Naujausios
SAVAITĖS DISKUSIJA
Kodėl dingo lietuvių filologija?
Šiemet Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos studijų programa nesulaukė nė vieno norinčiojo studijuoti. Pirmą kartą per šešiasdešimt dvejus metus nebus lietuvių filologijos pirmakursių. Ką praranda universitetas? Ir ar tai yra pavojaus ženklas lietuvių kalbai?
Reformų pasekmė — beraščiai
Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas:
— Žinoma, nėra gerai, kad ŠU nesuformuota grynųjų lituanistų grupė, bet kas yra grynasis lituanistas? Jau daug metų ŠU nerengiami mokytojai lituanistai, o daugelis net direktorių, priimančių į darbą, nežino, kad toks lituanistas neragavęs nė didaktikos, nė buvęs praktikoje ir t. t.
Ketverius studijų metus tokie lituanistai rengiami būti mokslininkai, gal redaktoriai, gal žurnalistai, paragavę šiek tiek kalbotyros, literatūrologijos. O kiek tokių reikia? Tiesa, tie lituanistai gali tapti mokytojais, jei po studijų ar greta studijų perka atskirai kreditus, kad išklausytų edukologijos disciplinų, bet tokių yra mažuma.
Kitas dalykas — anksčiau ŠU nebuvo kitų giminingų disciplinų. Dabar, žinodamas, kad nebus mokytojas, studentas mieliau renkasi universalesnę dvigubą specialybę — lietuvių filologiją (LF) ir ryšius su visuomene, LF ir leidybą, bibliotekininkystę.
Bandyta patvirtinti ir daugiau laikmetį atspindinčių specialybių lituanistams, bet nepavyko, nes gyvename Marijos žemėje — mūsų naujas programas vertina, revizuoja ne kas kitas,o mūsų tikrieji konkurentai iš Vilniaus, Kauno. Jie rimtai stabdo mūsų siūlomas naujas programas. Kam konkurentai reikalingi?
Galvoju, kad grynųjų lituanistų grupė sugrįš. Jei žmogus turės motyvacijos ir norės būti lituanistas literatūros mokslininkas, kalbininkas mokslininkas, rinksis lietuvių filologiją. Bet tokių, kurie jau nuo pirmo kurso manė, kad bus mokslininkai, niekada nebuvo daug.
Kita problema — visų mokyklinių reformų pasekmės. Ketvirtokas, baigęs pradinę mokyklą, nemoka rašyti, nes jo niekas neišmoko rašyti nosinių!
Naujuose pirmokų--ketvirtokų vadovėliuose nėra gramatikos, tad mokytojas turi vos ne pogrindyje mokyti rašybos. Į universitetus jau ateina pirmieji šios reformos vaisiai: studentai — beraščiai.
Universitetas atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Seniau būdavo rašybos disciplina. Dabar apie rašymo mokymą universitete sakoma: tai ne universitetinis lygmuo, per žemas lygis, sarmata universitetui mokyti rašyti, reikia pasitikėti mokytojais, dvyliktokas turi viską mokėti. Deja, taip nėra. Visi studentai tapo mažiau raštingi.
Net lituanistams nebedėstoma rašyba.
citata: Į universitetus jau ateina pirmieji šios reformos vaisiai: studentai — beraščiai.
Rimtas signalas visiems
Vida Marcišauskaitė, Šiaulių universiteto gimnazijos lituanistė ekspertė:
— Labai skaudu, kad Šiaulių universitete šiemet nesurinkta lietuvių filologijos grupė. Aš labai tikiu, kad tai yra laikina: susiję su ekonominiu kontekstu, su bendra situacija. Negalima nutylėti ir to, kad universiteto absolventams lituanistams yra sunku įsidarbinti. Abiturientai, mąstydami apie ateitį, renkasi dvigubą specialybę.
Gal čia pirmas signalas bei sukrėtimas mums, mokytojams lituanistams, ir visai lituanistinei bendruomenei. Nemanau kad tai bus populiariausia specialybė, bet humanitarinės mąstysenos, pasaulėjautos žmonių branduolys turėtų atsirasti.
Humanitarinė kultūra eina į nuošalę, nors būtent ji ugdo ir išsaugo žmogiškuosius dalykus.
Mokykloje laikomės bendrųjų programų. Bet viena tendencija yra: labiau atsigręžiame į negrožinius tekstus, didelį dėmesį skiriame viešajai, sakytinei kalbai, publicistiniams tekstams rašyti. Mokinio darbas mokykloje orientuotas į egzaminą, rezultatą. Jei jis planuoja rašyti rašinį, automatiškai su rezervu žiūri į literatūrą. Literatūros pozicijos susilpnėjo.
Gramatika irgi susilpnėjusi irgi. Anksčiau, kai mokiniai rengdavosi laikyti testą, kuriuo būdavo tikrinama rašyba ir skyryba, visu pajėgumu užguldavo tuos dalykus. Ir mes turėjome raštingesnę kartą.
Dabar rašybos ir skyrybos mokiniai mokosi tik iki dešimtos klasės. Vėliau būna stilistikos ir teksto lingvistikos kursai.
Iš mokyklos dingo visuomenės kalbos kultūros kursas, o į kalbą grįžta priešdėlis „da-“ bei visi kiti negeri dalykai, kurie jau buvo išgyvendinti.
citat: Humanitarinė kultūra eina į nuošalę, nors būtent ji ugdo ir išsaugo žmogiškuosius dalykus.
Nenori sausos duonos
Jovaro pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos vyresnysis mokytojas Jurgis Rimvydas Žuklija:
— Vyresnieji moksleiviai turbūt mąsto, kad iš filologijos duonos valgyti nelabai galės, jeigu galės — tik sausą. O prie jos norisi dar šio to. Jaunesnieji daugiau galvoja apie pramogas, linksmybes, telešou, kelias minutes šlovės. Juos labiau domina skambaliukai, blizgučiai.
Nemanau, kad nesurinkta lietuvių filologų grupė — didelė tragedija ar bėda. Signalas — taip. Ir postūmis universitetui paieškoti galimybių. O pirmas kartas visada būna. Bet jei po pirmojo karto nesurinks antrą trečią, ketvirtą, bus kitas dalykas.
Filologija neišnyko, tik studentai renkasi dvigubas specialybes — jų galimybės didėja. Kas iš to, kad dabar turiu vieną profesiją? Kartais žiūrint į sąsiuvinį, pyktis paima: „Velnias mane į tą galerą stūmė?!“
Gyvenimas nestovi, dūsauti neverta. Lietuviškai, kol gyvas būsiu, tikrai kalbėsime. O kiek ilgai kalbėsime, priklausys nuo kiekvieno žmogaus.
Beraščių buvo visais laikais. Ir visada bus.
Užrašė Živilė KAVALIAUSKAITĖ
VILTIS: „Galvoju, grynųjų lituanistų grupė sugrįš.“, — sako Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas.
NUOŠALĖ: Vida Marcišauskaitė, Šiaulių universiteto gimnazijos lituanistė ekspertė, pastebi, kad humanitarinė kultūra eina į nuošalę, nors būtent ji ugdo ir išsaugo žmogiškuosius dalykus.
SIGNALAS: Jovaro pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos vyresnysis mokytojas Jurgis Rimvydas Žuklija mano, kad nesurinkta lietuvių filologų grupė yra ne tragedija, o signalas bei postūmis universitetui paieškoti galimybių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
