Naujausios
Dviračiais į darbą rieda pionieriai
Net ir pabrangęs kuras, rūpestis sveikata, palankus oras ir vis didėjantis dviračių populiarumas šiauliečių ant dviračių masiškai neužsodino. Tie, kurie vis dėlto ryžtasi dviračiu minti į darbą, pasigenda geresnių takų, dušo darbe ir didesnio saugumo gatvėje. Vieną iniciatyvą išprovokavo ir „Šiaulių kraštas“ — vakar “TEO“ bendrovėje buvo paskelbtas “Penktadienis be automobilio“.
Nijolė KOSKIENĖ
Automobiliu į darbą — prabanga
Roma Urlakienė, Šiaulių koncertinės įstaigos „Saulė“ administratorė, nuo vasaros pradžios kas rytą iš pietinio miesto rajono į darbą atmina dviračiu.
Kelionė dviračiu trunka 12--15 minučių — tikrai ne ilgiau, nei važiuoti automobiliu.
„Vieną rytą prie namų važiuodama dviračiu entuziastingai pasilabinau su kaimynais, o netrukus pasilabinau antrą kartą, jau centre — jie ką tik buvo išlipę iš autobuso. Kaimynai tepasakė: “oho“, — juokiasi R. Urlakienė.
Moterį sėsti ant dviračio paskatino keli dalykai. Viena,„užkniso pilti kasdieną brangstantį benziną“. “Kai dukra baigė mokyklą, pagalvojau, kad vienai 10 minučių važiuoti į darbą automobiliu, stovėti šiokiuose tokiuose kamščiuose, parkuoti mašiną, kad vakare vėl galėčiau grįžti — per didelė prabanga“, — pasakoja R. Urlakienė.
Turguje įsigijusi ne naują moterišką dviratį, savąjį automobilį nuo vasaros ji naudoja tik savaitgalio kelionėms. Beje, šeštadieniais net į centrinį turgų ji važiuoja dviračiu su krepšiu produktams ant bagažinės.
Važinėdama dviračiu, R. Urlakienė sako suvokusi, kad Šiauliai yra labai mažas ir kompaktiškas miestas, ir kad iš taško A į tašką B gali nuvažiuoti per 15 minučių.
Antroji priežastis — kasdienė mankšta, nes moteris teigia nemėgstanti sporto klubų, o trečioji — tiesiog smagu.
Net per didžiuosius karščius ryte minti dviratį buvęs gaivus malonumas, o vakare — grįžus iš darbo — tiesiai tekdavo lįsti po dušu.
R. Urlakienė darbe laiko rankšluostį, keletą drabužių persirengti, basutes ir didelio nepatogumo dėl to, kad nėra dušo, nejaučianti. „Nėra tai nėra“, — sako moteris.
Daugiausiai problemų kelia, anot R. Urlakienės, „tragiški šaligatviai“ (“bet vis geriau, negu važiuoti gatvėmis, nes ten važinėjantys yra mirtininkai“), prie dviratininkų nepripratę pėstieji (“jei yra dviračių takas, būtinai žmonės eis per jį“) ir vairuotojai (“jiems buvo patogu, kad dviratininkų nebuvo“).
Taupiau ir smagiau
Nedas Garuckas, reklamos agentūros darbuotojas, dar neseniai važinėjo tėčio dovanotu džipu, tačiau, juokiasi Nedas, „daug rijo, žaltys“. Tad netrukus vaikinas turėtą “žaltį“ iškeitė į “trečią golfuką“, o šiemet nusipirko dviratį.
„Turi mašiną — ir kurą pirk, ir prižiūrėk. O su dviračiu mini ir vargo nematai“, — pasakoja Nedas. Vaikinas tikisi pedalus minti iki pusės rudens.
Nedą dviračiu užkrėtė kolega darbe. Iš nedidelio kolektyvo dabar pedalus mina keturiese.
Paklaustas apie problemas, pamini ne per daug gerus dviračių takus. „Bet jie trukdo tik tada, kai nenori ir tingi“, — entuziastingai sako Nedas.
Į statybas — dviračiu
Vieną rytą su fotografu išvykę „medžioti“ dviratininkų į Tilžės gatvę, prieš senąjį viaduką, aptikome ne itin gausų grobį: tris statybininkus.
Mantas Dambrauskas pasakojo dviračiu į darbą važinėjantis jau dešimt metų. Mina visur, kur tik reikia — nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Per dešimtmetį vyras sakė nepastebėjęs jokių pokyčių, nebent prieš porą metų buvęs didesnis dviratininkų pagausėjimas, kai buvę daugiau darbų.
Nuosavą automobilį Mantas naudoja tik tada, kai reikia nuvežti medžiagas.
O jei lietus? Mantas parodo maišelyje besivežiojantis neperšlampamą lietpaltį su gobtuvu.
Alvydu pristatęs vyras važinėjantis visur — jei reikia, numinąs ir į Pageluvį. Tačiau vyras sako, kad čia, Lietuvoje, dar nepriimta važinėti dviračiais. Jam tekę matyti dviratininkus Olandijoje, tai net nėra ką lyginti.
Provokacija „Penktadienis be automobilio“
„TEO“ kompanija deklaruoja skatinanti dviračių transportą, prie Šiaulių padalinio dviračių stovai įrengti ir darbuotojams, ir klientams.
Arvydas Murza, „TEO“ Šiaulių regiono centro direktorius, aistringas laisvalaikio dviratininkas, “Šiaulių kraštui“ prisipažino kolektyve populiarinantis šią transporto priemonę, tačiau pats į darbą dviračiu nemina: “Sutikime, atrodytų keistokai, jei pas verslo klientą vykčiau dviračiu, ar jis pas mane atmintų. Iš principo tai įmanoma, bet reikia būti pionieriumi“.
Tačiau Vilniuje centrinėje kompanijos būstinėje, anot pašnekovo, net yra nupirkti dviračiai, skirti klientams lankyti, kadangi dviratis Vilniuje dažnai yra greitesnė susisiekimo priemonė, ypač kai klientai centre.
„Tai kada jus pamatysime minantį į darbą dviračiu?“, — provokavome įmonės vadovą.
„Gerai, penktadienis — laisvesnė nuo susitikimų diena, paskelbsiu penktadienį diena be automobilio ir pažiūrėsiu, kiek žmonių į darbą atmins dviračiais“, — metė iššūkį A. Murza.
Penktadienio rytą, prieš aštuonias, į darbą dviračiais atriedėjo pats direktorius ir dar aštuoni kolegos — tiesa, ne kostiumuoti, o penktadienine laisvalaikio apranga pagal skandinavišką pavyzdį. Entuziastai buvo paskatinti — jiems išdalyti lietpalčiai ir energetinio gėrimo buteliukai, kad nepristigtų jėgos grįžti namo.
A. Murza tikino, kad tai būsianti ne vienkartinė akcija, o tiems, kurie į darbą penktadieniais suvažiuos dviračiais, po pietų bus organizuojami žygiai su šašlykais, aplankant kokią įžymią vietą.
„Be entuziazmo reikia ir postūmio“, — tikina A. Murza.
Paprašytas išvardyti penktadieninės kelionės į darbą dviračiu privalumus ir trūkumus, A. Murza užsiminė apie nepatogumą vežantis per petį permestą sakvojažą, rytinį smogą, sukeltą sunkvežimių, tačiau viską atperka gera nuotaika.
„Atmynus devynis kilometrus, visas organizmas išsijudina, ir nuotaika kita, ir visa komanda su dideliu entuziazmu atvažiavo. Turėjo, ką aptarinėti prie kavos puodelio. O jei gera nuotaika, tai ir darbas geriau einasi“, — sakė penktadienio eksperimentu patenkintas A. Murza.
Pašnekovas teigė važiuodamas dviračius mąstęs, ką daryti su prastais dviračių takais. „Gal reikia iš pradžių pradėti naudotis dviračiais masiškai ir nuolat, o tada jau prašyti iš valdžios įrengti gerus dviračių takus?“, — svarstė A. Murza.
Vicemerės vizijos ir finansavimo miražai
„Mes nepratę, kaip mačiau Kopenhagoje, važiuoti į darbą su aukštakulniais ir kostiumėliu. Bet tikiu, kad ne šiais, o kitais metais, jei dirbsiu Savivaldybėje, tai gal ir važiuosiu“, — “Šiaulių kraštui“ sakė Šiaulių vicemerė Daiva Matonienė, akcijos “Laisvė dviračiui“ iniciatorė.
D. Matonienė teigė laisvalaikiu dviračiu važinėjanti nemažai. Kadangi gyvena pietiniame miesto rajone, tai mina į Bubių pusę ar iki Rėkyvos.
Vicemerės vizijoje — nutiesti dviračių taką nuo Architektų gatvės per naująjį viaduką iki bulvaro pradžios. „Pietinė zona yra atskirta ir susisiekti su centru, važiuojant senuoju viaduku, — pripažįsta D. Matonienė, — yra pavojinga. Per viaduką man pačiai važiuoti baisoka“.
Kita idėja — sujungti dviračių takais centrą su Kryžių kalnu (dabar į Kryžių kalną dviračių takas yra tik nuo Ginkūnų).
Taip pat reikalinga apie penkių kilometrų ilgio trasa, jungianti pietinį miesto rajoną su Rėkyvos ežeru, dviračių takai būtų labai perspektyvūs iki miesto traukos objektu tampančio Talkšos ežero ir jo parko.
D. Matonienė prisipažįsta, kad kol kas tai — tik idėjos fiks, neparemtos jokiais skaičiavimais, projektais ar finansavimo galimybėmis. Tačiau vicemerė teigia ketinanti dalyvauti specialioje Susisiekimo ministerijos sudarytoje darbo grupėje, kuri nuo rugsėjo pradės aktyvią veiklą dėl kompleksinės dviračių takų plėtros visoje Lietuvoje.
Be to, Šiaulių savivaldybėje sudaryta darbo grupė dėl ES lėšomis finansuojamos priemonės „Kompleksinė ekologiško viešojo transporto plėtra“ aprašo projekto. Jei pavyktų įsitvirtinti, sako D. Matonienė, projektui įgyvendinti 95 procentus lėšų skirtų Europos Sąjunga, ir tik 5 procentus — savivaldybė.
PENKTADIENIS: Į darbą dviračiais vakar atvažiavo devyni „TEO“ darbuotojai.
LAIKAS: Roma Urlakienė, Šiaulių koncertinės įstaigos „Saulė“ administratorė, iš pietinio miesto rajono į centrą atmina per 12--15 minučių, tiek pat užtrunka ir važiuodama automobiliu.
STAGNACIJA: Statybininkas Mantas Dambrauskas, dviračiu į darbą važinėjantis jau dešimt metų, teigė per dešimtmetį nepastebėjęs jokių pokyčių.
EKONOMIJA: Pabrangus kurui, reklamos agentūros darbuotojas Nedas Garuckas džipą iškeitė į golfą, o į darbą pradėjo važinėti dviračiu.
INICIATYVA: Vakar ryte, prieš aštuonias, TEO Šiaulių regiono centro direktorius Arvydas Murza į darbą atmynė dviračiu, prieš tai penktadienį paskelbęs diena be automobilio.
Nuomonė
Dviratininkų rojus — dar ne čia
Loreta KLICNER, „Šiaulių krašto“ žurnalistė, važinėjanti dviračiu:
— Prieš kelerius metus, kai Šiauliuose buvo išbraižytos baltos linijos ant šaligatvių (tai Savivaldybė kažkodėl pavadino dviračių takais), teko praminti iš centro į pietinį — darėme su kolega fotoreportažą. Pseudotakuose tada augo medžiai, kitur buvo palikta koks dvidešimt centimetrų dviratininkui palei sieną, nebuvo nuvažiavimų nuo šaligatvių. Iki šiandien niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad paklota nauja bulvaro danga ir nusitrynė ant šaligatvių baltos takų juostos.
Valdžios kalbos, kad nėra pinigų, turėtų būti uždraustos, nes valstybei mokame ne pačius mažiausius mokesčius Europoje.
Prieš savaitę teko dviračiu važinėti Norvegijoje ir Švedijoje. Man ten buvo dviratininkų rojus, nes nesu puiki dviratininkė ir man rūpi saugumas.
Stokholme iš bet kurios miesto ar priemiesčio vietos galima nuvažiuoti dviračių takais. Sustatytos rodyklės, nurodyti atstumai, atskiri šviesoforai. Centre dviratininkai važiuoja net gatvės viduryje padarytu taku. Aišku, vairuotojai ir pėstieji turi savo nuomonę — jie piktinasi greitai lakstančiais dviratininkais, kurių turi saugotis. Bet taisyklės aiškios: jų takas — jiems.
Atsitiktinai sustojus kokiame Norvegijos miestelyje dviračiu apvažiuodavome ne tik miestelį, bet galėdavome iš jo numinti iki kito ir taip toliau — takai yra ir kaimuose. Oslą apžiūrėti važiuojant dviračiu — taip pat malonumas. Leidiesi nuo kalvos ant kalvos, horizonte — fiordas arba miškai, prasilenki su tokiais pat ir jautiesi gamtos dalimi, nes tu jos neterši.
Pas mus manipuliuojama argumentu, kad per trumpas važinėjimosi sezonas, kam tiek investuoti... O Skandinavijoje negi vsara ilgesnė? Ten yra ne tik galimybės važinėtis, bet ir prie kiekvieno visuomeninio pastato aikštelės pastatyti dviračiui, žemėlapiai su maršrutais. Važinėjama ir į darbą, ir į parduotuvę, ir į parkus. Ten nelabai supranta klausimo: o kur pas jus galima važinėtis dviračiais? Beveik visur.
Kita vertus, užsienyje turėti automobilį yra per brangu — dėl metinio draudimo mokesčio, garažų, stovėjimo aikštelių nuomos ir panašiai.
Europos didmiesčiuose nemokamai arba už simbolinį mokestį nuomojami miesto dviračiai. Pavyzdžiui, Paryžiuje ar jau minėtame Stokholme yra jų aikštelės — atėjai, pasiėmei ir važiuoji, tik pastatyti turi į tokią pat aikštelę kur nors kitoje vietoje. Vilniuje A. Zuokas bandė įvesti tokią madą — nepavyko, išvogė dviračius, išlaužė. Bet Vilniuje yra daugiau galimybių važinėtis dviračiu, smagūs takai ir pajūryje, Neringoje, net mūsų takas į Kurtuvėnus ar Kryžių kalną.
Į darbą kelis kartus važiavau dviračiu, bet... Gyvenu už miesto, todėl plentu važiuojantys sunkvežimiai, šalikelėse pirmėtytos šukė, dulkės ir baimė, kad tave nublokš — yra kliūtys, kurios stabdo. Gerai tik tai, kad mūsų, dviratuotų, daugėja ir gal Premjeras Andrius Kubilius po kelionių dviračiu Baltarusijoje girsis planais keliauti ne į kitas šalis, o po Lietuvą? Galima pradėti nuo Šiaulių.
Asmeninio albumo nuotr.
