iš nepasiturinčių šeimų — studijas.
Anot E. Stonkaus, kultūrinių iniciatyvų centro veikla būtų nukreipta paraleliai keliomis kryptimis — dvarų, sodybų, parkų saugojimo ir puoselėjimo, kova su gamtos teršėjais, tačiau svarbiausia, kad per tai būtų atsigręžiama apskritai į praeitį, nes be jos mes neturime ateities.
Organizacijos tikslai gali būti labai platūs, pradedant įstatymų atkuriant senas sodybas supaprastinimu, baigiant vieninga kova prieš kiaulių kompleksų koncentraciją Lietuvoje, mat iki šiol šios kovos einasi labai sunkiai.
„Kita vertus, reikalingas darinys, kuris padėtų žmonėms, pavargusiems toje kovoje, muzika, švelniu žodžiu ar šokiu“, — sakė E. Stonkus, paminėdamas dar vieną iš organizacijos tikslų — santykių tarp kaimynų atšildymą. “Norisi, kad žmonės pradėtų glaudžiai bendradarbiauti, taip, kaip senovėje“, — sakė ponas Edvardas, pasidžiaugdamas, kad jau sulaukė norinčių prisidėti prie šios centro veiklos iš kaimyninių rajonų.
Reikia jungtis
Sodybos „Žemaitiška pastogė“ šeimininkė Vida Stankūnienė, viena iš centro įkūrėjų, prisipažino dešimt metų “daužiusi galvą į sieną“, kad ką padarytų dėl senos sodybos atkūrimo. Pastangas atkurti senąjį medinį paveldą prilygino alpinisto kopimui plikomis rankomis į stačią sieną. “Medinis paveldas, mūsų istorija, visa, kas sukurta praeityje, yra dideliai užmiršti — viskas stebima, fiksuojama, ir nieko — viskas toliau sėkmingai yra ir griūva“, — sakė V. Stankūnienė.
Sodybos šeimininkė pasakoja, kaip dėjusi dideles pastangas patekti į Kultūros ministeriją, kur gavusi kalbėti penkias minutes. „Supratau, kad aš viena netoli nukeliausiu, mums reikia pradėti jungtis“, — ponia Vida sako jau seniai svajojusi steigti panašią asociaciją, tad išgirdusi apie E. Stonkaus iniciatyvą, mielai prisijungė.
Anot V. Stankūnienės, į šią organizaciją galėtų jungtis ne tik nykstančių sodybų savininkai, mokytojai, kuriems svarbu vaikus išmokyti jausti ir gerbti praeitį, bet ir dvasiniai vadovai — į asociaciją pakviesti ir lėlių teatro „Avilys“ aktoriai.
„Apsijunkime, tik tada biurokratas atsigręš į mus ir supras, kad tai — ne šauksmas turuose“, — ragino V.Stankūnienė.
Vienija troškimas išsaugoti Lietuvą
„Man 76-eri, aš čia vyriausia, tačiau trauktis negaliu, nes daug kas nebaigta“, — prisipažino mokytoja iš Pakruojo Gražina Valčiukienė, pastaraisiais metais išgarsėjusi savo kovomis prieš danų kiaulių kompleksų koncentraciją Pakruojo rajone.
„Mane traukia senasis paveldas, ir iš tiesų “verkia iš skausmo širdis“, matant griūvant senus dvarus, sodybas, norisi kažką daryti“, — sako buvusi mokytoja Ligita Bairamova, dabar ketinanti atkurti tėvų sodybą. Moteris sako tikinti, kad visuomeniniam judėjimui gali pavykti išjudinti akmenis. “Valdžia iš tiesų mažai dėmesio skiria kultūrai, todėl atėjo laikas pajudinti tai iš apačios — tačiau vienam tai padaryti labai sunku“, — sako Ligita. Dirbdama mokytoja ji teigia susidūrusi su labai su kai kuriose kultūros įstaigose ir net mokyklose vyraujančiu stagnatorišku požiūriu ir į paveldą, ir į senovę. “Dažnai galvojama, kad Europos sąjungą viską atneš mums ant lėkštutės, tačiau taip nebus — juk visa mūsų stiprybė iš protėvių, iš mūsų šaknų“, — sako Ligita.
Vidmantą Rekštį, Šiaulėnų gyventoją, dirbantį apaugos darbuotoju ir taksi vairuotoju, į asociaciją pakvietė problemos apie Šiaulėnus — ir griūvantys privatizuoti bet neprižiūrimi kultūros paveldo pastatai, ir taršos atvejai. Vidmantas mano, kad valdžios pastangų nepakanka. „Gal valstybei vienai sunku susitvarkyti, todėl reikia sukurti bendruomenę, kuri jai padėtų“, — mano V.Rekštys.
„Viskas stebima, fiksuojama, ir nieko — viskas toliau sėkmingai yra ir griūva“
STEIGĖJAS: Idėja steigti kultūrinių iniciatyvų centrą kilo Šaukėnų seniūnaičio Edvardo Stonkaus galvoje.
ŠUKĖS: Vida Stankūnienė šią organizaciją prilygino išsibarsčiusiom ir vėl suklijuotom molio puodo šukėm. „Supratau, kad aš viena netoli nukeliausiu, mums reikia pradėti jungtis“, — sakė moteris, jau bene dešimtmetį per vargus atstatinėjanti medinę sodybą.
STIPRYBĖ: „Dažnai galvojama, kad Europos sąjungą viską atneš mums ant lėkštutės, tačiau taip nebus — juk visa mūsų stiprybė iš protėvių, iš mūsų šaknų“, — mano Ligita Bairamova, buvusi mokytoja, dabar ketinanti atstatyti tėvų sodybą.
PAGALBA: „Gal valstybei vienai sunku susitvarkyti, todėl reikia sukurti bendruomenę, kuri jai padėtų“, — mano Šiaulėnų gyventojas Vidmantas Rekštys, įsijungęs į asociacijos veiklą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
