Naujausios
Ant sofutės
Kai aš turėjau dviratį
Žinokite, pavydu man darosi, kai pažiūriu į besivažinėjančius dviračiais jaunus žmones ir ne tik. Turbūt visi girdėjote apie šalies premjero išvyką į kaimyninę Baltarusiją dviračiais. Tai va, sportuoja žmogus, ir dar ne vienas: su žmona, ūkio ministru ir kitais bendrakeleiviais.
Štai keli mano kaimynai savaitgaliais sėda ant dviračių, užsisodina po atžalėlę ir mina sau ramiai pedalus specialiu taku iki Šiaulių jūros„.
Arba dažnai matau dar vieną savo kaimyną, kuris, dabar jau pensininkas, tinkamu oru kone kasdien mina pedalus į užmiestį. Kartais iš miško parsiveža kokių gėrybių, kartais iš turgaus.
Jo dviratis sovietinis, tačiau tvirtas. Manau, jog gerose rankose gerai prižiūrimas daiktas gali pasitarnauti visą gyvenimą. Tik abejoju dėl greitai lūžtančios kinietiškos produkcijos. Nors būtent kinai Azijoje labiausiai išpopuliarino dviračius, o japonai — paspirtukus.
Dėl to, kad savo dviratį privalu saugoti kaip akį kaktoj, negali būti jokių abejonių. Aš pati kadaise turėtą „Rambyną“naiviai neprirakinusi palikau kelioms minutėms prie pašto pastato sienos, po langais, kad matyčiau, kaip ir kas vyksta, kol susimokėsiu mokesčius.
Nepraėjo nė penkios minutės, kaip kažkoks vaikiščias tikrąja šio žodžio prasme jį nujojo man iš panosės. Bandžiau skambinti policijai. Atvyko, pasivažinėjo po tą rajoną, bet nieko įtartino nepastebėjo. Taip ir likau su nuoskauda širdy.
Ir ne aš viena tokia pasimokiau. Įsivaizduokit, mano draugės sūnus vieną pavakarę bažnyčios šventoriuje savo dviratį paliko, trumpam užsukęs pasimelsti. Išėjęs iš bažnyčios jau nieko neberado.
Nuo to karto nebenusiperku naujo dviračio. Nors kirba mintis įsitaisyti rimtą spyną su rimtu užraktu, bet vėl kai pagalvoju apie tai, kad mūsų kišenvagių, vagišių, butų plėšikų, automobilių nuvarinėtojų, įsilaužėlių potencialas nesuskaičiuojamas, nuleidžiu rankas ir laukiu. Geresnių laikų. Visuotinio protų nuskaidrėjimo. Stebuklo.
Justina
