Naujausios
RAŠO SKAITYTOJAI
Šiaulių katedra — kone vienintelė gynybinio pobūdžio katedra Lietuvoje
Irina LYSIONOK, Arūnas ČERNIAUSKAS
Lietuvos karo akademija
Kentėjo nuo karų ir stichijų
Užsukę į Šiaulius, mes neatsispyrėme norui atidžiau patyrinėti Šiaulių katedrą–šį vertingą, valstybės saugomą istorijos paminklą, ypač išgirdę apie gynybines jo funkcijas. Ekskursijos vadovu mielai sutiko pabūti Katedros zakristijonas Visvaldas Kaušas.
Šiaulių katedra — ryškiausias miesto akcentas, statytas 1595— 1625 metais, gausiai lankomas turistų, o įspūdingas bokštas matomas iš daugelio miesto vietų.
Bažnyčia neatsitiktinai stovi ant aukščiausios miesto kalvos: puikiai apžvelgiama vietovė turėjo užtikrinti gerą žvalgybą ir apsaugą nuo artėjančio priešo. Tačiau kam gi reikėjo paprastiems maldos namams tiek daug dėmesio skirti gynybiniams įtvirtinimams?
XVII amžiuje Lietuvoje kildavo nesutarimų tarp katalikų ir protestantų. Vagys dažnai plėšdavo bažnyčias, nes jos turėjo sukaupusios įvairių vertingų relikvijų ir turto. Natūralu, kad visa tai reikėjo apsaugoti.
1655 metais prasidėjo karas su švedais. Praėjus metams nuo karo pradžios iš Rygos išsiųstas švedų kariuomenės pulkas slopinti sukilėlius.
Manoma, kad tuo metu bažnyčios pastatas buvo naudojamas stebėjimui bei signalų perdavimui. Todėl įžengusi į Šiaulius priešo kariuomenė nieko nerado, nes bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai spėjo pabėgti. Kerštaudami švedai bažnyčią apiplėšė.
Žalos šiam istoriniam paminklui padarė ir 1700— 1721 metais vykęs Šiaurės karas.
Dar labiau pastatas nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečių kariai Katedros bokšte įsirengė stebėjimo punktą. Caro kareiviai norėjo vokiečius išvyti, tačiau apšaudė ne visą pastatą, o tik bokšto stogą, nes ketino vertingą pastatą panaudoti savo tikslams.
Per Antrajį pasaulinį karą, 1944 metų liepą, suliepsnojo medinės bokšto dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai, vidaus įranga — tai mena apdegusios bokšto plytos.
Pasak zakristijono, atvykę gaisrininkai liūdnai konstatavo faktą, kad dėl tuščiavidurės bokšto struktūros, viduje susidaro stipri oro trauka, panašiai kaip kaminuose, todėl jei jau bokštas užsidegtų dar kartą, vargu ar kas galėtų sustabdyti įsiplieskusią ugnį.
Bažnyčia dažnai kentėjo ir nuo gamtos stichijų. Kadangi Katedra anksčiau buvo medinė, per gaisrus, vėtras smarkiai nukentėdavo.
1880 metų liepos 8 dieną į Šiaulių bažnyčią trenkė žaibas. Sudegė medinė bokšto viršūnė, teko ją atstatyti, tačiau dėl lėšų trūkumo ji neteko savo pradinės išvaizdos: grakščią varpo formos bokšto viršūnę pakeitė paprasta aštuonkampės piramidės formos smailė. Ta proga bokštas buvo paaukštintas vienu tarpsniu ir apmūrytas.
Pastatas pritaikytas gynybai
Katedros fasado viduryje pastatytas bokštas yra aukščiausias katedros bokštas Lietuvoje. Jis sudarytas iš šešių skirtingų tarpsnių, jo viršūnė siekia 70 metrų. Bokšte įrengtos šaudymo angos, jo vidus tuščiaviduris, apjuostas metaliniais laiptais, vedančiais link pačios viršūnės.
Nuo 1634 metų bokštas turėjo įrengtą laikrodį. Tai pakankamai retas reiškinys, nes ne visos bažnyčios sau galėjo leisti įsigyti mechaninius laikrodžius dėl aukštos jų kainos ir sudėtingo aprūpinimo.
Tačiau po 1880 metų gaisro kartu su bokštu buvo suniokotas ir laikrodis. Vėliau ant pietinio Katedros fasado buvo sumontuotas saulės laikrodis (manoma, pats seniausias Lietuvoje) turėjęs pakeisti prarastąjį bokšto laikrodį. Nuo metalinio strypelio krintantis šešėlis gali rodyti laiką nuo 7 valandos ryto iki 5 valandos vakaro.
Bokšte įrengti du varpai. Didysis pakrikštytas Petro vardu, o mažasis — Pauliaus. Didysis nenaudojamas, kad neišjudintų bokšto konstrukcijų. Dauguma bažnyčios varpų buvo išlydyti ir iš jų pagaminti pabūklai, bet didysis varpas išliko vietos gyventojų dėja, mat jie varpą buvo paslėpę po žeme.
Visą Katedros teritoriją juosia mūrinė tvora ir tvirti mūriniai šventoriaus vartai su gynybinio pobūdžio bokšteliais. Jie yra unikalūs ir vieninteliai Lietuvoje. Bokšteliuose įrengtos šaudymo angos, tais laikais turėjo apsauginę reikšmę. Dabar bokšteliuose įrengtos pagalbinės patalpos. Pati tvora ankščiau buvo aukštesnė ir sunkiai įveikiama.
Verta paminėti, kad Katedros vidus taip pat pritaikytas užtikrinti gerai veiksmų koordinacijai ir pastato apsaugai. Katedra yra lotyniško kryžiaus plano, joje gausu originalių architektūrinių detalių.
Viduje daug erdvės, geras susisiekimas, kadangi galerija apjuosia visą vidų, ir netgi užeina už altoriaus. Tai yra reikalinga, nes užpuolikai galėjo apsupti Katedrą iš visų pusių, todėl manevravimas Katedros viduje buvo ypač svarbus.
Dėl tos pačios priežasties pastatą supa bokšteliai — erkeriai. Jų viduje yra sraigtiniai laiptai, kiekviename aukšte gausu renesanso laikotarpiui būdingų formų langų, kuriuos reikalui esant, galima pritaikyti kaip šaudymo angas.
Atidžiau patyrinėjus erkerius, galima pastebėti, kad jie tik minimaliai atlieka savo gynybinę paskirtį: šaulių nišos yra supaprastintos, pusapvalės, šiek tiek nepatogios, nes nėra atramų ginklams laikyti, jos tiesios, todėl nepritaikytos šaudyti žemyn, nedengia šoninių pastato sienų.
Nepaisant minėtų trūkumų, tokių įtvirtinimų pakakdavo apsiginti nuo smulkių užpuolimų. Be to, daugybė šaudymo angų palieka didingos tvirtovės įspūdį, taigi dalis užpuolikų tiesiog nedrįsdavo pradėti puolimo.
Po Katedra — rūsiai ir tuneliai
Vertėtų paminėti ir rūsius, po Katedra įrengtus XVII amžiuje. Jie atlikdavo ne tik savo tiesioginę paskirtį: čia buvo laidojami dvasininkai, tačiau reikalui esant juose galėdavo pasislėpti lietuvių sukilėliai, kai atvykdavo priešo žvalgyba jų ieškoti.
Įėjimas į rūsį yra per angą, sumaniai paslėptą grindyse. Jeigu priešas aptikdavo įėjimą į rūsį, viduje nieko nerasdavo, nes sukilėliai juos pergudraudavo: užsirakindavo mažame rūsio kambaryje, o priešai tepamatydavo užsklęstą spyną. Šios senovinės metalinės durys su spyna pakankamai gerai išsilaikė iki šių dienų.
Istoriniuose šaltiniuose yra minima, kad sukilėliai, norėdami pabėgti, po bažnyčia išsikasė požeminį tunelį. Jo pradžia iš tikrųjų yra išlikusi Katedros rūsyje, tačiau informacijos, kur link jis veda ir kokio ilgio buvo, surasti nepavyko. Manoma, jog tunelis buvo užverstas, kai į jį įsmigo daugiabučio namo pamatus kasantis traktorius.
Manoma, jog po Katedra driekėsi ilgiausi urvai ir požemiai, vedantys iki pat Salduvės piliakalnio ar šalia esančio Talkšos ežero.
Didelį įspūdį paliko puikiai išsilaikiusios Katedros žemutinės sienos, kurios savo storiu galėtų nurungti daugelį fortifikacinių įtvirtinimų; rūsys, vis dar dvelkiantis istorine dvasia ir skatinantis įsivaizduoti begalinius požemius, išraižiojusius miestą; kvapą gniaužiantis 365 laiptelių bokštas ir pro langus atsiveriantys nuostabūs Šiaulių miesto vaizdai.
ĮSPŪDŽIAI: Lietuvos akademijos kariūnus Iriną Lysionok ir Arūną Černiauską, apsilankiusius Šiauliuose, sužavėjo Šiaulių katedra ir jos istorija, apie kurią kariūnams Katedros zakristijonas Visvaldas Kaušas (viduryje).
BOKŠTELIAI: Šv. Petro ir Povilo katedra. Nuotraukoje matyti vartai su gynybiniais bokšteliais.
GAISRAI: Apdegusios Katedros plytos liudija čia siautėjusius gaisrus.
ANGOS: Tokių šaudymo angų Kadedroje yra ne viena.
SIMBOLIAI: Virš ąžuolinių durų — karybos, mokslo ir tikėjimo simboliai.
DURYS: Autentiškos metalinės durys puikiai išsilaikė 400 metų.
Arūno ČERNIAUSKO nuotr.
