Naujausios
Diena, kai netekome laisvės
„Viską prisimenu, kaip šiandien“ — sako šiaulietis Kazimieras Orvidas, sužinojęs, kad ieškome liudininkų, prisimenančių, kas įvyko birželio penkioliktąją Šiauliuose, lygiai prieš septyniasdešimt metų.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Rusų kariuomenė įžengia į Šiaulius
„Liūdniausią prisiminimą vaikystėje man paliko 1940-ieji metai, birželio 15-oji, kada sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą. Nors mes dar vaikai buvome, bet kažką tai labai baisaus pergyvenome“, — prisimena K. Orvidas, kuriam tada buvo penkiolika. Tuo metu Orvidų šeima gyveno Šiauliuose, Šilėnų gatvėje, palei geležinkelį.
Iš vakaro, pasakojo K. Orvidas, niekas nieko neįtarė, o popietę pradėjo važiuoti rusai — ir geležinkeliu, ir savo mašinom, vadinamosiomis „polutarkom“ fanera užkalinėtais langais.
Į Šiaulius įžengę rusų kareiviai atrodę baisiai, kojas apsivynioję „obmotkėm“ (kareiviškais autais), karininkai — brezentiniais žalios spalvos batais, išvargę. Arkliai liesi, maži, vos patraukė patrankas.
„Palyginus su lietuviška kariuomene, jie atrodė tikri ubagai. Karininkai tada neturėjo net antpečių. Vaizdas buvo labai liūdnas. Kai parodėm nuotraukose Lietuvos kariuomenės raitelius, gusarus, jie netiki, kad tai kareiviai, mat kelnės raudonos su lampasais, sako, čia jūsų generolai“, — pasakojo K. Orvidas.
Į Zoknių aerodromą rusai buvo atsigabenę savo lėktuvų, ir tie rusų naikintuvai buvę maži, juos vietiniai praminė „bitutėm“, jau atvažiuodavo karininkų žmonos.
Žmonas palikę vagonuose vyrai lėkdavo į miestą pirkti joms drabužių, nes šios buvo labai prastai apsirengusios: „raudona beretėlė, mėlynas drabužėlis surauktas nei šioks, nei toks“.
Iš karininkų lietuviai girdėję kalbas, kad jie, atseit, čia atėję išlaisvinti liaudies iš kapitalizmo vergovės ir padėt sukurt kitą santvarką. Iš pradžių, anot pono Kazimiero, jie taip ir galvoję, kol įsitikino, kad ta „pavergta“ liaudis kelis kartus geriau gyvena už jų “nepavergtą“ liaudį.
K.Orvido dėdė Chlebinskas autobusų stotyje turėjęs viešbutį, kuriame buvusi dešrų parduotuvė.
Ponas Kazimieras pasakoja, kaip rusų kariškis įėjo į tą parduotuvę, padavė 30 červoncų, kad jam duotų dešros. Laukė laukė ir klausia, kodėl taip ilgai sveria. Pasirodo, kad už tą sumą jam atsvėrė 15 kilogramų dešros: Rusijoje už tuos 30 červoncų jis būtų nusipirkęs gal tik pusę kilogramo.
„Tada palyginom, koks gyvenimas ten galėjo būti ir pas mus“, — prisimena K. Orvidas.
Šalia Orvidų buvo dideli kaimynų namai, kuriuose apsigyveno rusų karininkai ir kareiviai, tad Kazimieras sako galėjęs stebėti rusus iš arti ir labai gerai juos prisimenantis.
„Suaugę žmonės, kas mokėjo rusiškai, tuos kareivius ir karininkus kartais pakalbindavo. Kartą vienas rusų karininkas su lietuviais išgėrė alaus, matyt, atsirišo jam liežuvis ir jis pradėjo pasakoti apie Rusijos gyvenimą: “Pas jus taip pat bus kolektyvizacija, svarbiausia, visiems ūkininkams sakykite, kad parduotų gyvulius ir eitų į miestus, nes kaimuose bus sunkus gyvenimas, atims žemę, atims gyvulius, tikėkit manim“, — prisimena K. Orvidas.
Nukentėjo visa giminė
Per pirmąją sovietų okupaciją nukentėjo visa Orvidų giminė: iš viso 12 asmenų. Sesuo Stasė Orvidaitė— Višinskienė buvo nuteista 10-čiai metų priverčiamųjų darbų stovykloje Urale, Solikamske, kita sesuo Zofija, kuri buvo ištekėjusi už žemės ūkio akademijos rektoriaus Vilkaičio, su visa šeima 1941-aisiais buvo išvežta į Sibirą ir ten su vyru po metų mirė (grįžo tik du jų vaikai). Teta ir krikšto mama Ona Chlebinskienė buvo išvežta su penkiais vaikais, su vaikais išvežti dėdė, pusbrolio žmona.
Šalia geležinkelio gyvenęs Kazimieras matė, kaip atvarė ilgus traukinių sąstatus su gyvuliniais vagonais. Tačiau niekas nesuprato, kam visa tai. Paaiškėjo 1941-aisiais, naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, kai „išvaduotojai“ pradėjo deportaciją.
„Aš labai gerai prisimenu. Man motina į maišą pridėjo įvairių produktų, kuriuos aš turėjau nunešti į stotį ir perduoti mūsų artimiesiems: tetai, krikšto mamai Onai Chlebinskienei, pusbroliams ir pusseserėms. Aš iš anksto stebėjau, į kokį vagoną jie patalpinti — nors ir stovėjo enkavėdistai, bet tuos produktus šiaip ne taip perdaviau“, — pasakojo K. Orvidas.
Jis prisimena, kaip naktį areštavo kaimynus. Vaizdas buvęs klaikus: „Žmonės verkia, maisto ir kitokių reikmenų pasiimti daug neleido, į maišelį kiek teįsidėsi. Stotyje teko matyti daug moterų su mažais kūdikiais ant rankų, priešgimdyvių. Man pačiam ašaros tik teka. Prie vagonų stotyje sargyboje stovėjo daugiausiai tamsaus gymio kareiviai “.
Karas
1941 metais birželio 22 dieną, sekmadienį, prasidėjo karas, o ketvirtadienio vakare vokiečių kariuomenė įžengė Šiaulius. „Mes, dauguma priemiesčio gyventojų, buvome pasitraukę į kaimą. Virš galvų skraidė vokiečių lėktuvai, o lakūnai mojavo rankomis. Kai vokiečiai įžengė į Šiaulius, nepažįstami žmonės glėbesčiavosi, puolė į bažnyčias, giedojo Lietuvos himną, jautėsi nuostabus pakilimas, visi tada tikėjo išlaisvinimu, net ir nepriklausomybės sugrąžinimu, nors iš tikrųjų vokiečiai mums tos nepriklausomybės negrąžino“, — prisimena K. Orvidas.
Vokiečių okupacija Kazimierui paliko tokį įspūdį: karo metas, sunku, kortelinė sistema. Vėliau imta užpuldinėti, suiminėti jaunimą ir vežti darbams į Vokietiją. Anot K. Orvido, jei okupacijos pradžioje lietuviai į vokiečius žiūrėjo, kaip į išlaisvintojus, tai pabaigoje jų jau nemėgo.
1944-taisiais, prieš įžengiant rusams, tris naktis miestas buvo smarkiai bombarduojamas — iš Šiaulių liko griuvėsiai.
Žmonės grįžtančių rusų šį kartą bijojo labiau, negu 1940-taisiais — manė, kad šie keršys lietuviams. Mat, pasakojo K.Orvidas, rusams bėgant 1941 metais, kaip ir visoje Lietuvoje Šiauliuose buvo susidarę partizanų būriai, kurie kovojo su besitraukiančia Raudonąja armija.
Tai, pasak K. Orvido, buvo lietuvių liaudies sukilimas prieš pavergėjus. Vyrai išplėšė stotyje stovėjusius vagonus ir paėmė šautuvus, tik neturėjo šovinių.
„Teko matyti, kaip rusų kareiviai grįžo prie stoties, o žmonės su šautuvais sukrito į netoliese buvusias žvyrduobes, kurias rusai pradėjo supti. Vaikai turėjo žaislinių sprogstamų “probkių“ — kareiviai išsigando ir artyn prie žvyrduobės nebėjo, matyt, galvojo, kad į juos kas šaudo“, — dalijosi prisiminimais pašnekovas.
„Sakalai“ ir lageris
Pokario metai atnešė daug siaubo. Apie 1945-uosius K. Orvidas su draugais sukūrė tarsi antisovietinę organizaciją, pasirašydavo „Sakalais“.
Veikė keturiese: be K. Orvido „Sakalams“ priklausė Leonas Ramoška, Juozas Balčiūnas ir Algirdas Linkus. Kadangi rašomosios mašinėlės neturėjo, proklamacinius lapelius rašė “Redis“ plunksnomis, klijavo mieste prie mokyklų sienų ir stulpų.
Proklamacijos, pasakoja K.Orvidas, buvo maždaug tokio turinio: „Lietuviai, būkime vieningi, neišdavinėkime vieni kitų, kovokime, netrukus ateis laisvės diena“.
Kai K. Orvidą suėmė, kratos metu rado dienoraštį su proklamacijų tekstais ir draugo Linkaus nupieštą antisovietinį plakatą.
Po beveik metus trukusių tardymų 1949-ųjų liepą K.Orvidas už antitarybinę veiklą buvo nuteistas 10 metų lagerio Archangelsko srityje.
Į Šiaulius grįžo 1956 balandžio 30 dieną, atsėdėjęs septyneris metus, nes turėjo trejų metų „užskaitas“ dėl miško kirtimo.
Šiauliuose vedė, turi dukrą ir du sūnus. Žmona mirė prieš dešimtį metų.
K.Orvidas gyvena su vaikais, turi pulkelį balandžių (tai jo potraukis nuo jaunystės), kuria eilėraščius, jiems pritaiko melodiją, labai mėgsta traukti patriotines dainas.
„ Tuoj kokią patriotinę dainą uždainuosiu“, — sako ir dar aiškiu ir sodriu balsu užtraukia: “Kaipgi nemylėti man kampelio šito, kad jis man mielesnis už kiekvieną kitą...“
SENELIS: „Seneli, pas tave“, — pranešama Kazimierui Orvidui apie žurnalistų atvykimą. Iš kambario išeina lazdele pasiramsčiuodamas, bet tiesus, skardaus balso, aštuoniasdešimt šeštuosius einantis ponas Kazimieras. Akivaizdu, kad su vaikais ir anūkais gyvenantis ponas Kazimieras — žmogus, parėjęs kalėjimus ir lagerius — šeimos labai gerbiamas.
OKUPACIJA: „Kiek man pačiam teko stebėti, su gėlėmis rusų tankus sutikinėjo biednesni žydai, iš turtingesnių tik vienas kitas, o lietuviai šią okupaciją sutiko su dideliu pesimizmu, nuliūdę, jautėsi labai prislėgta nuotaika, lyg būtume kažką pardavę, visi supratome, kad netekome kažko labai brangaus — laisvės“, — sako Kazimieras Orvidas.
LAGERIS: Archangelsko sritis. Mechrenkos lageris. „Mamyt, prisiminkite sūnų, toli atskirtą nuo jūsų. Jūsų išsiilgęs sūnus Kazys“, — užrašyta kitoje 1955 metų gruodžio 18-ąją pasirašytos nuotraukos pusėje. Iki laisvės Kazimierui buvo likęs pusmetis.
Po Stalino mirties situacija lageriuose pasikeitė ir į politinius kalinius imta žiūrėti kitaip. Lietuvių choras lageryje 1954 metais. K. Orvidas — pirmas antroje eilėje iš kairės.
Jono TAMULIO nuotr.
Asmeninio K.Orvido archyvo nuotr.
