Naujausios
Sugrįžimas iš emigracijos po 16 metų
Andrius Užkalnis, 16 metų su šeima išgyvenęs Anglijoje, išmaišęs pusę pasaulio, rengiasi grįžti į Lietuvą. Bestselerio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ autorius, publicistas ir keliautojas grįžta tuo metu, kai tūkstančiai lietuvių palieka savo šalį. Viena iš priežasčių — dėl savo knygų Lietuvoje jis tapo labai populiarus, ko Anglijoje nėra. “Mano dukroms didelis įspūdis, kai atvažiuoja į Lietuvą ir mato tėčio knygas knygynuose“, — sako Andrius. Be to, jis myli lietuvius už ambicingumą ir svajones.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie Lietuvą: tuos žmones ir jų šalį
— Jūs 16 metų išgyvenote Londone, malėtės po pasaulį, erzinote lietuvius (ir emigrantus, ir likusius Lietuvoje) savo provokuojančiais straipsniais ir tarsi stebėjote Lietuvą iš šalies. Ką pasakytumėte apie „tuos žmones ir jų šalį“?
— Man atrodo, kad lietuvyje yra viskas gera, ir viskas bloga, kas yra valstietiškame mentalitete. Aš dažnai kalbu apie valstietišką mentalitetą, nes mes visi esame nuo žemės ir netoli jos. Mes dar nepamiršome nei žemės, nei tikros kaimiškos duonos kvapo ir dar žinome, kas yra kaimiškas kiaušinis.
Mums būdinga viskas, kas būdinga valstiečiui — nepasitikėjimas kolektyvu, labai didelis konservatyvumas, natūrali šiaurietiškai šaliai baimė rizikuoti. Juk ir mūsų tradicinis darbštumas ir užsispyrimas išsivystė ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad gyvename šalto klimato šalyje, kur tradiciškai, jei nepasirūpinsi maistu ir kuru, kitos žiemos nesulauksi. Kai žmogus gyvena pakankamai sunkiai, yra nedidelis noras eksperimentuoti.
Kita vertus, Lietuvoje niekada nebuvo lietuviškos aristokratijos: ji buvo lenkiška, rusiška ar kitų šalių. Todėl Lietuvoje lengviau nei kitose brandžiose visuomenėse, išsimušti į priekį, nes ne visos vietos užimtos. Kita vertus, kaip elgtis, kai atsiranda dideli pinigai, galimybės ar šlovė, žino nedaugelis žmonių.
— Kaip manote, ar lietuviška kantrybė irgi kilusi iš valstietiško mentaliteto, kad lietuviui kiek krauna, tiek jis veža, kiek karpo — tiek jis tyli? Štai graikams tik pabandė apkarpyti socialines garantijas ir žinome, kuo tai baigėsi.
— Žinau, kad Lietuvos žmonėms bus menka paguoda, bet Lietuva — ne vienintelė, kuri karpė. Airijoje buvo tas pats, o kas dabar darysis Britanijoje, kai atėjo konservatorių vyriausybė (išeinanti leiboristų prieš rinkimus nenorėjo nieko karpyti). Bus labai skausminga vien jau todėl, kad Britanija per žymiai ilgesnį laiką priprato skolintis. Mes dar nesame tiek sukiaulėję, kad gyventume iš skolinimosi. Bet britai, kurie didžiuojasi sugebėjimu išgyventi sunkiose situacijose ir nebumbėti, tikriausiai nebumbės ir šį kartą, skolas išsimokinės ir mažins išlaidas.
Normaliu požiūriu žiūrint iš šalies, būtent lietuvių elgesys yra brandus ir konstruktyvus, o ne graikų. Juk Graikijoje karpymų buvo reikalauta mainais už didžiulę dar vieną paramą iš Vokietijos, tačiau žmonės išėjo į gatves, daužydami viską, nes jiems reikia susimažinti premijas arba, neduok Dieve, jie nebegalės išeiti į pensiją 55-erių. Todėl lietuviai turėtų didžiuotis, kad elgiamės, kaip suaugę žmonės, o ne išpaikinti vaikai.
— Bijau, kad būsite Lietuvoje labai nepopuliarus su tokiu atsakymu...
— Kad „dedam“ ant valdžios, tai yra natūralus nepasitikėjimas valdžia, būdingas valstietiškam mentalitetui. Bet kad tokiu pakankamai skausmingu momentu Lietuva iki šiol apsiėjo be devalvacijos, be bankroto, be paskolų iš Tarptautinio Valiutos fondo, rodo, kad Lietuva pasielgė, kaip suaugusi ir brandi valstybė.
— Žmonės, grįžę iš užsienio ar užsieniečiai nuolat pastebi nevilties atspaudą lietuvių veiduose, mimikoje, kalbose... Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką neviltį ir jos šaknis?
— Man tenka dažnai pastebėti mūsų fatalizmą, bet gal jis visada buvo... Man atrodo, lietuvis mėgsta sakyti ar galvoti, kad yra beviltiška, nors širdies gilumoje vis tiek nenuleidžia rankų. Čia yra keistas bruožas: pasiduoti ir nuleisti rankas mums visai nebūdinga — lietuviai kaip tik kovoja iki paskutinio ir deda visas pastangas — bet tai daro bumbėdami ir sakydami, kad jokios vilties nėra.
Lietuvis tikriausiai bijo būti optimistas, kad neišeitų blogiau, nei tikisi. Gal bumbėjimas geriau, negu žlugusios viltys? Ir mano uošvienė niekada neleidžia girti vaikų...
— Tuo metu, kai visi išvyksta, jūs su šeima nusprendėte grįžti į Lietuvą. Ar ne todėl, kad Lietuvoje tapote populiarus ir žinomas, ko Anglijoje galbūt nėra?
— Čia viena iš svarbių priežasčių, nors lietuviai ir nemėgsta kalbėti apie pripažinimą, šlovę ir populiarumą. Tačiau, kalbant šaltai pragmatiškai, kiekvienas žmogus nori pripažinimo iš aplinkinių ir jei vienoje aplinkoje gali tai gauti, o kitoje — ne ar žymiai mažiau, kyla natūralus pasirinkimas. Ir mano dukroms didelis įspūdis, kai atvažiuoja į Lietuvą ir mato tėčio knygas knygynuose.
— Ar nebaisu buvo savo dukras iš elitinių Londono mokyklų ir visai, regis, kitokių ateities perspektyvų, parsivežti čia?
— Tai, ko gero, didžiausia mūsų su žmona abejonė ir nerimas. Taip, yra baimės pasirinkti neteisingai. Bet, pagalvojus apie žmones, užaugusius šeimose, kurios daug keliavo ar kilnojosi, aš matau stabilesnes ir brandesnes asmenybes. Nes tai — išbandymas, realybės skiepai, kurie padeda susiformuoti tinkamam charakteriui. Ir vienas dalykas, dėl kurio aš su anglais visiškai susitinku, tai, kad visa jų švietimo sistema remiasi pirmiausia charakterio statyba, nes charakteris užtikrins tolimesnį gyvenimą.
Kita vertus, Anglijoje, kuo labiau elitinės mokyklos, tuo labiau jos yra negailestingesnės vaikui. Kartais silpnesnio charakterio vaikas tokios mokyklos būna traumuotas visam gyvenimui. Žinoma, jei tėvai nori, kad vaikas būtų glostomas ir giriamas, gali leisti į paprastą valdišką mokyklą, kur visas mokymas nustatytas pačiam kvailiausiam klasėje, kad niekas nepersitemptų, būtų visiems linksma ir visi šypsotųsi.
— Už ką, Andriau, jūs labiausiai mylite lietuvius?
— Labiausiai myliu lietuvius už tą patį bruožą, už kurio nebuvimą labiausiai nemyliu anglų — už ambicingumą ir gebėjimą tikrai svajoti ir siekti.
Šiuo požiūriu lietuviai yra panašūs į amerikiečius — tai yra viena iš priežasčių, kodėl lietuviai taip gerai prigijo Amerikoje, ir vienas iš tų dalykų, dėl kurių man norisi gyventi čia.
Kiekvienas lietuvis, jei tik turi nors menkiausią galimybę, yra svetimas ir priešiškas vidutinybei — jis nenori būti vidutinybė.
Gal tik dabar jau pakalbama apie gyvenimo kokybę, apie laiko, skiriamo darbui ir šeimai balansą, bet lietuviui tai nėra natūralus dalykas. Lietuvis yra pratęs siekti. Ir jei lietuvis sugalvoja statyti kibininę ar naujus prekybos centrus, kiekvienas iš jų bando aplenkti viską, kas yra padaryta — arba rykliais akvariume ar ledo čiuožykla, kuri buvo naujovė.
Anglijoje šie žmonės liktų nesuprasti ir tokį dalyką nuspręstų buhalteris. Jis apskaičiuotų, kiek gali ateiti žmonių ir pastatytų prekybos centrą, kad būtų adekvatus ir ne blogesnis, kaip pas visus. Bet noro nustebinti, priblokšti ar pasiekti žvaigždes iš tikrųjų, lietuviai, turime labai daug.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, apie Kauną, Karmėlavoje yra daug restoranų, kuriuose yra cepelinų. Ir visi rungtyniauja, pas ką didžiausi cepelinai, kurie verdami iki absurdiško dydžio ir kai kur yra truputį mažesni už futbolo kamuolį.
Manau, kad žmogui galimybė svajoti ir siekti yra pati svarbiausia. Kai žmogus atsisako svajonės — jis atsisako visko. Ir už tai aš lietuvius labai labai myliu — už šituos didžiausius cepelinus pasaulyje ir ryklius prekybos centrų akvariumuose.
POPULIARUMAS: Publicistas Andrius Užkalnis su šeima apsisprendė grįžti į Lietuvą. „Mums Lietuvoje smagiau ir yra ką veikti. Anglijoje tikrai neturėčiau laimės važiuoti už 200 kilometrų, kur manęs lauktų žmonės“, — sakė A. Užkalnis, nuo Šiaulių pradėjęs turą po Lietuvą.
SUGRĮŽIMAS: Andrius Užkalnis įsitikinęs, kad didelė dalis išvykusiųjų grįš į Lietuvą. „Net tie, kurie sako, kad jiems Lietuvos nereikia, ir kad jie čia negrįš, taip negalvoja“, — tvirtina A. Užkalnis.
Jono TAMULIO nuotr.
