Naujausios
Menas neatsilaiko prieš laužtuvą
Satkūnų kaimo (Joniškio rajonas) kultūros namai, kažkada buvę vieni gražiausių visame rajone, dabar atrodo kaip po karo. Čia nyksta viena didžiausių Lietuvoje freskų, išvežtas ir norimas parduoti didžiulis vitražas. Vietiniai tikina, kad niokojant kultūros namus ir buvusį paukštininkystės tarybinį ūkį, jiems širdį skaudėjo ne mažiau, nei būtų griovę ir naikinę jų namus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kaimo votis
Durys į buvusius Satkūnų kaimo kultūros namus — atlapos. Tik reikia perlipti per kalnus butelių, senų ūkio kontorinių bylų, sovietinių laikų laikraščių, plytgalių, senų šaldytuvų, seifų, garso juostelių, šlamšto.
Iš traškučių ir sidro butelių, aprašinėtų sienų matosi, kad čia mėgstama pasiautėti.
Pro išdaužtą lango stiklą į vidų įskrenda paukštis. Plakasi sparneliais į stiklą, nerasdamas išėjimo. Išeities iš padėties nežino ir kaimo žmonės — kultūros namai jau nebe jų.
„Mes, senieji kaimo gyventojai, jau kojos nekeliame į tą pastatą. Peržegnojom. Per daug skaudu“, — sakė kaimo bendruomenės pirmininkė, bibliotekininkė Aldona Žaliabarštienė.
Kultūros namų griūtis prasidėjo apie 2005 metus. Tada pastatą privatizavo Šiauliuose gyvenantis Algirdas Andrejaitis su sūnumi Robertu.
Išluptas visus kultūros namus puošęs parketas, lupamos juodgrindės, plytos, blokai.
„Kai lupo vitražą, parketą, man buvo ne ką lengviau, nei draskytų mano pačios namus“, — susigraudina buvusi ilgametė kaimo kultūros namų direktorė Adelė Karitonienė.
Moterys prisiminė, kad vos per dieną iš Satkūnų gyventojų buvo supirkti pajai — taip nebeliko nei ūkio, nei kultūros namų. „Atvažiavo Visų šventųjų dieną ir nupirko viską“, — mena moterys.
Moterys dėkoja Dievui, kad kultūros namų griūties nebematė šviesios atminties buvusi paukštininkystės tarybinio ūkio direktorė Aldona Gudaitė. Būtent jos dėka 1972 metais buvo atidaryti nauji kaimo kultūros namai su dviem išskirtiniais meno kūriniais. Šiauliečio monumentalisto Vitolio Trušio viena didžiausių visoje Lietuvoje freskų koncertų salėje „Liaudies menas ir amatai“ ir vitražisto Stepono Kazimieraičio (1933 — 1995) didžiuliu vitražu šokių salėje “Gėlių pieva“. Vitražistas S. Kazimieraitis kilęs iš Joniškio rajono Gaščiūnų kaimo.
Išdraskyta, prišiukšlinta koncertų salė mena daugelį premjerinių Šiaulių ir kitų dramos teatrų spektaklių, garsiausių Lietuvos atlikėjų koncertus, kultūros vakarus.
Menas sandėlyje
Šokių salės langai išdaužyti, jau be vitražų. Kaimo moterys mena, kad 1972 metais ūkis vitražo kūrėjui sumokėjo labai apvalią sumą.
Vienas iš kultūros namų savininkų A. Andrejaitis gyvena netoli Šiaulių. Vyras tikina, kad vitražai sveiki ir juos nori parduoti, kad tik atsirastų išmanantis meną žmogus. Sūnus Robertas sako, kad vitražai — sveikut sveikutėliai, „trūksta gal tik kelių nedidelių stikliukų“.
Kaimo kultūros namus jie su tėvu pirko, nes žadėjo įrengti turizmo ir maitinimo įstaigą, bet pritrūko pinigų. „Bet dar neatsižadame, jeigu atsiras pinigų, sutvarkyti tą pastatą ir ką nors ten įrengti“, — sakė R. Andrėjaitis.
Freską dengia tamsa
V. Trušio freska „Liaudies menas ir amatai“ — buvusioje koncertų salėje. Tamsoje galima įžiūrėti liaudies meistrų figūras, dainų žodžiais išrašytas sienas. Freska — beveik 70 metrų ilgio, juosė visą koncertų salę. Freskos publikuotos keliuose meno albumuose ir kultūros žurnaluose.
Freskos autorius V. Trušys pats praėjusią vasarą buvo nuvažiavęs į Satkūnus pasižiūrėti jos ir susitaikė su mintimi, kad freska žus. Per kiaurą stogą varvantis vanduo naikina meno kūrinį.
Freską „Liaudies menas ir amatai“ V. Trušiui kurti padėjo brolis Raimundas Trušys bei kitas šiaulietis dailininkas Arūnas Vasiliauskas.
Menas be statuso
„Jeigu freska ir vitražas būtų buvę įtraukti į kultūros vertybių registrą, tokio skaudaus likimo šie meno kūriniai nebūtų sulaukę“, — įsitikinęs monumentalistas, dabar Vilniuje gyvenantis V. Trušys.
Apie šią problemą V. Trušys yra kalbėjęs kultūros paveldo konferencijoje, šiuo klausimu buvo susitikęs ir su buvusiu kultūros ministru Jonu Juču. Ministras buvo pažadėjęs pasirūpinti, kad Kultūros paveldo departamentas suskubtų inventorizuoti ir įtraukti dar išlikusius meno kūrinius į Kultūros vertybių registrą. Tačiau pažado ministras taip ir neištesėjo.
„Kūriniai yra naikinami, nes neturi jokio juridinio statuso ir jų nesaugo įstatymai. Vien dėl to Lietuvoje labai daug kūrinių ir ne tik monumentaliosios dailės yra sunaikinta. Blogai vertinu paveldosaugininkų darbą, nes jie nesistengia išsaugoti meno kūrinių. Paveldosaugininkai rūpinasi tik senaisiais meno kūriniais, o šiuolaikiniai jiems neįdomūs. Taip ir liks Lietuvos kultūra be visos epochos šiuolaikinės dailės“, — sakė V. Trušys.
Pasak V. Trušio, jis, kaip freskos autorius, gali pareikšti pretenzijas tik tada, jeigu kūrinys yra naikinamas. „Bet jeigu kūrinys toliau egzistuoja, jokių teisų į jį neturiu, nes aš už tą kūrinį gavau honorarą ir jis man nebepriklauso“, — sakė V. Trušys.
„Šiuolaikinis menas masiškai naikinamas, lyg barbarų laikais. Niekas nesitikėjo, kad nepriklausomybės metais taip nukentės mūsų dailė“, — apgailestavo V. Trušys.
„Šiaulių kraštas“ jau rašė, kad 2008 metais, Šiaulių universitete rekonstruojant biblioteką buvo sunaikinta viena vertingiausių Lietuvos freskų “Orfėjas ir Prometėjas“ — bene vienintelė šalyje ant lubų tapyta šiuolaikinė freska.
1974 metais V. Trušio nutapytą didžiausią Lietuvoje 125 kvadratinių metrų freską „ Stumbrų medžioklė“ buvusio Šiaulių mėsos kombinato klube prieš kelerius metus “Šiaulių kraštas“ užfiksavo apdaužytą. Už šią freską V. Trušiui buvo suteikta Respublikinė premija.
2001 metų kovą be autoriaus žinios nuo Šiaulių rajono Žarėnų kultūros namų fasado nuimta mozaika „Ąžuolas“. Dingo be pėdsakų.
Seniai nebėra V. Trušio freskos Šiaulių geležinkelio stotyje, buvusioje „Gubernijos“ alinėje, nemažai smulkesnių freskų viešose erdvėse.
FRESKA: Vitolio Trušio freska „Liaudies menas ir amatai“, sukurta 1972 metais apleistuose kultūros namuose pamažu nyksta plaunama per kiaurą stogą lietaus.
AUTORIUS: Freskos autorius Vitolis Trušys apgailestauja, kad nemažai jo monumentaliųjų kūrinių jau sunaikinta, nyksta ir Satkūnų freska.
SAVININKAS: Satkūnų kultūros namus su sūnumi nupirkęs Algirdas Andrejaitis tikina, kad vitražus išsaugojo.
KULTŪRA: Buvusi ilgametė Satkūnų kultūros namų direktorė Adelė Karitonienė (kairėje) ir kaimo bendruomenės pirmininkė Aldona Žaliabarštienė apgailestauja, kad leista privatizuoti kaimo kultūros namus su visais meno kūriniais.
DARBAS: Freskoje „Liaudies menas ir amatai“ — scenos ir amatininkų, muzikantų gyvenimo.
GRIUVĖSIAI: Apleistuose kultūros namuose tarp šiukšlių ir griuvėsių žaliuoja lazdynas.
NAMAI: Kažkada Satkūnų kaimo kultūros namuose virė kultūrinis gyvenimas.
VITRAŽAS: Vitražų salėje vykdavo kaimo žmonių susitikimai, dabar išlikę tik senose nuotraukose.
Jono TAMULIO nuotr.
