Naujausios
Lietuvos likimas
Šiemet birželio penkioliktąją sukanka 70 metų, kai žlugo pirmoji Lietuvos respublika ir prasidėjo rusų okupacija, su savimi atnešusi totalitarinį sovietinį režimą, trėmimus, lagerius, partizaninį karą, pusšimčiui metų izoliavusi Lietuvą nuo laisvojo pasaulio ir turėjusi įtakos „homo sovieticus“ mentaliteto formavimuisi Lietuvoje.
Kas gi įvyko tą dieną? Ar galėjo būti kitaip? Kokias istorijos pamokas turėtume išmokti?
Spausdiname straipsnių ciklą, skirtą birželio 15-ajai paminėti.
Pasipriešinti galima ne tik ginklu
„Birželio penkioliktosios reikšmė Lietuvai — totali, ši diena žymi pirmosios respublikos, prasidėjusios 1918 metų vasario 16-tąją, pabaigą“, — sako Simonas Strelcovas, istorijos mokslų daktaras, Šiaulių universiteto dėstytojas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
— Rusų okupacijos tema ir dabar dar kelia įvairių nuomonių: nuo „nieko nebuvo galima pakeisti“ iki Suomijos pavyzdžio. Vis dėlto, kokią reikšmę ši data turėjo mūsų istorijai ir ar galėjo būti kitaip?
— Patys istorikai nelinkę leistis į tokius svarstymus, kas būtų, jeigu... Pagrindinis istorijos šaltinis — užfiksuotas patvirtintas įvykis, faktas.
Todėl, atsakant į šį klausimą, derėtų paanalizuoti dvejų metų įvykius Lietuvoje. Nuo 1926-ųjų gruodžio perversmo, kada A. Smetonos vadovaujami tautininkai atėjo į valdžios politinį olimpą, turime faktiškai vienpartinę sistemą. Tvarkomasi gerai ar blogai — kita tema, tačiau anksčiau ar vėliau tie patys žmonės valdžioje pradeda atsibosti, o valdžios santykis su visuomene pamažu pradeda atsiduoti naftalinu.
Nuolatinis Vilniaus klausimo eskalavimas, bandymas suburti visuomenę vardan Vilniaus, ginklų fondo įkūrimas, Vilniui vaduoti sąjunga, bandymas aiškinti visuomenei, kad nereikia kištis į valstybės valdymą suformavo plyšį tarp valdžios ir visuomenės, kuri atliko tik gyventojų, o ne visaverčių dalyvių vaidmenį.
Ir štai 1938 metų kovo 17-ąją nugriaudėjo pirmasis perkūnas iš giedro dangaus (nors apsiniaukę jau buvo kurį laiką) — Lenkijos ultimatumas per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius, kurių faktiškai nebuvo po 1920-ųjų Vilniaus praradimo.
Lietuvos valdžia priima ultimatumą, o visuomenė visiškai pasimetusi. Juk santykių su Lenkija užmezgimas faktiškai reiškia Vilniaus krašto atsisakymą!
Jau galime šnekėti apie nuo 1938-ųjų pavasario prasidėjusią moralinę krizę, visų pirma valdžioje. Visuomenė sutrikusi — jai nelabai aišku, kokiomis vertybėmis remtis.
Sekantis ženklas — 1939-ųjų kovo 20-osios Vokietijos ultimatumas dėl Klaipėdos krašto. Be didesnių ginčų ar diskusijų Lietuva priima ir šį ultimatumą. Taip prarandama Klaipėda. Paaiškinti tai visuomenei yra gana sudėtinga. O faktiškai su 1939-ųjų pabaiga įvykiai pradeda rutuliotis dar greičiau.
Karas prasideda rugsėjo pirmąją, o jau 21-ąją dieną sovietų kariuomenė pasiekia Vilniaus krašto ir Lietuvos respublikos administracinę liniją.
Spalio 10 dieną pasirašoma sutartis tarp Sovietų sąjungos ir Lietuvos respublikos dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos respublikai ir savitarpio pagalbos sutartis — Vilnius lyg ir atgaunamas, tačiau, kita vertus, pagal sutartį reikia įsileisti sovietų dalinius (apie 20 000 svetimos kariuomenės karių) į Lietuvą.
To meto Vyskupas Vincentas Brizgys taikliai apibūdino situaciją, sakydamas, jog nelabai yra aišku, ar Vilnius prijungiamas prie Lietuvos, ar Lietuva — prie Sovietų okupuoto Vilniaus.
Ir patys žmonės gatvėse šnekėjo: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
— Tokia buvo situacija 1939-ųjų rudenį. Visi ultimatumai priimami, užsienio kariuomenės daliniai jau Lietuvoje, ateina 1940-ųjų pavasaris. Kas toliau?
— Sovietų sąjunga daro spaudimą Lietuvai, tarsi veidrodis reaguodama į įvykius Vakarų Europoje. Ir kai birželio 14-tąją vokiečiai užima Paryžių, apie vidurnaktį Kauną pasiekia ultimatumas iš Maskvos (juk pasaulio akys nukreiptos į Paryžių, o ne į Kauną ar Baltijos valstybes).
Ultimatume reikalaujama: pirma, sudaryti naują ministrų kabinetą, palankų Sovietų sąjungai, antra, patraukti baudžiamojon atsakomybėn Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį ir trečia, įsileisti neribotą skaičių sovietų dalinių į Lietuvos teritoriją.
Tuoj pat Kauno Prezidentūroje šaukiamas Valstybės tarybos posėdis, į istoriją įėjęs, kaip paskutinis Vyriausybės posėdis.
Remiantis tarptautinės teisės normomis, ultimatumas duodamas 48 valandoms, o šiuo atveju atsakyti privaloma buvo iki 10 valandos ryto Maskvos laiku, tai yra, 9 valandos ryto Kaune.
— Kas vyko tą naktį Kaune Prezidentūroje?
— Bandoma tartis, ką daryti, kokia galima išeitis, taip susiklosčius situacijai. Tačiau nuomonės išsiskiria. Vieni, tarp jų ir Prezidentas Smetona, linkę priešintis ginklu. Kiti, tarp jų ir kariuomenės vadas V. Vitkauskas, ir vėliau pakviestas Stasys Raštikis, krikdemų atstovas premjero patarėjas K. Bizauskas ir pats Premjeras A. Merkys, linkę nesipriešinti ir priimti visus ultimatumo punktus ir, anot S. Raštikio, „neerzinti rusų“...
Pats A. Smetona, aptarus pirmąjį punktą (priimta nuomonė, kad derėtų S. Raštikiui siūlyti tapti ministru pirmininku, nes jis gerai vertinamas Maskvoje), atsisako toliau diskutuoti, pats pasilikdamas posėdyje.
Kaip ir minėjau, Lietuva po vienokių ar kitokių svarstymų priėmė visus ultimatumus.
— Kokios vis dėlto priežastys nulėmė sprendimą nesipriešinti?
— Jau minėjau Lietuvą apėmusią moralinę krizę. Reikalas tas, kad to meto Smetonos režimas visuomenei buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Juk negalima nuleisti iš viršaus įsakymo priešintis, ir visi ims priešintis. Žmonės visų pirma turi norėti priešintis, jausti dėl ko, vardan ko priešinamasi.
Tuo tarpu didesnę dalį politinio elito ir to meto opozicijoje buvusių uždarytų partijų tarsi buvo apėmęs politinis vištakumas — noras bet kuria kaina nustumti Smetoną, net nesuvokiant gilesnės įvykių prasmės, kad tai ne Smetonos režimo, o valstybės pabaiga.
— Ar kalbame apie vištakumą valdžios sluoksniuose ar ir apie visuomenės nuostatas?
— Visuomenė tą naktį nieko negalėjo žinoti ir miegojo absoliučiai ramiai. Ir tik birželio 15-osios popietę, kai pasirodė sovietų daliniai (Šiauliuose oro aviacijos bazėje popiet ėmė leistis sovietiniai lėktuvai), žmonės sužinojo faktą.
Tik liepos antroje pusėje, kai ima rodytis visos sovietinio režimo grožybės, jau galime kalbėti apie visuomenės suvokimą, bet tada jau per vėlu.
— Kodėl kariuomenės vadovybė, asmenys, kurių prigimtis — ginti Tėvynę, priėmė sprendimą nesipriešinti? Ar tai reiškia, kad mes neturėjome jokių šansų?
— Jų nuomonė birželio 15-ąją buvo tarsi ir logiškai išdėstyta: šalyje yra 18 000 sovietinių karių, bazės išmėtytos po visą Lietuvos respublikos teritoriją, o Lietuva tą dieną turi maždaug 26 tūkstančius kariuomenės ir dar galima kalbėti apie 60— 65 tūkstančius šaulių. Tai santykinai didelis skaičius, tačiau jau gegužės antrąją pusę generalinį štabą ima pasiekti duomenys apie telkiamas sovietines pajėgas (apie 220 000 karių) Lietuvos— Baltarusijos pasienyje.
Taigi, birželio 15-ąją strateguojant, mes neturėjome šansų, tačiau mąstyti, ko gero, reikėjo anksčiau: ir dėl Vilniaus, ir dėl visuotinės mobilizacijos, ir dėl atitinkamo visuomenės nuteikimo.
— Ar apskritai visuomenė buvo kaip nors nuteikinėjama, ar tuo metu buvo aišku, kuri blogybe didesnė?
— Tiesiogiai nebuvo sakoma, tačiau, žinant, kad spalio mėnesį buvo pasirašyta sutartis su Tarybų sąjunga, tai ji tarsi ir yra draugas.
Beje, kada Tautų sąjungoje buvo sprendžiamas klausimas dėl Sovietų sąjungos pašalinimo iš organizacijos, ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija susilaikė, atitinkami nurodymai buvo ir Lietuvos diplomatams, kad tik „neerzintų rusų“.
Tokia nuolanki politika galiausiai privedė prie to, ką mes turėjome birželio 15-ąją.
Mes dažnai praleidžiame tokį svarbų momentą, kad priešintis galima ne tik ginklu. Ir, ko gero, čia svarbiau yra tai, jog ultimatumas buvo priimtas, nepareiškus jokios notos, neįvardijant to, kaip agresijos — tiesiog buvo su viskuo sutikta.
— Ar tai reiškia, kad de jure mes nebuvome okupuoti, ką iki šiol mums primeta Rusija?
— Ne visai taip. Justas Paleckis su marionetine vyriausybe yra laikomi okupantų įrankiu, ir visi priimami nutarimai yra laikomi okupantų nutarimais.
— Ko gali mus pamokyti birželio 15-osios istorija?
— Suvokimo, kad niekas kitas, tik mes patys, turime rūpintis savo laisve ir suverenitetu, ir niekas mūsų taip neapgins, kaip patys save. Ir jei visuomenė to nesuvoks, jokia narystė jokioje organizacijoje mūsų neišgelbės.
citata: Negalima nuleisti iš viršaus įsakymo priešintis, ir visi ims priešintis. Žmonės visų pirma turi norėti priešintis, jausti dėl ko, vardan ko priešinamasi.
ISTORIJA: „Patys istorikai nelinkę leistis į tokius svarstymus, kas būtų, jeigu... Pagrindinis istorijos šaltinis — užfiksuotas patvirtintas įvykis, faktas“, — sako istorikas Simonas Strelcovas.
SITUACIJA: Istorikas Simonas Strelcovas primena vyskupo Vincento Brizgio žodžius, jog nelabaibuvo aišku, ar Vilnius prijungiamas prie Lietuvos, ar Lietuva — prie Sovietų okupuoto Vilniaus...........
Jono TAMULIO nuotr.
