Neregys ukrainietis – japonų vaikų literatūros klasikas

(Ra­šy­to­jo Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos 130-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms)

Va­si­li­jus Je­ro­šen­ka – ra­šy­to­jas, ke­liau­to­jas, tif­lo­pe­da­go­gas, žur­na­lis­tas, ver­tė­jas, es­pe­ran­ti­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas (1890–1952) gi­mė vals­tie­čio šei­mo­je Obu­chov­kos kai­me, ne­to­li nuo se­no­vi­nio Ru­si­jos Sta­ryj Os­kol mies­to. Bu­vo tre­čia­sis sep­ty­nių vai­kų šei­mo­je.

Ket­ve­rių su­si­rgo ty­mais. Į me­di­kus tė­vai ne­si­krei­pė. Re­li­gin­ga te­ta ma­žą­jį Va­si­lio­ką per šal­tį nu­ne­šė į cerk­vę, kur jis bu­vo šlaks­to­mas pa­šven­tin­tu van­de­niu. Pas­kui to­kiu pat oru grį­žo na­mo. Prie ty­mų pri­si­dė­jo dar ir plau­čių už­de­gi­mas. Li­ga komp­li­ka­vo­si. Vai­kas apa­ko. Iš švie­sos ir spal­vų pa­sau­lio Va­si­li­jui vi­sam gy­ve­ni­mui at­min­ty už­si­fik­sa­vo ket­ver­tas vaiz­di­nių: dan­gus, ba­lan­džiai, mo­ti­nos vei­das ir cerk­vė.

Vė­liau V. Je­ro­šen­ka sa­kęs, kad iš pra­džių jis tu­rė­jęs bū­ti pa­na­šus į vil­ko jau­nik­lį, įva­ry­tą į kam­pą, – tū­no­jo to­liau­sio­je nuo žmo­nių kam­ba­rio ker­tė­je, dėl men­kiau­sios prie­žas­ties kal­bė­da­vo šiurkš­čiai ir iš­ti­sas die­nas ver­kė.

Pir­muo­sius žings­nius ne­lai­mė­lui vai­kui pa­dė­jo ženg­ti ma­ma. Ji at­ves­da­vo sū­nų į kam­ba­rio vi­du­rį, iš kur jis pa­ts tu­rė­jo pa­siek­ti sa­vo kam­pą. Vė­liau ir į kie­mą iš­si­ves­da­vo. Taip Va­si­li­jus įgi­jo pir­muo­sius orien­ta­ci­jos erd­vė­je įgū­džius. Mo­ti­na iš­mo­kė nau­do­tis ug­ni­mi, na­mų apy­vo­kos daik­tais. Jos švel­nūs, bet ryž­tin­gi veiks­mai lė­mė, kad Va­si­li­jus vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą pa­si­ti­kė­jo sa­vo orien­ta­ci­ja erd­vė­je. Vė­liau yra mi­nė­jęs, kad at­stu­mą nu­sta­ty­da­vo pa­gal rau­me­nų nuo­var­gį, kad va­do­vau­da­vo­si gar­so at­spin­džiais, oro vir­pe­siais, tem­pe­ra­tū­ros po­ky­čiais. Tai­gi, mo­ti­na, mo­kiu­si ir iš­mo­kiu­si orien­tuo­tis erd­vė­je, įdie­gė pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo jė­go­mis ir pa­dė­jo sa­va­ran­kiš­ku­mo pa­grin­dus.

Ne­re­gys ber­niu­kas už­si­spy­ręs mo­kė­si „re­gin­čio­jo ei­se­nos“, ta­čiau bu­vę žai­di­mų drau­gai bi­jo­jo net priar­tė­ti prie ne­re­gio. Kai­mie­čiai už jo nu­ga­ros ber­niu­ką va­di­no: „Tam­siu“ („Темный“). Ži­no­ma, nie­kas ty­čia ne­no­rė­jo jo įskau­din­ti, ta­čiau jis bu­vo ig­no­ruo­ja­mas. Pers­pek­ty­va taip pat ne­bu­vo vi­lio­jan­ti. XIX am­žiaus pa­bai­go­je ak­lie­ji Uk­rai­nos kai­me ga­lė­jo pri­si­jung­ti prie el­ge­tau­jan­čių ar ke­liau­jan­čių ne­re­gių kob­za­rių. Ki­to gy­ve­ni­mo va­rian­to tuo me­tu ne­bu­vo (Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987).

1899–1908 Va­si­li­jus mo­kė­si Mask­vos ak­lų­jų mo­kyk­lo­je. Ten ber­niu­kas pirš­tais per­skai­tė vi­sas kny­gas Brai­lio raš­tu, jų pri­trū­kęs, min­ty­se kū­rė sa­vus va­rian­tus, pra­dė­jo juos už­ra­ši­nė­ti. Taip at­si­ra­do pir­mie­ji ap­sa­ky­mai. Dai­na­vo mo­kyk­los cho­re, iš­si­ko­vo­jo tei­sę lan­ky­ti pia­ni­no kla­sę, kai tuo tar­pu šiuo inst­ru­men­tu gro­ti bu­vo mo­ko­mos tik mer­gai­tės. V. Je­ro­šen­ka bai­gė ak­lų­jų mo­kyk­lą, ku­rio­je iš­mo­ko skai­ty­ti ir ra­šy­ti rel­je­fu, ga­min­ti še­pe­čius, pin­ti krep­šius, įriš­ti kny­gas, skam­bin­ti gi­ta­ra, ba­la­lai­ka ir griež­ti smui­ku bei įgi­jo mu­zi­ka­vi­mo pia­ni­nu pa­grin­dus. Atsk­leis­ti ga­bu­mai mu­zi­kai vė­liau la­bai jam pra­ver­tė.

1908 m. pa­va­sa­rį bai­gęs mo­kyk­lą, praė­jęs ne­leng­vą kon­kur­są, V. Je­ro­šen­ka bu­vo priim­tas į Mask­vos ak­lų­jų or­kest­rą. Or­kest­ro ve­te­ra­nas M. V. Ve­li­ka­no­vas vė­liau ne sy­kį pri­si­mi­nė la­bai keis­tą mu­zi­kan­tą, ku­ris ne­gė­rė, ne­rū­kė, ne­si­do­mė­jo mer­gi­no­mis, mai­ti­no­si duo­nos džiū­vė­siais. „Oi, kaip mes er­zin­da­vo­me Va­sią, – ra­šė jis, – jie ne­tgi va­di­no jį vie­nuo­liu. Jis ty­lė­da­mas klau­sė­si, šyp­so­jo­si, at­kak­liai len­kė gal­vą ir to­liau el­gė­si kaip anks­čiau. Jis bu­vo sa­vo­tiš­kai liūd­nas“ (cit. pa­gal Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987).

––

Gy­ve­ni­mas V. Je­ro­šen­ką su­ve­dė su Ana Ša­ra­po­va – mo­te­ri­mi, ku­ri jam pa­pa­sa­ko­jo apie dirb­ti­nę es­pi­ran­to kal­bą, jos kū­rė­ją dak­ta­rą Liud­vi­ką Lei­ze­rį Za­men­ho­fą (1859–1917), apie Pe­ter­bur­go „Es­pe­ran­to“ drau­gi­ją, ku­rios na­rys bu­vo ir Le­vas Tols­to­jus.

1911 me­tais, pir­mą kar­tą vyk­da­mas į Kau­ka­zą, Va­si­li­jus pa­siė­mė es­pe­ran­to kal­bos va­do­vė­lį. Šią kal­bą iš­mo­ko per du mė­ne­sius. Ke­lio­nė pa­ža­di­no kla­jo­nių aist­rą, o no­ras to­liau mo­ky­tis, to­bu­lė­ti nie­kad neap­lei­do šio jau­nuo­lio. To­liau jis mo­kė­si ang­lų kal­bos.

Pa­ra­šė laiš­kų es­pe­ran­ti­nin­kams į Lon­do­ną, Pa­ry­žių, Ber­ly­ną. Šie jam at­sa­kė. Ru­si­jos es­pe­ran­ti­nin­kų drau­gi­ja ko­man­di­ra­vo V. Je­ro­šen­ką į Lon­do­ną. Su­tau­pęs pi­ni­gų ir ga­vęs ato­sto­gų, pa­si­ren­gė ke­lio­nei, į ku­rią iš­vy­ko be pa­ly­do­vo. Ber­ly­ne, Lon­do­ne ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­sau­lio mies­tų jį pa­si­tik­da­vo iki tol ne­pa­žįs­ta­mi es­pe­ran­ti­nin­kai, ku­rie vė­liau ta­po jo iš­ti­ki­mi drau­gai.

Ang­li­jo­je V. Je­ro­šen­ka įsto­jo į Ka­ra­liš­ko­jo ak­lų­jų ins­ti­tu­tą, tuo me­tu va­di­na­mą Ak­lų­jų mu­zi­kos aka­de­mi­ja, Nor­vu­de. Ly­gi­no ug­dy­mą Nor­vu­do aka­de­mi­jo­je su itin už­da­ra Mask­vos ak­lų­jų mo­kyk­la, kur mo­ki­niams ne tik bu­vo drau­džia­ma pa­lik­ti mo­kyk­los te­ri­to­ri­ją, jie ne­bu­vo iš­lei­džia­mi na­mo net ato­sto­gų, o už nu­si­žen­gi­mus tai­ky­tos fi­zi­nės baus­mės. Ang­li­jos mo­kyk­lo­je jį ste­bi­no, kad vi­sas ug­dy­mas nu­kreip­tas į tai, kad ne­re­giai jaus­tų­si vi­sa­ver­čiai: mo­kyk­los ba­sei­ne juos mo­kė ne tik plauk­ti, bet ir gel­bė­ti skęs­tan­čiuo­sius, čia bu­vo įreng­ti ta­ke­liai va­ži­nė­ti rie­du­čiais, pui­kus sta­dio­nas ne­re­giams.

Ang­li­jos ug­dy­mo įstai­go­je kon­cer­tuo­da­vo įžy­mūs at­li­kė­jai, pa­si­ro­dy­da­vo ir pa­tys mo­ki­niai. Čia V. Je­ro­šen­ka tu­rė­jo ga­li­my­bę klau­sy­tis Bet­ho­ve­no, Ba­cho, Hen­de­lio ir ki­tų kla­si­kų kū­ri­nių, lan­kė mu­zie­jus, daug skai­tė. Greit su­vo­kė, kad, no­rint tap­ti ge­ru mu­zi­kan­tu, mu­zi­kos mo­ky­tis jam jau per vė­lu. Vi­du­ti­niu mu­zi­kan­tu bū­ti jau­nuo­lis ne­pa­no­ro. To­kios ver­si­jos lai­ko­si da­lis au­to­rių, ban­dy­da­mi paaiš­kin­ti, ko­dėl Nor­vu­do mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je V. Je­ro­šen­ka mo­kė­si tik ke­lis mė­ne­sius. Tik Ing­ri­da Mu­raš­kovs­ka ir Ju­li­jus Mu­raš­kovs­kis nu­ro­do, kad jau­nuo­lis iš šios ug­dy­mo įstai­gos bu­vo pa­ša­lin­tas už jo­di­nė­ji­mą Nor­vu­do par­ko alė­jo­mis.

Di­džią­ją da­lį sa­vo ži­nių V. Je­ro­šen­ka ga­vo mo­ky­da­ma­sis sa­va­ran­kiš­kai. Vė­liau še­šis mė­ne­sius gy­ve­no Lon­do­ne, dir­bo Bri­tų mu­zie­jaus bib­lio­te­kos Brai­lio raš­to sky­riu­je. Ten stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją, re­li­gi­ją, ypač bu­diz­mą, iš­mo­ko sak­ra­li­nę bu­dis­tų vie­nuo­lių kal­bą – pa­li. V.Je­ro­šen­ka, su­si­ta­ręs su drau­gais, pa­sam­dė se­ną be­dar­bį ak­to­rių, ku­ris gar­siai jiems skai­tė kny­gas.

V. Je­ro­šen­ka tu­rė­jo tris tiks­lus, ku­riuos sie­kė įgy­ven­din­ti per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą: 1) su­kur­ti ir įdieg­ti ak­lų­jų švie­ti­mo ir mo­ky­mo sis­te­mą, lei­džian­čią jiems pa­siek­ti to­kį pa­tį ly­gį kaip re­gin­tie­siams; 2) ko­vo­ti už tei­sin­gu­mą, ypač po­li­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis; 3) kur­ti „Tei­sin­gu­mo“ li­te­ra­tū­rą (Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987).

–––

Iš Ang­li­jos V. Je­ro­šen­ka grį­žo jau iš­pru­sęs žmo­gus. To me­to ru­sų žur­na­le „Ap­link pa­sau­lį“ („Вокруг света“) bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis „Ru­sų ne­re­gio ke­lio­nė į Lon­do­ną“.

Po me­tų V. Je­ro­šen­ka pra­dė­jo reng­tis ke­lio­nei į Ja­po­ni­ją. Per žie­mą iš­mo­ko ja­po­nų kal­bą. Į ke­lio­nę vėl jį ko­man­di­ra­vo Ru­si­jos es­pe­ran­ti­nin­kų drau­gi­ja. Ry­tų ša­li­mis V. Je­ro­šen­ka su­si­do­mė­jo dar be­si­mo­ky­da­mas Mask­vos ak­lų­jų mo­kyk­lo­je. Pa­sa­ko­ji­me „Pus­la­pis iš ma­no mo­kyk­los gy­ve­ni­mo“ ap­ra­šy­tas gar­saus Ki­ni­jos dip­lo­ma­to Lee Hong Zhang vi­zi­tas mo­kyk­lo­je (Eрошенко, 1969).

Va­si­li­jus bu­vo su­si­pa­ži­nęs su ke­liau­to­jo ir ra­šy­to­jo Vla­di­mi­ro Ob­ru­čio­vo sū­nu­mi, gar­sio­sios „Sa­ni­ko­vo že­mės“ au­to­riu­mi Ser­gė­ju­mi, pa­bu­vo­jo Ob­ru­čio­vų na­muo­se. Vie­ną die­ną klau­sy­da­ma­sis moks­li­nin­ko pa­sa­ko­ji­mų apie ke­lio­nes po Ki­ni­ją, Va­si­li­jus pa­si­tei­ra­vo: „Ar jūs ten pa­siim­tu­mė­te ne­re­gį?“ (Рерих, 1998, p. 38). Ci­tuo­ja­mas epi­zo­das ro­do, kad V.Je­ro­šen­kos pla­nai Ry­tuo­se neap­si­ri­bo­jo vien Ja­po­ni­ja. Jį trau­kė Ry­tų dva­si­nis pa­sau­lis.

1914 me­tų ba­lan­džio 27 die­ną V. Je­ro­šen­ka iš­vy­ko į Ja­po­ni­ją. Pra­dė­jo mo­ky­tis To­ki­jo ak­lų­jų mo­kyk­lo­je. Kaip pro­fe­so­riaus A.Na­ka­mu­ros, su ku­riuo su­si­pa­ži­no su­si­ra­ši­nė­da­mas es­pe­ran­to kal­ba, sve­čias ir glo­bo­ti­nis ak­lų­jų mo­kyk­lo­je tu­rė­jo iš­skir­ti­nes są­ly­gas. Tu­rė­jo at­ski­rą kam­ba­rį už­siė­mi­mams, į ku­rį atei­da­vo ma­sa­žo dės­ty­to­jai, o ja­po­nų li­te­ra­tū­ros kur­są dės­tė ru­sų kal­bą mo­kan­tis pro­fe­so­rius. Mo­ky­mo­si pro­gra­mą su­da­rė ke­tu­ri dės­to­mi da­ly­kai: psi­cho­lo­gi­ja, me­di­ci­na, mu­zi­ka, ja­po­nų kal­ba ir li­te­ra­tū­ra.

Gy­ve­nant pas A.Na­ka­mu­rą, ja­po­nų kal­bos žo­dy­ną Va­si­li­jui plė­to­ti pa­dė­jo pro­fe­so­riaus aš­tuo­ne­rių me­tų duk­tė To­si­ko. „Tai da­rė la­bai at­sa­kin­gai lyg bū­tų suau­gu­si. Vos tik pa­lies­da­vau ko­kį nors daik­tą, ji iš kar­to pa­sa­ky­da­vo jo pa­va­di­ni­mą. Aš kar­to­ju pa­skui ją, ir, ne­žiū­rint ma­no bar­ba­riš­ko ru­siš­ko ak­cen­to, ji ne­si­juo­kia iš ma­nęs, o tai­so. Žo­džių ta­ri­mą kor­te­lė­se už­si­ra­šau Brai­lio raš­tu – nak­ti­mis čiu­pi­nė­siu juos ir ban­dy­siu įsi­min­ti“ (cit. pa­gal Шагинян, 1985, p. 116).

Apie kai ku­rias ja­po­nų me­di­ci­nos ypa­ty­bes V. Je­ro­šen­ka vė­liau ra­šė esė „Ak­lie­ji va­ka­rai ir ry­tai“: „Ja­po­niš­kas ma­sa­žas (ha­ri), kaip sa­vo­tiš­kas gy­dy­mo me­to­das auk­si­ne ar si­dab­ri­ne ada­ta (kiu), bei gy­dy­mas pri­de­gi­ni­mu ta­po iš­skir­ti­ne ak­lų­jų mo­no­po­li­ja. Anot Se­no­vės Ry­tų me­di­ci­nos, ant žmo­gaus kū­no yra 628 taš­kai, ne­ma­to­mi pa­pras­ta aki­mi. Įs­mei­gus auk­si­nę ada­tą į kū­ną per šiuos taš­kus ar­ba ant jų de­gi­nant ru­tu­liu­kus, pa­ga­min­tus iš spe­cia­lios žo­lės, ga­li­ma iš­gy­dy­ti įvai­rias rau­me­nų, liau­kų ir vi­daus or­ga­nų li­gas. No­rint nu­sta­ty­ti šių taš­kų vie­tą ant žmo­gaus kū­no, rei­kė­jo at­lik­ti su­dė­tin­gus ma­ta­vi­mus ir tu­rė­ti su­bti­lų ly­tė­ji­mą, to­dėl net ma­tan­tis gy­dy­to­jas daž­nai krei­pia­si į ak­lą spe­cia­lis­tą, kad pa­žy­mė­tų bū­ti­nas vie­tas krei­da“ (Єрошенко, 1969, p. 212–213).

V. Je­ro­šen­ka tam­pa po­pu­lia­rus To­ki­ju­je, kur vyks­ta jo pa­skai­tos ir kon­cer­tai To­ki­jo ir Va­se­dos uni­ver­si­te­tuo­se. Ši šlo­vė su­stip­rė­jo po jo gin­čo su Ra­bind­ra­na­tu Ta­go­re (1861–1941), ku­ris tuo me­tu skai­tė pa­skai­tas To­ki­ju­je. Dis­ku­si­jos te­ma bu­vo bu­diz­mo ir krikš­čio­ny­bės pa­na­šu­mai ir skir­tu­mai. V. Je­ro­šen­ka prie­ši­no­si Ta­go­rės te­zei, kad krikš­čio­ny­bė nau­do­ja­si iš grai­kų pa­vel­dė­to­mis ra­cio­na­lio­mis ži­nio­mis, o bu­diz­mas per pa­są­mo­nę vei­kia ti­kin­čio­jo dva­si­nį pa­sau­lį (Харьковский, 1978, p. 75).

Į ja­po­nų li­te­ra­tū­rą V. Je­ro­šen­ka atė­jo kaip su­bren­dęs ra­šy­to­jas. Žy­mus ja­po­nų ra­šy­to­jas Aki­ta Udzia­ku (1883–1962), re­da­guo­da­mas V. Je­ro­šen­kos pje­sę-pa­sa­ką „Ro­ži­niai de­be­sys“, au­to­riui ra­šė: „Tai­sy­ti te­ko tik ke­lias vie­tas, ku­rios bu­vo pa­ra­šy­tos se­no­vės ja­po­nų kal­ba. Vi­sa ki­ta iš­si­lie­jo iš Jū­sų lū­pų kaip neiš­sen­kan­tis kū­ry­bos šal­ti­nis“ (Удзяку, 1962, p. 175).

Nors V. Je­ro­šen­ka per sa­vo gy­ve­ni­mą ne­daug ei­lė­raš­čių bu­vo pa­ra­šęs, ta­čiau dar Ja­po­ni­jo­je už poe­ti­nį pa­sau­lio su­vo­ki­mą ir ly­riš­ką kal­bą bu­vo pa­va­din­tas poe­tu. Po pu­sant­rų gy­ve­ni­mo Ja­po­ni­jo­je me­tų, t. y. 1916-ai­siais, žur­na­luo­se „Va­se­da Bun­ga­ku“ („Va­se­da uni­ver­si­te­to li­te­ra­tū­ra“) ir „Ki­bo“ („Sva­jo­nė“) pa­si­ro­dė pir­mie­ji V. Je­ro­šen­kos ja­po­nų kal­ba pa­ra­šy­ti trum­pi ap­sa­ky­mai: „Po­pie­ri­nio ži­bin­to is­to­ri­ja“ ir „Lie­tus ly­ja“. Pa­sa­ka „Lie­tus ly­ja“ ne­bu­vo iš­vers­ta ir pa­skelb­ta, nes jo­je au­to­rius kal­ba apie „vi­sų re­li­gi­jų bend­ruo­me­nę“ ir kad, pri­klau­so­mai nuo skir­tin­go žmo­nių su­vo­ki­mo, pa­sau­li­nė dva­sia ga­li įsi­kū­ny­ti Kris­tu­je, Ma­ho­me­te ar Bu­do­je“ (Харьковский, 1978, p. 70).

1915 me­tais V. Je­ro­šen­ka vie­šė­jo Ho­kai­dos sa­lo­je, kur mo­kė­si liau­dies me­di­ci­nos, aku­punk­tū­ros, ja­po­nų gim­nas­ti­kos. Vė­liau tas ži­nias ir pa­tir­tį pri­tai­kė ak­lie­siems mo­ky­ti. Šis ne­nuils­tan­tis ir moks­lo trokš­tąs žmo­gus Ja­po­ni­jo­je stu­di­ja­vo žmo­gaus ana­to­mi­ją, fi­zio­lo­gi­ją, ma­sa­žo me­ną. Bend­ra­vo su žy­miais ja­po­nų ra­šy­to­jais ir dai­li­nin­kais. „Švie­sūs ban­guo­ti li­ni­niai, pe­čius sie­kian­tys plau­kai, švel­nus, kiek mo­te­riš­kas vei­das, tvir­tai už­merk­tos akys, švie­sūs bal­ti­niai, pla­tus su sag­ti­mi dir­žas, kiek į de­ši­nę pa­kreip­ta gal­va – vi­sa iš­vaiz­da per­smelk­ta ne­nu­sa­ko­mu aris­tok­ra­ti­niu oru­mu, man su­ke­lia neap­sa­ko­mai šil­tą jaus­mą“, – cha­rak­te­ri­zuo­da­mas V. Je­ro­šen­kos iš­vaiz­dą, pa­ste­bi ja­po­nų ra­šy­to­jas Egu­ti Ki­je­si (Киeси, 1962, p. 167). Ta­čiau ki­ti au­to­riai ak­cen­tuo­ja dau­ge­liui ne­re­gių bū­din­gą, kiek at­gal at­loš­tą gal­vą (Бурцева, 1962, p. 199). Ma­tyt, tuo me­tu Ja­po­ni­jo­je ne tiek daug bu­vo eu­ro­pie­čių, o vie­nas ir be pa­ly­do­vo ke­liau­jan­tis ne­re­gys, be abe­jo­nės, trau­kė praei­vių dė­me­sį.

Rem­da­ma­sis gir­dė­tais pa­sa­ko­ji­mais, V. Je­ro­šen­ką vie­no­je ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je at­pa­ži­no dai­li­nin­kas Cu­ru­ta Go­ro ir pa­pra­šė su­ti­ki­mo po­zuo­ti ta­pant jo po­rtre­tą. V. Ja­ro­šen­ka su­ti­ko. Tai su­ži­no­jęs, ta­py­to­jas Na­ka­mu­ra Cu­ne taip pat pa­no­ro su­kur­ti jau spė­ju­sio iš­gar­sė­ti poe­to po­rtre­tą. Bu­vo pa­ten­kin­ti abie­jų dai­li­nin­kų no­rai – V. Je­ro­šen­ka po­za­vo abiems Na­ka­mu­ros Cu­ne dirb­tu­vė­je. Vė­liau šie po­rtre­tai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi im­pe­ra­to­riaus rū­mų me­no pa­ro­do­je (Горо, 1962).

Na­ka­mu­ros Cu­ne – „ja­po­nų Re­nua­ro“, kaip jį kar­tais va­di­na te­kan­čios sau­lės ša­ly­je, V. Je­ro­šen­kos po­rtre­tas XX a. dvi­de­šim­tai­siais me­tais Ja­po­ni­jo­je bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu, alie­ju­mi nu­ta­py­tu pa­veiks­lu ir bu­vo de­monst­ruo­ja­mas To­ki­jo ir Pa­ry­žiaus me­no ga­le­ri­jo­se. Šį po­rtre­tą vie­nas iš V. Je­ro­šen­kos veik­los ty­ri­nė­to­jų – V. Per­ši­nas taip ap­ra­šo: „Žvilgs­nį ne­va­lin­gai trau­kia aukš­ta mąs­ty­to­jo kak­ta. Vei­de am­ži­no­jo liū­de­sio at­spin­dys dėl be­veik nuo gi­mi­mo už­merk­tų ne­ma­tan­čių akių. Kiek ma­žiau iš­raiš­kin­ga apa­ti­nė vei­do da­lis – už­čiaup­ta bur­na, o apie va­lin­gu­mą by­lo­jan­tys smak­ro kon­tū­rai iš­ky­la lyg iš be­si­sklai­dan­čio rū­ko, nu­tvieks­to vi­di­nės lieps­nos švie­sos. Nek­lus­nių švie­sių gar­ba­nų gi­jos įrė­mi­na poe­to vei­do bruo­žus. To­kį V.Je­ro­šen­ką pa­vaiz­da­vo „ja­po­nų Re­nua­ras“ Na­ka­mu­ra Cu­ne“ (Першин, 1991).

Na­ka­mu­ra Cu­ne ta­py­tas po­rtre­tas yra Vals­ty­bi­nia­me šiuo­lai­ki­nio ja­po­nų me­no mu­zie­ju­je.

–––

Ke­lio­nių aist­ra ir no­ras pa­dė­ti ki­tų ša­lių ak­lie­siems ne­nuo­ra­mą ra­šy­to­ją vėl pa­trau­kė į ke­lio­nę. 1916 me­tais jis iš­si­ruo­šė į Tai­lan­dą. Pa­ly­dė­ti su­si­rin­ko ko­kie trys šim­tai drau­gų. V. Je­ro­šen­ka, sto­vė­da­mas lai­vo de­ny­je, lai­kė tris šim­tus po­pie­riaus juos­te­lių, jun­gian­čių jį su drau­gais prie­plau­ko­je. Apie šią ke­lio­nę ži­no­ma ne­daug. Vie­ni ty­ri­nė­to­jai nu­ro­do, kad tuo­me­ti­nia­me Sia­me (taip bu­vo va­di­na­mas Tai­lan­das) V. Je­ro­šen­ka įstei­gė pir­mą­ją ak­lų­jų mo­kyk­lą (ten jam bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las), ki­ti tei­gia, kad to pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko dėl lė­šų trū­ku­mo, to­dėl jis iš­vy­ko į Bir­mą.

1917 m. sau­sį V. Je­ro­šen­ka at­vy­ko į Bir­mą. Jo at­vy­ki­mas į Moul­mei­no mies­tą ta­po sen­sa­ci­ja. Ke­lia­vo be gi­do ir at­ro­dė aiš­kia­re­gys šven­ta­sis, tu­rė­jęs ži­nių apie tra­di­ci­nę me­di­ci­ną, aku­punk­tū­rą, ži­no­jęs daug sak­ra­lių bu­diz­mo teks­tų. Per ke­lias sa­vai­tes iš­mo­ko šios ša­lies kal­bą. Lais­vai kal­bė­jo ang­liš­kai su vy­riau­sy­bės pa­rei­gū­nais, bir­mie­tiš­kai su bir­mie­čiais ir pa­li kal­ba bend­ra­vo su vie­nuo­liais. Stu­di­ja­vo bu­diz­mą, Bir­mos folk­lo­rą, už­ra­ši­nė­jo le­gen­das ir pa­sa­kas, ku­rias pub­li­kuo­ti siun­tė į Ja­po­ni­ją. V. Je­ro­šen­kai bu­vo pa­siū­ly­tos ak­lų­jų mo­kyk­los Moul­mei­ne di­rek­to­riaus pa­rei­gos. At­si­sa­kęs jų, li­ko ei­li­niu mo­ky­to­ju, rin­ko ne­re­gius mo­ki­nius Bir­mos kai­muo­se ir juos mo­kė mu­zi­kos, ma­sa­žo me­no, mo­kė „ma­ty­ti“ ir pa­žin­ti pa­sau­lį. V. Je­ro­šen­ka ga­vo lei­di­mą ke­liau­ti su ne­re­giais mo­ki­niais po ša­lį, ap­lan­kė Pa­ga­no, Ave, Man­da­lay, Pe­gu mies­tus. Mo­ki­niai jį va­di­no ne taip kaip ki­tus mo­ky­to­jus – „ta­kin“ (meist­ras), bet „ko­ko­ji“ (vy­res­ny­sis bro­lis) (Харьковский, 1978, p. 89).

V. Je­ro­šen­ka iš Bir­mos į Ja­po­ni­ją drau­gams ra­šė: „Da­bar aš stu­di­juo­ju tik­rai gra­žias bu­diz­mo le­gen­das. Tai yra neiš­se­mia­ma me­džia­ga. Prieš ma­ne at­si­sklei­dė vi­siš­kai nau­jas, iki šiol man ne­ži­no­mas pa­sau­lis. Nuos­ta­biuo­se per­so­na­žuo­se sle­pia­ma pa­slap­tin­ga, mis­tiš­ka pra­smė. Yra dau­gy­bė praei­ties eg­zis­ta­vi­mų, yra bū­si­mų gy­ve­ni­mų, ku­rie ateis po da­bar eg­zis­tuo­jan­čių. Že­miau yra ke­tu­ri pa­sau­liai ir tris­de­šimt vie­nas aukš­čiau. Die­vy­bė, at­si­ran­dan­ti šiuo­se pa­skes­niuo­se pa­sau­liuo­se, tu­ri įsi­kū­ni­ji­mus, o pa­sku­ti­nis, penk­tas, die­vy­bės įsi­kū­ni­ji­mas pa­si­ro­do šia­me pa­sau­ly­je. Pa­ly­gi­ni­mui, krikš­čio­ny­bė, is­la­mas ir ki­tos re­li­gi­nės dokt­ri­nos at­ro­do, kaip nai­vios vai­kų pa­sa­kos. Net jei ir vi­są gy­ve­ni­mą čia bū­čiau gy­ve­nęs, aš vis tiek jaus­čiau­si vi­siš­kas neiš­ma­nė­lis“ (Ерошенко, 1977, p. 231). Jis vie­nuo­ly­nuo­se už­ra­ši­nė­ja Bir­mos le­gen­das ir pa­sa­ko­ji­mus, ku­rios vė­liau bu­vo pa­skelb­tos ja­po­nų žur­na­luo­se jau­ni­mui.

Bir­mo­je su­ži­no­jęs apie Va­sa­rio re­vo­liu­ci­ją Ru­si­jo­je, V. Je­ro­šen­ka nu­ta­rė grįž­ti į tė­vy­nę. Ta­čiau dar neį­ta­rė, koks il­gas ir sun­kus bus šis ke­lias.

–––

1917 me­tų ru­de­nį gar­lai­viu plau­kė į Kal­ku­tą, o iš ten ke­ti­no pa­siek­ti tė­vy­nę. Po­li­ti­niais su­me­ti­mais ang­lų val­džia In­di­jo­je su­truk­dė jam iš­vyk­ti. V. Je­ro­šen­ka vi­są žie­mą pra­lei­do In­di­jo­je, stu­di­ja­vo hin­di kal­bą. Su­si­ti­ko ir bend­ra­vo su Ra­bind­ra­na­tu Ta­go­re. Bet iš čia „įtar­ti­nas ru­sas“ bu­vo iš­trem­tas.

Apie šį lai­ko­tar­pį tiks­lių ži­nių nė­ra. Vie­ni au­to­riai tei­gia, kad iš In­di­jos V. Je­ro­šen­ka grį­žo į Bir­mą. Ki­tų nuo­mo­ne, jis, kaip „bol­še­vi­kų agen­tas“, ang­lų lai­vu iš­siųs­tas į bal­tag­var­die­čių užim­tą Vla­di­vos­to­ką. Pir­ma­sis uos­tas, ku­ria­me su­sto­jo ang­lų lai­vas, bu­vo Sin­ga­pū­ras. Ten ko­res­pon­den­tai, pa­ki­lę tra­pu, kal­bė­jo­si su V. Je­ro­šen­ka ir ne­pas­te­bi­mai per­da­vė jam ry­šu­lė­lį su se­no­vės ki­nų ap­ran­ga ir gel­to­nais da­žais odai. Šan­cha­jaus uos­te ak­la­sis din­go iš lai­vo. Po to laik­raš­čiai ra­šė, kad jis pa­bė­go su mai­šu ant pe­čių ir gi­ta­ra po cha­la­tu (Харьковский, 1978). Yra dar vie­na ver­si­ja: iš In­di­jos V. Je­ro­šen­ka ke­lia­vo po Okea­ni­jos sa­las.

1919 me­tų lie­pą jis grį­žo į To­ki­ją. Pra­dė­jo ak­ty­viai reikš­tis po­li­ti­nė­je veik­lo­je. Da­ly­va­vo Liau­dies pra­bu­di­mo drau­gi­jos („Gio­min­kai“) veik­lo­je. Iš­ra­šo­mas or­de­ris V. Je­ro­šen­kai suim­ti, ta­čiau drau­gai poe­tą pa­sle­pia pri­va­čiuo­se na­muo­se. Ano me­to Ja­po­ni­jos įsta­ty­mas ne­lei­do po­li­ci­jai per­ženg­ti na­mų slenks­čio, jei šei­mi­nin­kui ne­ga­lė­jo pa­teik­ti kal­ti­ni­mo. Žan­da­rai ne­pa­žei­dė šio įsta­ty­mo – jie iš­lau­žė sie­ną, su­mu­šė poe­tą ir įme­tė į plau­kio­jan­tį ka­lė­ji­mą „Cho­dzan ma­ru“. Tar­dy­da­mi jam plė­šė akių vo­kus, abe­jo­da­mi jo ak­lu­mu. Prieš to­kį po­li­ci­jos el­ge­sį pro­tes­ta­vo Ja­po­ni­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jas Egu­tis Ki­je­sis (tikr. Kan, 1887–1975), ki­nų li­te­ra­tū­ros kla­si­kas Lu Si­nis (tikr. Čžou Šu-Žen, 1881–1936).

1921 me­tų lie­pos 4 die­ną ja­po­nų po­li­ci­ja, ne­leis­da­ma at­si­svei­kin­ti su drau­gais bei pa­siim­ti daik­tų, įso­di­no V. Je­ro­šen­ką į gar­lai­vį, vyks­tan­tį į Vla­di­vos­to­ką. Tuo me­tu mies­tas bu­vo bal­tag­var­die­čių ran­ko­se ir ke­liau­to­jui grė­sė ka­ro tri­bu­no­las. Ban­dy­mas pa­tek­ti į So­vie­tų Ru­si­jos te­ri­to­ri­ją bu­vo ne­sėk­min­gas. Te­ko pa­suk­ti į pie­tus, į Ki­ni­ją, kur jį kvie­tė šios ša­lies es­pe­ran­ti­nin­kai. Ka­dan­gi trau­ki­niai ne­va­žia­vo, Char­bi­ną jau­nuo­lis pa­sie­kė pės­čio­mis. Vė­liau gy­ve­no Šan­cha­ju­je, dir­bo Pa­sau­lio kal­bų ins­ti­tu­te (Патлань, 2000).

Gy­ven­da­mas Šan­cha­ju­je, mo­kė­si ki­nų kal­bos, bend­ra­dar­bia­vo pa­žan­giuo­se žur­na­luo­se, lei­do kny­gas. Di­dy­sis ki­nų ra­šy­to­jas Lu Si­nis su­si­do­mė­jo jau­nuo­lio li­ki­mu ir pa­skel­bė ke­lis jo pa­sa­kų ver­ti­mus ki­nų laik­raš­čiuo­se. Net­ru­kus Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jo­je dir­bu­sio Lu Si­nio re­ko­men­duo­ja­mas Va­si­li­jus Je­ro­šen­ka bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti Pe­ki­no uni­ver­si­te­te. Į Pe­ki­ną at­vy­ko 1922 m. va­sa­rio mė­ne­sį. Pe­ki­no uni­ver­si­te­te skai­tė ru­sų li­te­ra­tū­ros kur­są. Ki­ti au­to­riai tei­gė, kad ru­sų poe­tas šia­me uni­ver­si­te­te dir­bo es­pe­ran­to kal­bos dės­ty­to­ju, kad jam bu­vo su­teik­tas pro­fe­so­riaus var­das.

Lu Si­nio žmo­na bu­vo ja­po­nė, to­dėl V. Je­ro­šen­ka ga­lė­jo lais­vai bend­rau­ti su ja, vai­kais ir jos se­se­ri­mi (Сэйити, 1962). Pa­gal dės­ty­to­jo sta­tu­są bu­vo pri­skir­tas rik­ša, ta­čiau jam bu­vo gė­da nau­do­tis rik­šos pa­slau­go­mis. Šia pa­slau­ga poe­tas nau­do­jo­si sa­vo­tiš­kai: pa­ts ei­da­vo ša­li­gat­viu ir šne­ku­čiuo­da­vo­si su gre­ta gat­ve va­žiuo­jan­čiu rik­ša (Безуглова, 1962).

Sun­ku pa­sa­kyt, kas suar­ti­no rea­lis­tą Lu Si­nį ir ro­man­ti­ką V. Je­ro­šen­ką. Gal pla­tus šio ru­sų jau­nuo­lio in­te­re­sų ra­tas, gal Glin­kos, Čai­kovs­kio, Pa­ga­ni­nio mu­zi­ka, ku­rią pui­kiai griež­da­vo smui­ku, o gal še­šias­ty­gės gi­ta­ros skam­be­sys? Be­veik vi­sas Lu Si­nio raš­tų to­mas – tai V. Je­ro­šen­kos kū­ri­nių ver­ti­mas. Lu Si­nis poe­tui de­di­ka­vo vie­ną poe­tiš­kiau­sių sa­vo no­ve­lių – „An­čių ko­me­di­ją“, ku­rios pa­grin­di­nis he­ro­jus – „ak­las ru­sas“. Gal­būt ki­nų li­te­ra­tū­ros kla­si­ką Lu Si­nį ža­vė­jo jau­nat­viš­kas poe­to nai­vu­mas: „Aš su­vo­kiau tra­ge­di­ją žmo­gaus, ku­ris sva­jo­ja, kad žmo­nės my­lė­tų vie­ni ki­tus, ta­čiau ne­ga­li įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nės. Ir man at­si­vė­rė jo nai­vi, gra­ži ir kar­tu rea­li sva­jo­nė. Gal­būt, ši sva­jo­nė – tai šy­das, sle­pian­tis me­ni­nin­ko tra­ge­di­ją? Aš taip pat bu­vau sva­jo­to­jas, ta­čiau lin­kiu au­to­riui neiš­sis­kir­ti su sa­vo vai­kiš­ka, nuo­sta­bia sva­jo­ne“ (Синь, 1962, p. 174).

V. Je­ro­šen­ka da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nia­me es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se Hel­sin­ky­je, po to vėl grįž­ta į Ki­ni­ją. 1923 m. ba­lan­džio mė­ne­sį iš­vy­ko į tė­vy­nę.

––-

At­vy­kęs į Ru­si­ją, 1924–1927 m. V. Je­ro­šen­ka Mask­vo­je dir­bo ver­tė­ju. Į ja­po­nų kal­bą ver­tė mark­siz­mo kla­si­kų vei­ka­lus (Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987). Poe­tiš­ka sie­la ir ne­rims­tan­ti pri­gim­tis vėl rei­ka­la­vo keis­ti gy­ve­ni­mo vie­tą, ieš­ko­ti nau­jų įspū­džių. Jis pa­no­ro pa­tek­ti į raup­suo­tų­jų ko­lo­ni­ją. Ne­pa­si­se­kė. 1927 m. su­si­ti­ko su bi­čiu­liu Aki­ta Udzia­ku (tikr. To­ku­dzo, 1883–1962), ku­ris per­da­vė ne­links­mą nau­jie­ną: po Ja­po­ni­jo­je vy­ku­sios ko­vos su „pa­vo­jin­go­mis min­ti­mis“ už­draus­tos jo kny­gos. Ale­go­ri­nė kū­ri­nių for­ma ne­pas­lė­pė nuo cen­zū­ros re­vo­liu­ci­nių idė­jų.

Ne­su­ti­kęs bend­ra­dar­biau­ti su sau­gu­mo tar­ny­bo­mis, bu­vo pri­vers­tas vyk­ti į Čiu­kot­ką (1929 –1930 m.), kur pla­na­vo įkur­ti ak­lų­jų mo­kyk­lą. Dėl ma­žo ne­re­gių vai­kų skai­čiaus mo­kyk­los įsteig­ti ne­pa­vy­ko. Čiu­kot­ko­je es­pe­ran­to kal­ba pa­ra­šė ke­le­tą kū­ri­nių. „Iš čiuk­čių gy­ve­ni­mo“ – dvi šio cik­lo apy­brai­žos bu­vo pub­li­kuo­tos Brai­lio raš­tu.

1930 m. Čiu­kot­kos pus­sia­sa­lio Lo­ren­co kul­tū­ros punk­te V. Je­ro­šen­ka bu­vo areš­tuo­tas dėl ideo­lo­gi­nių ne­su­ta­ri­mų su vie­tos vir­ši­nin­ku. Jį kan­ki­no, il­gai ne­lei­džiant mie­go­ti. Vė­liau bu­vo pa­leis­tas (Красюк, 1998). Ne­pai­sant tų ap­lin­ky­bių, V. Je­ro­šen­ka spė­jo su­si­pa­žin­ti su čiu­kot­kos kal­ba, rin­ko šio kraš­to folk­lo­rą.

Ru­si­jo­je V. Je­ro­šen­ka ne­nut­rau­kė ak­lų­jų švie­ti­mo veik­los. 1929–1931 m. dės­tė ma­te­ma­ti­ką ir ru­sų kal­bą Niž­nij Nov­go­ro­do ak­lų­jų pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, at­li­ko ne­ma­žai ver­ti­mų, daug ra­šė. 1932 m. da­ly­va­vo XVI tarp­tau­ti­nia­me es­pe­ran­ti­nin­kų su­va­žia­vi­me Pa­ry­žiu­je. Grįž­da­mas lais­vo­jo klau­sy­to­jo tei­sė­mis lan­kė pa­skai­tas Sar­bo­nos uni­ver­si­te­te. 1931–1934 m. dir­bo Mask­vos 19-to­je rel­je­fi­nio šrif­to spaus­tu­vė­je ko­rek­to­riu­mi, re­da­ga­vo ne­re­gių li­te­ra­tų al­ma­na­chą. Nuo 1935 m. dir­bo tif­lo­pe­da­go­gi­nį dar­bą Turk­mė­ni­jo­je. Ten, Kuš­kos mies­te, įstei­gė pir­muo­sius ša­ly­je ak­lų­jų vai­kų na­mus, ku­riems va­do­va­vo nuo 1935 iki 1942 me­tų, o vė­liau – iki 1945 m. dir­bo mo­ky­to­ju. 1945–1946 m. dir­bo ka­re apa­ku­sių in­ter­na­ti­nė­je Za­gors­ko mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. 1946–1948 m. ang­lų kal­bos mo­kė Mask­vos ak­lų­jų mo­kyk­lo­je. Vė­liau (1949–1951) vėl iš­vy­ko į Vi­du­ri­nę Azi­ją, kur dir­bo Uz­be­ki­jos ak­lų­jų drau­gi­jos įkur­to­je Taš­ken­to ma­ža­raš­čių ak­lų­jų mo­kyk­lo­je (Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987).

Tuo me­tu tarp es­pe­ran­ti­nin­kų vy­ra­vo dvi ten­den­ci­jos. Pir­mo­sios at­sto­vas bu­vo žy­mus veng­rų poe­tas es­pe­ran­ti­nin­kas K.Ka­lo­ča­jus, teo­ri­nio dar­bo „Ke­lio­nių va­do­vas po Par­na­są“ au­to­rius. K.Ka­lo­ča­jaus tiks­las – to­bu­lin­ti pa­čią kal­bą, to­dėl daž­nai bū­da­vo sun­ku su­vok­ti jo kū­ri­nius. Ru­sų poe­tas at­sto­va­vo ant­ra­jai ten­den­ci­jai ir, tęs­da­mas L. Za­men­ho­fo tra­di­ci­jas, ra­šė sa­vo kū­ri­nius pa­pras­ta, su­pran­ta­ma kal­ba. 1923 me­tais Niurn­ber­ge vy­ku­sia­me pen­kio­lik­ta­ja­me Tarp­tau­ti­nia­me es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se už poe­mą „Či­go­nės bū­ri­mas“ ra­šy­to­jui V. Je­ro­šen­kai pa­ski­ria­ma tarp­tau­ti­nė pre­mi­ja.

––-

V. Je­ro­šen­ko bu­vo alt­ruis­tas: Mask­vo­je vi­sad su­teik­da­vo pa­sto­gę pra­va­žiuo­jan­tiems ne­re­giams, sko­lin­da­vo pi­ni­gų, gė­dy­da­ma­sis pri­min­ti jiems sko­lą, o ka­ro me­tais da­ly­da­vo­si sa­vo mais­tu su mo­ki­niais (Алов, 1962). Ne vie­nam, ne­te­ku­siam re­gė­ji­mo, pa­dė­jo at­si­ties­ti. Jis sa­ky­da­vo, kad „ne­ma­tan­tis žmo­gus jau­čia­si vi­sa­ver­tis, ka­da jis dir­ba“ (Богданов, 1962, p. 197). Bet kar­tu jis bu­vo ir ga­na nai­vus žmo­gus ir dėl to jam tek­da­vo net ir nu­ken­tė­ti. 1934 me­tais, iš­vyk­da­mas į Vi­du­ri­nę Azi­ją, į sa­vo bu­tą įlei­do jau­na­ve­džius ne­re­gius. Su­da­ry­ti su­tar­tį ar dik­tuo­ti ko­kias nors są­ly­gas, jam vi­sa tai at­ro­dė nee­tiš­ka. Grį­žęs į Mask­vą, poe­tas li­ko be būs­to, o nau­jai pri­si­re­gist­ruo­ti ne­pa­vy­ko net me­tus lai­ko (Шамина, 1962).

Jo kū­ri­niai bu­vo pub­li­kuo­ti ja­po­nų, ru­sų, uk­rai­nie­čių, ki­nų kal­bo­mis. Ja­po­ni­jo­je iš­leis­tos trys V. Je­ro­šen­kos kū­ri­nių rink­ti­nės: „Prie­šauš­rio dai­nos“ (1921), „Pas­ku­ti­nis ato­dū­sis“, (1922), „Už žmo­ni­ją“ (1924), 1942 m. – „Žmo­ni­jos la­bui“. 1956 me­tais ja­po­nų pro­fe­so­rius Iti­ro Ta­ga­su­gis iš­lei­do jo biog­ra­fi­ją „Ak­las poe­tas Je­ro­šen­ko“. 1959 me­tais šio­je ša­ly­je iš­leis­tas V. Je­ro­šen­kos raš­tų tri­to­mis (1974 m. pa­kar­to­ti­nas lei­di­mas dvi­to­my­je).

Dau­giau­sia jo kū­ri­nių pub­li­kuo­ta es­pe­ran­to kal­ba: „Ĝe­mo de unu­so le caa­ni­mo“ („Vie­nos vie­ni­šos sie­los azar­ti­niai žai­di­mai“), Šan­cha­jus, 1923; „Fu­jii Sho­zo Eros­hen­ko no­tos­hi­mo­no ga­ta­ri“: 1920-nen­dai“ („Je­ro­šen­kos mies­to pa­sa­ko­ji­mai: Pe­ki­nas 1920-ie­ji me­tai“), To­kyo, Shan­hai, Pe­kin, 1989; „El­vi­vo de la čuk­čoj“ („Iš čuk­čių gy­ve­ni­mo“), Mask­va, 1992 ir ki­ti.

Ki­nų li­te­ra­tas ir ver­tė­jas Chu Jui-Čži V. Je­ro­šen­kos kny­gos „Vie­ni­šos sie­los šauks­mas“, iš­leis­tos Šan­cha­ju­je 1923 me­tais, pra­tar­mė­je ra­šė: „Ja­po­ni­jo­je ir Ki­ni­jo­je Je­ro­šen­ko iš­kart ta­po žy­miu ra­šy­to­ju, ta­čiau Eu­ro­po­je ma­žai kas gir­dė­jo jo var­dą. Mes ti­ki­mės, kad šios ne­di­de­lės kny­gos iš­lei­di­mu su­bti­lus ne­re­gio poe­to ta­len­tas taps taip pat pla­čiai ži­no­mas Va­ka­ruo­se, kaip ir Ry­tuo­se“ (Юй-Чжи, 1962, p. 181).

Ru­si­jo­je tik 1962 me­tais pa­si­ro­dė Bel­go­ro­do kny­gų lei­dyk­los pub­li­kuo­tas pir­mas šio ra­šy­to­jo kū­ri­nių rin­ki­nys „Ere­lio šir­dis“, o 1964 m. šį lei­di­nį pa­kar­to­jo lei­dyk­la „Pros­veš­če­ni­je“. 1969 me­tais mi­nė­ta kny­ga, pa­va­din­ta „Tei­sin­gu­mo gė­le“, išė­jo Ki­je­ve uk­rai­nie­čių kal­ba. A. Char­kovs­kis pa­žy­mi, kad V. Je­ro­šen­ka į tė­vy­nę grį­žo ne kaip žy­mus ra­šy­to­jas (apie jį ži­no­jo dau­giau­sia es­pe­ran­ti­nin­kai), ne kaip gar­sus ke­liau­to­jas (pa­sa­ko­ji­mai apie tai li­ko Ry­tų žur­na­luo­se), o kaip vie­nas iš tūks­tan­čių pa­pras­tų ak­lų­jų (Харьковский, 1978).

Šis žmo­gus, Pa­ry­žiu­je žai­dęs šach­ma­tais su Alek­sand­ru Alio­chi­nu, Kal­ku­to­je fi­lo­so­fi­jos klau­si­mais gin­či­ję­sis su Ro­bend­ra­na­tu Ta­go­re, Pe­ki­ne Ry­tų klau­si­mais dis­ku­ta­vęs su ki­nų li­te­ra­tū­ros kla­si­ku Lu Si­niu, To­ki­ju­je so­cia­liz­mo pro­ble­mas svars­tęs su Aki­ta Udzia­ku ir pui­kiai mo­kė­jęs ang­lų, es­pe­ran­to, ja­po­nų, pran­cū­zų, vo­kie­čių, bu­vo pra­mo­kęs ki­nų, bir­mie­čių, pa­li, hin­di, turk­mė­nų, čiuk­čių kal­bas, skai­tęs ita­lų ir is­pa­nų kal­bo­mis – neei­li­nė as­me­ny­bė.

V. Je­ro­šen­kos dar­bai yra sla­vų ir ry­tų dva­si­nių tra­di­ci­jų, ro­man­tiz­mo ir sim­bo­liz­mo sin­te­zės pa­vyz­dys, jie or­ga­niš­kai pa­te­ko į tūks­tant­me­čio se­nu­mo ra­fi­nuo­tos Ja­po­ni­jos ir Ki­ni­jos kul­tū­ros iž­dą (Патлань, 2000). Lu Si­nis V. Je­ro­šen­ką pa­va­di­no „vi­siš­kai skaid­riu di­de­lės sie­los sva­jo­to­ju“ (Ерошенко, 1977, p. 28). Dau­ge­lis tų, ku­rie apie jį ra­šė So­vie­tų są­jun­go­je, rei­ka­la­vo at­si­ri­bo­ti nuo jo nai­vu­mo, prie­kaiš­ta­vo dėl pa­sau­lė­žiū­ros ne­nuo­sek­lu­mo, vi­suo­ti­nai priim­tų rea­liz­mo ka­no­nų sto­kos. Bet ar ga­li­ma kal­tin­ti nai­vų sva­jo­to­ją žmo­gų, ku­ris kny­go­je „Mer­gai­tė ma­žo­mis ko­jo­mis“ ra­šė: „No­rint ei­ti gy­ve­ni­mo ke­liu, jums rei­kia ne di­de­lių ko­jų, bet di­de­lės šir­dies. No­rint ko­vo­ti gy­ve­ni­mo mū­šy­je, ne­rei­kia tig­ro le­te­nų, er­ži­lų ka­no­pų, o stip­rios va­lios, švie­sios min­ties, drą­sios šir­dies, tei­sin­gos ir są­ži­nin­gos dva­sios, gi­laus pa­sau­lio pa­ži­ni­mo“ (Ерошенко, 1977, p. 117).

Ja­po­ni­jo­je as­men­var­dis Je­ro­šen­ka, ar­ba „Ero-san“, įtrauk­tas į li­te­ra­tū­ros en­cik­lo­pe­di­ją. Straips­nis apie V. Je­ro­šen­ką pub­li­kuo­tas ir Es­pe­ran­to en­cik­lo­pe­di­jo­je. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se jis va­di­na­mas ja­po­nų vai­kų li­te­ra­tū­ros kla­si­ku, ta­čiau tik ne­dau­ge­lis ži­no jo var­dą tė­vy­nė­je.

V. Je­ro­šen­kos dar­bų pub­li­ka­ci­jos ru­sų ir uk­rai­nie­čių kal­bo­mis jau se­niai ta­po bib­liog­ra­fi­ne re­te­ny­be (Патлань, 2000). Vie­na iš dau­ge­lio me­tų už­marš­ties šio ra­šy­to­jo tė­vy­nė­je prie­žas­čių bu­vo jo kū­ri­nių gi­laus vi­di­nio dva­sin­gu­mo neį­ver­ti­ni­mas. Tai, kas tei­kė jam jė­gų pa­lik­ti Ry­tuo­se ryš­kų pėd­sa­ką sa­vo drau­gų ir ger­bė­jų šir­dy­se, per dau­ge­lį me­tų tė­vy­nė­je at­si­su­ko prieš jį pa­tį.

Tarp­tau­ti­nė es­pe­ran­to kal­ba jam ta­po rak­tu į pa­sau­lį, ta­čiau kar­tu ji­nai ri­bo­jo jo kū­ri­nių ke­lią į pla­tų skai­ty­to­jų ra­tą ir smar­kiai ap­sun­ki­no jo gy­ve­ni­mą per es­pe­ran­ti­nin­kų per­se­kio­ji­mą bu­vu­sio­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je.

Ke­lio­nės pa­dė­jo jam „pa­ma­ty­ti“ pa­sau­lį, dau­ge­lio kal­bų mo­kė­ji­mas lei­do su­pras­ti ir pa­ro­dy­ti pa­sau­lį sim­bo­li­nė­se pa­sa­ko­se, ta­čiau vi­sa tai ta­po įta­ri­mų ir per­se­kio­ji­mų prie­žas­ti­mi In­di­jo­je, Ja­po­ni­jo­je ir net tė­vy­nė­je. V. Je­ro­šen­ka ne­bu­vo anar­chis­tas, ta­čiau at­leis­tas iš Ry­tų ko­mu­nis­ti­nio uni­ver­si­te­to dėl „anar­chis­ti­nių pa­žiū­rų“. Jis at­si­sa­kė klau­sy­tis už­sie­nie­čių te­le­fo­ni­nių po­kal­bių Mask­vos vieš­bu­čiuo­se, bet bu­vo ap­kal­tin­tas šni­pi­nė­ji­mu dėl su­si­ra­ši­nė­ji­mo dau­ge­liu kal­bų ne­sup­ran­ta­mu Brai­lio raš­tu. Jis stu­di­ja­vo re­li­gi­jos is­to­ri­ją ir fi­lo­so­fi­ją, už­ra­šė ir ap­do­ro­jo dau­ge­lio tau­tų le­gen­das ir pa­sa­kas, ta­čiau, bū­tent, jo pa­sau­lė­žiū­ra, su­si­for­ma­vu­si re­mian­tis Ry­tų dva­si­ne tra­di­ci­ja, krikš­čio­ny­be, bu­diz­mu, Le­vo Tols­to­jaus mo­ky­mais, pa­da­rė be­veik neį­ma­no­mu da­ly­ku pa­skelb­ti dau­gu­mos jo dar­bų: iki šiol į ru­sų ir uk­rai­nie­čių kal­bas iš­vers­ta tik penk­ta­da­lis to, ką jis pa­ra­šė dvi­de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je (Киценко, 1991).

V. Je­ro­šen­ka sa­vo gy­ve­ni­mu ir ke­lio­nė­mis dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je tę­sė ak­lų uk­rai­nie­čių pa­sa­ko­to­jų, kob­za­rų, kla­jo­jan­čių švie­suo­lių, ku­rių vie­nas ryš­kiau­sių at­sto­vų bu­vo poe­tas, ke­liau­jan­tis fi­lo­so­fas Gri­go­ri­jus Sko­vo­ro­da (1722–1794), tra­di­ci­jas (Патлань, 2000).

V. Je­ro­šen­kos kū­ry­ba pa­si­žy­mi su­bti­lia sim­bo­li­ka ir pri­me­na Ni­ko­la­jaus Re­ri­cho (1874–1947) li­te­ra­tū­ri­nį brai­žą. Sau­lės, ug­nies, lieps­nos sim­bo­liai yra svar­biau­si dau­ge­ly­je jo ap­sa­ky­mų ir pa­sa­kų („Ere­lio šir­dis“, „Žie­mos pa­sa­ka“, „Pa­sau­lio ug­nis“, „Ant kran­to“). Ra­šy­to­jas meist­riš­kai pa­nau­do­jo pa­kar­to­ji­mus, žo­džio rit­mą, pa­vyz­džiui, pa­sa­ko­je „Ere­lio šir­dis“, ku­rio leit­mo­ty­vas – ere­lių dai­na, sva­jo­jant pa­siek­ti „am­ži­nai šil­tą ir am­ži­nai švie­sią sau­lę“. „Žie­mos pa­sa­kos“, he­ro­jus „To­po­lio ber­niu­kas“ sa­ko: „Užau­gęs, tu­riu virs­ti mal­ko­mis ar­ba tap­ti fa­ke­lu, kad, ati­duo­da­mas sa­vo švie­są ir ši­lu­mą, su­šil­dy­čiau ar ap­švies­čiau šį pa­sau­lį. Tai to­po­lio pa­skir­tis. O kad deg­tum švie­siau ir švy­tė­tum ryš­kiau, tau rei­kia ženk­lo – „mei­lės“ ženk­lo (Ерошенко, 1977, p. 94). V. Je­ro­šen­ka mums neatsk­lei­džia, koks tai ženk­las, ta­čiau paaiš­ki­ni­mu ga­li tap­ti Ni­ko­la­jaus Re­ri­cho žo­džiai: „Šir­dies ir mei­lės kal­ba yra ta pa­ti. Jei pyk­čio ženk­las yra mi­nu­sas, ašt­ri kaip strė­lė, tai mei­lės ženk­las yra pliu­sas, am­ži­nai žė­rin­tis kry­žius, ku­ris nuo neat­me­na­mų lai­kų ap­švie­tė są­mo­nę ir pri­si­dė­jo prie gy­ve­ni­mo pa­ky­lė­ji­mo“ (Рерих, 1998, p. 346).

––

Prieš mir­tį V. Je­ro­šen­ka grį­žo į gim­tą­jį Obu­chov­kos kai­mą, kur 1952 me­tų gruo­džio 31-ąją, neiš­gy­ve­nęs aš­tuo­nių die­nų iki sa­vo 63-ojo gim­ta­die­nio, mi­rė nuo vė­žio. „Tik po še­še­rių me­tų bu­vu­sio­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je, kai bu­vo pra­dė­ti ki­nų kla­si­ko Lu Si­nio kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo ty­ri­mai, bu­vo su­si­do­mė­ta ir „ak­lo ru­sų poe­to“ Ai­lo­syan­ke, kaip jį va­di­no Lu Si­nis, įvaiz­džiu“ (Рогов, 1958, p. 212–216).

Ra­šy­to­jas V. Je­ro­šen­ka bu­vo nu­ma­tęs Ak­lų­jų drau­gi­jai pa­lik­ti sa­vo ar­chy­vus. Su­ži­no­jęs apie ne­pa­gy­do­mą li­gą, su­tvar­kė sa­vo ar­chy­vą (jo ar­chy­vai Mask­vo­je ir Kuš­ko­je anks­čiau bu­vo su­de­gę), už­bai­gė pa­sku­ti­nį dar­bą ir pa­pra­šė rank­raš­tį iš­siųs­ti į Mask­vą. Pas­ku­ti­niai jo žo­džiai bu­vo: „Aš ga­liu mir­ti ra­my­bė­je. Čia yra ma­no il­go svars­ty­mo vai­siai“ (cit. pa­gal Першин, 1991, p. 9). Duk­te­rė­čia Ve­ra Ser­diu­ko­va, dir­bu­si mo­ky­to­ja Obu­chov­kos mo­kyk­lo­je, dė­dės pra­šy­mu iš­siun­tė baig­tą rank­raš­tį į Mask­vą Anos Lvov­nos Ster­li­nos var­du. Tai­gi, bai­gęs rank­raš­tį, po tri­jų die­nų – 1952 m. gruo­džio 23-ąją, ei­da­mas 63-uo­sius me­tus, Va­si­li­jus Je­ro­šen­ka mi­rė. Ži­nia apie jo mir­tį Mask­vą pa­sie­kė grei­čiau nei rank­raš­tis. Ana Ster­li­na, bi­jo­da­ma, kad vė­žiu ga­li­ma už­si­krės­ti net per po­pie­rių, įme­tė jai at­siųs­tą rank­raš­tį į kros­nį. Va­di­na­si, pa­sku­ti­nis Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos rank­raš­tis, ku­ria­me jis iš tie­sų įdė­jo vi­są sa­vo sie­lą ir šir­dį, vir­to pe­le­nais, nie­kam neatsk­leis­da­mas sa­vo tu­ri­nio (Красюк, 1998). Tris to­nas sve­rian­tis ar­chy­vas, ne­bu­vo per­duo­tas ak­lų­jų drau­gi­jai, bet nu­ga­ben­tas į Sta­rij Os­ko­lą ir su­de­gin­tas.

Ga­li­ma su­nai­kin­ti rank­raš­čius, su­de­gin­ti vi­sus ar­chy­vus, ta­čiau už­ge­sin­ti kū­ry­bi­nės dva­sios ug­nies neį­ma­no­ma. Anot jo mo­ki­nio Vik­to­ro Per­ši­no, „jis pra­tur­ti­no su­tik­tus žmo­nes, tar­si šil­dy­da­mas juos pa­pil­do­ma švie­sa ir ši­lu­ma. Jis bu­vo ir re­čiau­sio vi­di­nio per­lo, ku­ris trau­kia ki­tas sie­las, ne­šė­jas“ (Першин, 1991, p. 9). Be­je, Turk­me­ni­jos ak­lų­jų vai­kų na­muo­se bu­vo su­de­gin­tos ir as­me­ni­nės jo bib­lio­te­kos kny­gos, ku­rių 1948 me­tais poe­tas jau ne­be­ra­do (Токаева, 1962). Ja­po­ni­jo­je ir Ki­ni­jo­je V. Je­ro­šen­kos pa­ra­šy­ti kū­ri­niai iki pat 1962 m. bu­vu­sio­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je ne­bu­vo nei ver­čia­mi į ru­sų kal­bą, nei pub­li­kuo­ja­mi.

Šian­dien Va­si­li­jus Je­ro­šen­ka mi­ni­mas gre­ta ke­liau­to­jų, pa­dė­ju­sių už­megz­ti ar­ti­mes­nius ry­šius su Ry­tų vals­ty­bių žmo­nė­mis. To­kiais žmo­nė­mis bu­vo ir ru­sų mu­zi­kan­tas Ge­ra­si­mas Le­be­de­vas, teat­ro In­di­jo­je įkū­rė­jas, Va­si­li­jus Ma­ma­ly­ga, suor­ga­ni­za­vęs be­tur­čių su­ki­li­mą In­do­ne­zi­jo­je, Osi­pas Goš­kė­vi­čius, tris­kart ap­ke­lia­vęs Že­mės ru­tu­lį ir pa­sky­ręs sa­vo gy­ve­ni­mą Ja­po­ni­jai (Шагинян, 1985). V.Je­ro­šen­ka Ry­tų ša­ly­se iš­gy­ve­no apie de­šimt me­tų, ryš­kiau­sią pėd­sa­ką pa­lik­da­mas Ja­po­ni­jo­je ir Ki­ni­jo­je.

Šio žmo­gaus var­das ne­nuė­jo už­marš­tin. Gim­ti­nės bib­lio­te­ko­je vei­kia nuo­la­ti­nė poe­to kny­gų pa­ro­da. 1990 m. sau­sio 12 d., mi­nint šio neei­li­nio žmo­gaus 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, jo gim­ta­ja­me Obu­chov­kos kai­me ati­da­ry­tas Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos na­mas-mu­zie­jus, ku­rio te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­ty­tas skulp­to­riaus Va­si­li­jaus Ko­les­ni­ko­vo su­kur­tas pa­mink­las V. Je­ro­šen­kai. 110-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių pro­ga, mu­zie­jaus dar­buo­to­jai moks­lei­viams pa­skel­bė ra­ši­nio apie šį ra­šy­to­ją kon­kur­są. Kon­kur­są lai­mė­ju­si vie­nuo­lik­to­kė Na­ta­li­ja Bo­ri­so­va sa­vo esė „Sie­los akys“ ra­šė: „Jis ne­re­gys. Jo akys ne­ma­to. Jos ne­ma­to nei dan­gaus, nei sau­lės, nei vei­dų. Tai­gi, taip lie­pė – li­ki­mas, pa­ste­bė­jęs jį, atė­mė akis. Jis toks. Lai­ky­da­mas sa­ve są­ži­nin­gu, jis pa­sa­kė: „Šis žmo­gus tu­ri per daug tur­tų, to­dėl atim­siu iš jo akis“. Jam ne­ta­po blo­giau. To­dėl, kad jis tu­rė­jo ki­tą re­gė­ji­mą. La­bai jaut­rios bu­vo jo sie­los akys. Jo sie­los akys ma­tė vis­ką: ir dan­gų, ir sau­lę, ir vei­dus. Jis ne­re­gys ?!“ (Пискаль, 2000, p. 4).

Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos var­das daž­nai pri­si­me­na­mas es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­suo­se. 2007 me­tais iš­leis­tas ir Jo­ka­ga­mo­je (Ja­po­ni­ja) vy­ku­sia­me 96-ame tarp­tau­ti­nia­me es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se pri­sta­ty­tas Va­si­li­jui Je­ro­šen­kai skir­tas at­mi­ni­mo me­da­lis. Jo aver­se pa­teik­tas ra­šy­to­jo at­vaiz­das pa­gal ja­po­nų dai­li­nin­ko Ci­ru­to Go­ro pie­ši­nį. 2018 m. spa­lio 19–21 die­no­mis vy­ku­sia­me XXIV Uk­rai­nos es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se Lvo­ve, Uk­rai­nos es­pe­ran­ti­nin­kų aso­cia­ci­jos ir Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos lab­da­ros fon­do pre­zi­den­tas Jev­ho­nas Kof­to­niuk per­skai­tė pra­ne­ši­mą apie Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą. V. Je­ro­šen­kos at­mi­ni­mas įam­žin­tas mi­nė­to kong­re­so me­tu Lvo­ve ati­den­giant at­mi­ni­mo len­tą. Jo var­du pa­va­din­ta ne tik pa­ti il­giau­sia gat­vė gim­ta­ja­me Obu­chov­kos kai­me ar Sta­ryj Os­kol ir Lvo­vo mies­tuo­se, bet ir Bel­go­ro­do vals­ty­bi­nė ak­lų­jų bib­lio­te­ka, Mask­vos ak­lų­jų in­ter­na­ti­nė mo­kyk­la Nr. 1, Aš­cha­ba­do (Turk­me­ni­ja) ak­lų­jų ir silp­na­re­gių spe­cia­lio­ji in­ter­na­ti­nė mo­kyk­la, Tarp­tau­ti­nis ne­re­gių es­pe­ran­ti­nin­kų pa­gal­bos fon­das. Su jo at­vaiz­du bu­vo iš­leis­tas pa­što ženk­las ir pro­gi­niai vo­kai (žr. po­sky­rį 2. 13. Ne­re­gio įvaiz­dis ir ak­lu­mo te­ma fi­la­te­li­jo­je). Pa­gal J. Ko­koš­kos sce­na­ri­jų apie ra­šy­to­ją 1990 m. Ros­to­vo ki­no kro­ni­kos stu­di­jo­je su­kur­tas re­ži­sie­riaus A. La­zo do­ku­men­ti­nis fil­mas „Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos ža­lio­ji žvaigž­dė“. Ja­po­nų re­ži­sie­rius Ri­kis Si­mi­dziu yra pa­sta­tęs pje­sę apie Va­si­li­jų Je­ro­šen­ką.

Apie V. Je­ro­šen­ką 1921–1982 m. ra­šė ja­po­nų au­to­riai, jo kū­ri­niai pub­li­kuo­ja­mi Ja­po­ni­jo­je, Ki­ni­jo­je, o pa­ta­rai­siais me­tais kiek dau­giau jo kū­ry­ba su­si­do­mė­ta ir Ru­si­jo­je. Vie­na di­džiau­sių jo kū­ri­nių pub­li­ka­ci­jų te­kan­čios sau­lės ša­ly­je – Mi­ne Jo­si­ta­kos re­da­guo­tas Va­si­li­jaus Ja­ro­šen­kos raš­tų še­šia­to­mis.

Ja­po­nų li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko Chi­deo Ja­gos nuo­mo­ne, jei­gu Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos kū­ri­niai de­šimt­me­čiais ne­bū­tų už­draus­ti, tai po­ka­ri­nė ja­po­nų li­te­ra­tū­ra bū­tų bu­vu­si pra­dė­ta nuo aukš­tes­nės pa­ko­pos. Ši ja­po­nų li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko min­tis – aukš­čiau­sias Va­si­li­jaus Je­ro­šen­kos kū­ry­bos įver­ti­ni­mas.