Naujausios
Vilties simbolis — laiškai
Birželio 11 dieną Šiaulių „Aušros“ muziejaus Aušros alėjos rūmuose atidaryta paroda “Laiškai iš toli“. Parodą, skirtą Lietuvos okupacijos ir genocido 70-osioms metinėms ir Gedulo ir vilties dienai paminėti, galima lankyti visą vasarą.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
500 istorijų
„Aušros“ muziejuje saugoma per 500 partizanų, tremtinių ir politinių kalinių laiškų. Įdomiausi jų rodomi parodoje.
Ši paroda surengta artėjant svarbioms Lietuvai istorinėms datoms. Šiemet birželio 15-ąją sukanka 70 metų, kai žlugo pirmoji Lietuvos Respublika.
1939 m. Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas) ir jos slaptieji protokolai nusakė dviejų agresorių sandėrį, lėmusį Antrąjį pasaulinį karą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų. Lietuva buvo atiduota Sovietų sąjungos įtakon. 1940 m. birželio mėn. prasidėjo sovietų okupacija, pusšimčiui metų izoliavusi Lietuvą nuo laisvojo pasaulio, atnešusi totalitarinį sovietinį režimą, trėmimus, lagerius.
Su okupacijos pradžia prasidėjo ir Lietuvos gyventojų genocidas. Vien 1940 metų birželio15— 1941 metų birželio 22 dienomis buvo įkalinta, nužudyta, ištremta per 23 tūkstančius Lietuvos gyventojų.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941-ųjų birželio 14 dieną Sovietų sąjungos represinės struktūros pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurinės Sovietų sąjungos teritorijas. Vien birželio 14— 18 dienomis iš Lietuvos buvo ištremta per 18 tūkstančių gyventojų.
Birželio 14-ąją pradėta masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu.
Istoriją mena ne tik gedulas
Lietuva gyveno ne vien gedulu, bet ir viltimi. Viltimi, tėvynės ilgesiu ir meile alsuoja muziejuje saugomi tremtinių ir politinių kalinių laiškai. Jie padėdavo represuotiesiems nepalūžti, stiprino viltį išgyventi ir sugrįžti į tėvynę.
„Miela mano Stefa, — rašė politinis kalinys Kristupas Jauras, ištremtai likimo draugei, su kuria susipažino Irkutsko lageriuose. — Kelis mėnesius spaudęs stiprokas šaltis krito. Pakilo pietų vėjas. Jūsų gautas laiškas tarytum ryto aušra pažadino mane iš miego. Mieloji mano Stefa. Veržiasi žodžiai iš širdies gelmių. Šiandien jie veržiasi į saulę, nes atėjo laikas“.
Kitas laiškas jaudina paaugliška rašysena. Dailiai išvedžiotos raidės dėlioja išsiskyrimo skausmą.
Balzerytė, kuri po laišku pasirašo Myka, į tą pačią Irkutsko sritį ištremtai mamai rašo: „Man atrodo, kad praėjo ištisi ilgi mėnesiai nuo tos dienos, kai mes išsiskyrėme. Aš tavęs labai pasiilgau. Ar gavai, Mamuk, mano laišką? Man tavęs taip gaila, tu tokia gera ir tokia vargšiukė. Man tikrai nesmagu, kad aš buvau tokia bloga ir Tave sunervindavau ir to nebūčiau dariusi, jei būčiau turėjusi daugiau proto. Ot ,pamatysi, kitą kartą aš tikrai taip nesielgiu“, — rašė dukra.
Pasak parodoje dalyvavusio Šiaulių universiteto istorijos dėstytojo Simono Strelcovo, ši paroda yra reikšminga tuo, jog neretai jauni žmonės okupacijos periodą sutapatina su sovietiniu rėžimu, kaip tarptautinės teisės žaidėju. „To negalima tapatinti. Lietuva buvo okupuota“, — sakė jis.
ISTORIJA: Tremtinys Stasys Žironas būdamas Irkutsko srityje, rašė ne tik laiškus, bet ir perrašė giesmes.
NUOMONĖ: Parodoje dalyvavęs Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Macius pastebėjo, jog jaunimas šį Lietuvos istorijos laikotarpį atspindinčiais dokumentais nesidomi.
Jono TAMULIO nuotr.
