Naujausios
Ant sofutės
Apie ramius kaip belgai kaimynus
Esu gana rami ir taiki būtybė. Gyvenu pagal tokį principą: kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu — tinginiauju. Jeigu jau mane užplūsta įkvėpimas, tai darbuojuosi nuo ankstyvo ryto iki pat vėlumos. Dažnokai skalbiuosi, o ypač per tokius alinančius karščius, kai visų mūsų prakaitas liejasi laisvai, o nuo jo sklinda nekoks kvapelis&
O kitądien drybsau lovoje iki priešpiečių ir ką jūs man padarysite.
Kol drabužėliai džiūva, imuosi blizginti langus. Kažkur skaičiau, jog europiečiai, ypač skandinavai, net ir mūsiškius pakontroliuoja dėl nenušveistų langų. Beje, tie plastikiniai langai itin greit apsineša, kažkokie nesveikai apgleizoti — pasiilgstu paprasčiausio stiklo.
Bet nenukrypkime nuo temos. Mano langai jau veidrodinio tyrumo, gėlytės languose palaistytos, patręštos, žemelė papurenta. Ai, ne viskas dar. Prisiminiau, po buto langais dar mano pačios gėlynėlis — tradicinis rūtų darželis, kuriame šio bei to prikaišiota, prisodinėta. Ir vis kas nors žydi, akį praeivių vilioja.
O rankos tik dvi, bet vis tiek išbėgu bent hortenzijų kerą atgaivinti. Praeiviai neretai stebisi, kodėl aš vis viena kelintus jau metus iš eilės puoselėju grožį.
Tai kad visos mano garbiosios pensininkės kaimynės vaidina dideles miestietes arba mat joms nepriklauso„ , mat jųjų langai ne į tą pusę nukreipti arba neturinčios laiko, sveikatos, nusimanymo ir t.t. Tai kodėl dar pasitaiko draugiškų bendrijų, susipratusių kaimynų, kurie organizuojasi talkas, gėlynus prižiūri kasmet pasikeisdami?
Va čia tai ir baigiasi mano rimtis bei kantrybė. Kas ir kada nustatė, įgaliojo, įpareigojo, pagaliau įteisino kažkokią neteisybę, jog tik pirmųjų aukštų gyventojai privalo prižiūrėti darželius, žolynėlius po savo langais, ypač, jeigu jau dvidešimtmetis kaip gyvename nebe prie rusų„ , kaimyniškai sprendžiame ūkio reikaliukus?
Be to, juk esame bendrijoje, kas reikštų bendrą namo ūkio reikalų tvarkymą.
Pyk nepykęs, keikis ar verki — niekam nė motais. Niekas nė kriūkt. Visi kaimynai ramūs it belgai. Ir ne tik šiandien, bet apskritai. Tarkime vasaromis į mūsų didelio daugiabučio kiemą prisirenka gausybė berniokų, berniūkščių, bernaičių.
Vieni nuolat rūko prie įėjimo ar gliaudo lukštavaisius, keikiasi, garsiakalbiauja, žvengia, šokinėja per mano (o, Dieve, kodėl būtent mano?) darželį, kaip tie oželiai. Betgi aš ne kokia bobutė ir neuždrošiu kuriam rykštele. O jeigu pabandyčiau, kiltų toks tarptautinis skandalas...
Kiti nuolat spardo kamuolį, kuris lyg netyčia ar tyčia įskrenda į mano gėlyną. Kai nusibosta, ima žaisti gaudynių po kiemą, laiptinę, užsilipa ant įėjimų stogelių, po to mėto obuolius, akmenukus, kaštonus — bet ką–vėl į mano darželį.
Kodėl būtent į mano? — nusistebėsit. Taigi ir kalakutas suprastų. Todėl...
Apie ką aš čia kalbėjau? Tiesa, apie kaimynus. Nes sekmadienį ilsiuosi — nerūstinu kaimynų, o ypač Dievulio.
IkiApie , Justina
