Naujausios
Apie diržų susivaržymą
Manau, geras yra dalykas miesto autobusas, ir dar per krizę.
Nors, žinoma, pavydžiu tiems, kurie kasdien išdidžiai įsėda į nuosavą automobilį ir nesižudo žmonių grūstyse, nors degalai, patys automobiliai bei jų remontas nuolat brangsta.
Kadangi į darbą tenka važiuoti autobusu, kartais su persėdimais, tai ant jaučio odos nesurašyčiau, kiek patiriu nemalonių akimirkų.
Kartą pasitaikė įlipti į aiškiai perpildytą, tiesiog perlinkusį ties armonikos dumplėmis autobusą. Visų keleivių veiduose viena mintis: „Kad tik greičiau permestų per viaduką, o tai velkasi lyg koks kirminas“.
Tai ne, būtinai turėjo įlipti kontrolierių brigada. Kol prasibrovė pro mane, vos žarnų nepaleido, o sugaišome kokias penkias minutes. Suprantate, ką skubančiam reiškia net penkios prarastos minutės. Keista, tačiau nė vieno tinkamo zuikučio nepričiupo.
Patys suprantate, kad kontrolieriais dirba tokie grobuoniškai nusiteikę asmenys, kurie tik ir ieško padoriau atrodančios aukos. Dažnai ant jųjų „meškerės užkimba“ moksleiviai, studentai, darbininkai, pensininkai, sumanę bent kartelį sutaupyti vieną kitą litą.
Plėšikai kontrolieriai tokį kąsnelį su pasimėgavimu išvelka pro duris, o likusieji spektaklio dalyviai yra bejėgiai kaip nors pasipriešinti šiam vyksmui. Atsiranda gelbėtojų, užtariančių iš tiesų nespėjusiojo pažymėti taloniuką, bet viskas veltui.
Durys pagaliau užsivėrė. Aš mintyse ėmiau kartoti kažkokią maldelę, maždaug „greičiau, greičiau, pakopa po pakopos“. Pagaliau ėmėme pūškuoti į kalną, t.y. bandėme įveikti tiltą. Ir čia pasigirdo sprogimas.
Kilo nemažas sąmyšis. Autobusas sustojo, o iš vairuotojo kabinos pasigirdo perspėjimas: „Kadangi sprogo padanga, visus keleivius prašyčiau išlipti“.
Betgi aš vėluoju į darbą, tad kaip kulka iššovusi laukan, puoliau stabdyti mikroautobusą. Žinoma, nė vienas nesustojo, nes auksinis viadukas dar nebuvo įveiktas.
Girdėjau, kad kai kuriuose ES kraštuose įmonių darbuotojams, kurie iš priemiesčių į darbą atveža keletą bendradarbių, kaimynų, dar ir primokama.
Tai gal ir pas mus prigis tokia praktika, nes kasdien belaukdama savo autobuso pastebiu, jog į darbą ir atgal neretai vykstama po vieną.
Ar aš kažko nesuprantu apie krizę ir „diržų susivaržymą“?
Justina
