Naujausios
Kūryba miršta su kūrėju
Su profesoriumi Vyteniu Rimkumi dulkėtu vieškeliuku sukame į Kosto Gendvilo sodybą Šiaulių rajone, Meškuičių seniūnijoje, Dapkūnų kaime. Tautodailininkas, eiliuotojas, piešėjas K. Gendvilas savo kūrybą ir viską, kas po saule, paliko prieš penkeris metus. Dėl jo kūrybinio palikimo muziejai nesivaržo — neturi tam nei pinigų, nei tikslo. Menininkų asmeniniai muziejai po kūrėjų mirties nyksta negrįžtamai. Kaip išsaugoti ne prabangius Valdovų rūmų kilimus, o tautos grynuolių palikimą?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Išeinantis Kosto Gendvilo pasaulis
Pirmoji tautodailininko Kosto Gendvilo sodybą žyminti rodyklė iš metalinių ratų ir ažūrinio kryžiaus baigia supūti ir sugriūti. „Tokia ir yra pabaiga, ir to proceso niekas nebesustabdys. Laikas daro savo“, — susimąsto menotyrininkas profesorius V. Rimkus.
„Sakiau aš Kostui: “Tėvai, juk su saule negyvensi, kam tu tiek kuri?“. Neklausė, negalėjo klausyti, nes jam kūryba buvo viskas, pasitinka K. Gendvilo našlė Angelė. — Paveikslai jau krenta nuo sienų, statiniai pūva, mes nepajėgūs išsaugoti tai, ką jis per trisdešimt metų diena iš dienos kūrė“.
„Visi menininkai yra nukrypimas nuo normos. Tai nėra racionalus, ekonomiškai sutvarkytas gyvenimas. Tai kažkoks skraidymas ties padangėmis“, — sako V. Rimkus tautodailininko našlei.
Nebėra sodyboje turistų, nebeapsilanko ir meno žinovai. „Nebėra kūrėjo, nebėra ir jo gerbėjų. O aš, ką čia bežiūrėsiu, neturiu laiko, kai karvių tiek reikia pamelžti“, — sakė aštuoniasdešimtmetį neseniai atšventusi A. Gendvilienė.
Sodyboje gyvena K. Gendvilo žmona ir jaunylė dukra Rita. „Nieko nepajudinom po jo mirties, kur buvo paveikslas, ten jis ir liko, kur padėtas eilėraštis, ten jis ir tebestovi, viskas nyksta savaime“, — pasakoja vyriausioji sodybos šeimininkė.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose, pasak Dailės skyriaus vedėjos Odetos Stripinienės, yra keletas Kosto Gendvilo paveikslų, atrinktų į muziejų jam esant dar gyvam.
„Tik jie ir išliks ateities kartoms, visa kita pasmerkta“, — mano menotyrininkas V. Rimkus.
Užgesęs švyturys
Į trijų aukštų švyturį kieme jau nesaugu lipti, sutrūnijęs metalas, sutrešusios medinės detalės. Sienos nukabinėtos paveikslais, eilėmis — ištisas dailės ir liaudiško eiliavimo lobynas.
Švyturys, vienas iš 44 K. Gendvilo pastatytų sodybos statinių, kuriuos autoriui dar gyvam esant teko inventorizuoti. Valdininkai buvo sugalvoję juos nugriauti, kaip neįteisintą ir savavališką statybą. Sveikas protas nugalėjo, juk statiniuose nėra tuščios vietos — vien paveikslai ir eilės. Sutarė, tegul lieka, kaip buvę — patys pamažu sugrius. Taip dabar ir yra.
Kažkada garsiausias K. Gendvilo kūrinys — „Gyvenimo laivas Maironis“, statytas dar tarybiniais laikais ir susilaukęs kolūkio partinukų priekaištų už tautinį pavadinimą, tręšta savo amžinajame uoste. Metaliniai šonai jau nebeatlaiko pūvančio ir griūvančio viduje medžio spaudimo. Trupa užrašų dažai.
Vėliausiai statytas K. Gendvilo traukinys dar geriausiai išsilaikęs. Jame — paskutiniųjų tautodailininko gyvenimo metų darbai — paveikslai, ant kartono ir sienų — eiliavimai.
„Kostas norėjo, kad jo kūryba būtų išsaugota, bet taip ir nesugalvojo, nei kaip, nei kur“, — prisiminė tautodailininko našlė, juokais save vadinanti muziejaus, kurio niekam nereikia, direktore.
Atmintį išsaugotų ekspedicija
Visoje sodyboje, A. Gendvilienės skaičiavimais, yra apie 200 paveikslų. O eilių — nesuskaičiuojama galybė — pastatų viduje ir išorėje.
„Reikėtų visus eiliavimus nurašyti, surengus ekspediciją ir tai visai įmanoma. Muziejininkas, išmanantis savo darbą, galėtų per porą — trejetą mėnesių nurašyti visus Kosto eiliavimus — tai būtų išeitis, kad K. Gendvilo įdomi, eiliuota filosofija išliktų. Šiaip sau mėgėjas čia nieko nepadarys, reikėtų, kad dirbtų specialistas“, — mano V. Rimkus.
K. Gendvilo eiliavimai įvairiai buvo vertinami. Kai kam trūkdavo rimo, kai kam ritmo, kai kas nesuprasdavo prasmės.
„Šaly betvarkė, ponai dar viešpatauja, o mūsų žemelė dalijama kitiems. Darbštūs artojai dėl jų vergauja, dangaus Visagali, šviesk protą jiems“, — cituoja ant vieno iš statinių užrašą V. Rimkus.
V. Rimkus prisimena dar Kostui gyvam esant atvežęs į sodybą rusakalbius svečius. Šiems įdomu, kas gi parašyta Kosto eiliavimuose.
„Pradėjau versti į rusų kalbą. Svečiai net išsižioję klausėsi, stebėjosi, kokia gili prasmė juose sudėta, kokia stipri poezija. Nors lietuviškai skaitant gal kiek trukdo tai, kad nėra vientisos formos. O kai forma išvertus visai nebeturi reikšmės, išsigrynina mintis“, — prisiminė V. Rimkus.
V. Rimkus įsitikinęs, kad dalis K. Gendvilo paveikslų turėtų keliauti į muziejų saugyklas, kitaip jie sunyks iš faneros ir skardos sukaltuose pastatuose.
„Dar sodyboje yra likę nemažai labai gerų Kosto paveikslų. Būtų ką veikti čia kokiam muziejui ar privačiam kolekcininkui. Bet kada praturtės mūsų valstybė, kad galėtų už paveikslus šeimai bent kiek pamokėti, sunku spėlioti“, — sakė V. Rimkus.
Pasak V. Rimkaus, verta būtų išleisti ir K. Gendvilo paveikslų albumą.
Paveikslai pelija rūsyje
Užpraeitą žiemą „Šiaulių kraštas“, lankydamasis Joniškio rajono miestelyje, užsuko į vieno žinomo, neseniai mirusio tautodailininko dirbtuves. Ji įrengta nešildomame daugiabučio rūsyje.
Tėvo palikimą saugo jo dukra, dirbanti mokytoja. Kai paklausėme moters, ar puikūs tėvo paveikslai, vertinami menotyrininkų, tautodailės specialistų taip ir liks rūsyje, moteris iš karto užsisklendė. Kietai tardama žodžius ji pasakė, kad niekam neatiduos, neparduos eksponuoti tėvo darbų, jie priklauso tik jai.
Tautodailininko dukra ne kartą raginta surinkti bent dalį geriausių tėvo darbų ir atiduoti saugoti rajono muziejui, o gal eksponuoti miestelio mokykloje. Juk tai esąs viso rajono turtas, kuriuo galėtų grožėtis rajono žmonės, tyrinėti meno žinovai.
Dukra buvo neperkalbama.
Specialistas, su kuriuo tąkart lankėmės tautodailininko dirbtuvėse, jau pastebėjo pelėsio, kuris naikina aliejinę tapybą, pėdsakų. „Pelėsis suės tokius puikius darbus, kuriuose užfiksuota jau dabar nebesančių senųjų miestelio pastatų, tiltas, malūnai“, — apgailestavo specialistas.
Po metų dar kartą susiradome tautodailininko dukrą. Ji iš viso atsisakė kalbėtis tėvo palikimo tema. Pridūrė tik, kad visi tėvo tapyti paveikslai tebėra rūsyje.
Pinigų neturi nuo 1997 metų
Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra po keletą šiuolaikinių miesto menininkų paveikslų, tačiau didžioji dalis darbų yra arba privačiose kolekcijose, arba dailininkų dirbtuvėse. Maždaug prieš penkiolika metų tuometinis Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto pirmininkas Hubertas Smilgys bandė rinkti būsimai miesto šiuolaikinio meno ekspozicijai kūrinius.
H. Smilgys tuos kūrinius buvo nusitaikęs eksponuoti Ch. Frenkelio viloje. Tačiau suremontavus vilą, Lietuvos kultūros fondo kolekcijai neatsirado salių eksponuoti. Keliolika paveikslų H. Smilgys dovanojo muziejui, jie šiuo metu saugomi Dailės skyriaus fonduose.
„Aušros“ muziejaus“ direktoriaus Raimundo Balzos teigimu, jau nuo 1997 metų pirkti šiauliečių dailininkų paveikslus muziejus lėšų neturi. “Nebent patys dailininkai padovanoja“, — sakė R. Balza. Tačiau, jo teigimu, visų žymesnių Šiaulių menininkų po kelis darbus muziejaus fonduose yra saugoma.
Dalis darbų suranda vietą
Vienas iškiliausių Šiaulių menininkų, dailės patriarchas Antanas Krištopaitis pats rūpinasi savo kūrybos likimu. Tris A. Krištopaičio kūrybos albumus „Lietuvos malūnai“, “Lietuvos medžiai“ ir “Lietuvos bažnyčios“ jau yra išleidęs kolekcininkas Edmundas Armoška. Ketinama leisti ir ketvirtąjį albumą.
Apie 400 A. Krištopaičio vien bažnyčių akvarelių yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
A. Krištopaičio kūrinių yra daugelyje Lietuvos miestų muziejų.
„Albumas yra solidžiausias leidinys, kuriame užfiksuota ir taip išsaugoma dailininko kūryba“, — sakė V. Rimkus.
Muziejuje vietą rado vietą beveik prieš ketvirtį amžiaus mirusio dailės klasiko Gerardo Bagdonavičiaus kūriniai.
„G. Bagdonavičius savo visus darbus, kurie tik buvo namuose testamentu paliko būtent Šiaulių “Aušros“ muziejui. Po jo mirties muziejininkai sunkvežimiais vežė jo kūrinius į muziejų. Išsirinko viską, kas vertingiausia“, — pasakojo V. Rimkus.
Kai muziejininkai išvažiavo, V. Rimkus rado krūvas rankraščių, piešinių, grafikos atspaudų. „Parsivežiau namo gal dešimt savo automobilio bagažinių. Pamažu viską perverčiau, susisteminau. Buvau net parodą “Nežinomas Bagdonavičius“ surengęs iš to, ką aš turiu“, — pasakojo V. Rimkus.
V. Rimkus drauge su „Aušros“ muziejumi jau apie dešimtmetį rengia G. Bagdonavičiaus kūrinių, saugomų Lietuvos muziejuose, katalogą.
Kitos žinomos Šiaulių menininkės, scenografės Joanos Taujanskienės darbai, pasak V. Rimkaus, išsiblaškė. Nemaža dalis jos darbų yra „Aušros“ muziejuje, dalis atiteko paveldėtojams. Nemažai J. Taujanskienės kūrinių yra privačiose kolekcijose.
CITATA:
„Kostas norėjo, kad jo kūryba būtų išsaugota, bet taip ir nesugalvojo, nei kaip, nei kur“, — prisiminė tautodailininko našlė, juokais save vadinanti muziejaus, kurio niekam nereikia, direktore.
INTERVIU
Išbandymas giminėms ir visuomenei
(Gendvilo Kosto sodyba Meskuiciai_64_JTs, Gendvilo Kosto sodyba Meskuiciai_63_JTs, Gendvilo Kosto sodyba Meskuiciai_171_JTs)
Menotyrininkas Vytenis RIMKUS mano, kad liaudies meistrų sodybose įrengtų ekspozicijų gyvybingumas išlieka tol, kol meistras gyvas. Praktika rodo, kad liaudies meistrų kūryba paprastai išnyksta:
— Labai retai liaudies meistrų kūrybai pavyksta išlikti: pavyzdžiui, Orvydų sodyba dabar jau yra Kretingos muziejaus padalinys, o tai reiškia, yra ir finansavimas, ir saugojimas, ir informacijos sklaida.
— Giminės kartais pasilieka liaudies menininkų kūrybą tik sau, uždaro nuo visuomenės, ar tai teisinga?
— Žinau mirusių liaudies meistrų, kurių kūryba taip ir lieka dirbtuvėse dūlėti. Kūriniai turėtų priklausyti giminei, bet parodos, ar ekspozicijos krašto, rajono muziejuje galėtų būti. Tai tarsi jau išėjusio dailininko gyvenimo tąsa. Tai ir testamento, palikimo problemos.
— Profesionalių menininkų kūryba taip pat dūla dirbtuvėse?
— Idealiausia, kai dailininko molbertinius darbus paima muziejai. Privačiose kolekcijose kūriniai irgi solidžiai saugomi. Dailininkai yra suinteresuoti, kad kolekcininkai pirktų jų darbus. Čia didelį vaidmenį vaidina vertybinis požiūris.
Tačiau, kad muziejus priimtų visą kūrybinį palikimą, reikia atitinkamo menininko kūrybos lygio. Ne kiekvienas gali pretenduoti į muziejų. Pavyzdžiui, didieji pasaulio muziejai, nepriima bet kokio, net ir dovanoto paveikslo.
Kita kalba yra apie monumentaliuosius kūrinius pastatų interjeruose. Daug darbų drauge su pastatais jau yra sunaikinta.
MAIRONIS: Tautodailininko K. Gendvilo žymiausias statinys „Gyvenimo laivas Maironis“ jau pūva savo amžinajame uoste.
SUTIKIMAS: Prie įvažiavimo į šviesios atminties tautodailininko Kosto Gendvilo sodybą jo paties pagaminta metalinė skulptūra, pasitinkanti muziejaus lankytojus, jau baigia sunykti.
PALIKIMAS: Kosto Gendvilo palikimas — liaudiška tapyba — pamažu nyksta.
GALYBĖ: Tautodailininkas Kostas Gendvilas paliko nesuskaičiuojamą galybę savo paveikslų ir eiliavimų, kurių pilni visi 44 jo sodybos pastatai.
EILIAVIMAS: Primityvus Kosto Gendvilo eiliavimas kalba apie gilią mintį.
SUSITIKIMAS: Tautodailininko našlė Angelė Gendvilienė ir menotyrininkas Vytenis Rimkus kalbasi apie tautodailininko kūrybos likimą.
STATINIAI: Tautodailininkas K. Gendvilas savo kūriniams saugoti pastatė per 40 įvairiausių statinių ir visus juos pripildė savo kūrybos
ŠVYTURYS: Tautodailininko Kosto Gendvilo švyturyje jau nesaugu vaikščioti — statinys baigia supūti.
VERTĖ: Menotyrininkas Vytenis Rimkus sako, kad išlikę labai vertingų Kosto Gendvilo paveikslų, kuriuos verta būtų išsaugoti.
Jono TAMULIO nuotr.
IŠLIKIMAS: Šiaulių dailės patriarcho Antano Krištopaičio kūryba išsaugota ir išleista trijuose solidžiuose albumuose, rengiamasi ketvirtojo albumo leidybai.
TESTAMENTAS: Daugelis dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrinių testamentu palikti Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Redakcijos archyvo, Jono NEKRAŠIAUS repr.
