Naujausios
Kaimas bijo vaikų
Pasodintos gėlės — nulaužomos arba išraunamos. Kasmet tyčia apdraskomi aplinką puošiantys medžiai. Berniukas kaimo gatvelėje ištraukė iš senutės rankinę ir čia pat, nutėškęs ją purvą, juokėsi... Kitas paauglys nukirto: „Žinau savo teises. Jeigu mane kas nuskriaustų, išsitraukčiau iš tvoros pagalį, trenkčiau ir užmuščiau“.
Šiaulių rajono Gilvyčių kaimo žmonės sunkiai besusikalba su savo ir kaimynų vaikais. Vieni dėl to kaltina mokyklą,kurios beveik 80 procentų mokinių - berniukai, kiti — šeimas, vaiko teisių gynėjus. Tuo tarpu patys vaikai pasakoja apie tuštumą ir tai, kad nėra kuo užsiimti.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Nerimauja dėl aplinkos
Į redakciją paskambino vienas tėtis iš Gilvyčių (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) ir kvietė atvažiuoti dėl, jo žodžiais, plačiai išsikerojusio kaimo vaikų įžūlumo. Esą mokykla dreba dėl kiekvieno mokinio krepšelio — dėl pinigų, visiškai nebevaldo vaikų: „Vaikai nelanko pamokų. Mokytojai apatiški, net bijo eiti į pamokas, parašyti mokiniui pastabą. Priėjome iki to, kad vienas buvo įtartas narkotikų platinimu, keli draugai apsinuodijo, kriminalistai važinėja“.
Pasakodamas apie kaimo problemas, vyriškis neslėpė apmaudo ir nusivylimo. Meškos paslaugą, jo nuomone, daro ir vaikų teisių gynėjai, kurie pabrėžia vaikams jų teises, tuo „tiktai įstato ragus“.
Ar supykęs tėvas neperdeda? Nuvažiavome į Gilvyčius.
Dauguma — berniukai
Gilvyčiai — viena iš vaizdingų ir gana atokių Šiaulių rajono gyvenviečių. Iš vienos pusės ją supa miškas, iš kitos tyvuliuoja ežeras. Čia yra Gilvyčių pagrindinė mokykla, Kultūros namai, biblioteka, paštas.
Saulėtą popietę gyventojai kapstėsi daržuose, darželiuose sodino gėles. Toliau nuo mokyklos, šalia kultūros namų, būrelis vaikinukų rūkė. Rūko per petraukas.
— Nu rūkom, beveik visi, — sako vienas iš vaikinų. — Žinokit, mūsų mokykloje mergaičių beveik nėra.
Ar mokytojai nedraudžia rūkyti?
— Draudžia, bet...
— Iš kur gaunate pinigų cigaretėms?
— Susimetam. Kartais užsidirbi kelias kapeikas, nusiperki.
— Ar geria kaimo vaikai?
— Kas šiais laikais neger, jūs man pasakykit, — kitiems tylint, kalbusis vyrukas neslėpė nuostabos. — Nuo vienuolikos metų pradeda. Va, vyksta šokiai. Visi padaro, nesišoka kitaip.
Dešimtokai svajoja kuo greičiau baigti mokyklą ir dingti iš kaimo, nes čia nėra ką veikti.
— Šokiai būna tik kas antrą savaitgalį. Ir dar galvoja: leis daryti ar neleis? O mokykloje vien bernai, koks 80 procentų. Gali visai nusigert, nusirūkyt, — vaikinai pabrėžė ir demografinę šio kaimo problemą.
„Vaikai leidžia sau viską“
Einame į kultūros namus. Juose — skurdu ir šalta. Bibliotekininkė Ona Juškenienė pažįsta visus kaimo vaikus. Mažieji atbėga knygų, vyresnieji skaityti nelabai mėgsta.
Ar tiesa, kad vaikai tokie įžūlūs, kad suaugusieji vengia jiems ir žodį pasakyti?
— Teisybė. Mūsų vaikai leidžia sau viską. Ir išgerti pušyne, ir parūkyti. Viskas drabstoma, daužoma, laužoma. Ar matėte, kaip prie durų sienos nuardytos? Pasiima akmenį — ir davai. Devynerių - dešimties metų pacanai pasistato alaus ant kelmo, cigaretę į dantis — ir kala. Pernai mačiau: vaikiukas pribėgo, išplėšė iš 85-erių senikės rankinę, numetė ją ant žemės ir nubėgo. Tokių nei mokykla, nei bendruomenė nesutvarkys. Bibliotekininkės nuomone, įžūlius, eibes krečiančius vaikus galėtų sudrausminti tiktai motinos, deja, “jos tik sėdi prie parduotuvės“, “siemkas“ gliaudo, o į priekaištus atkerta: mūsų vaikai nieko blogo nedaro. Ir dar pyksta, neva įžeidžiamas vaiko orumas.
Bendruomenės pirmininkė Rima Jonaitienė pritarė kolegei. Kaime nuolatos vyksta įvairūs renginiai, kviečiamasi svečių, bet jaunimas jais nelabai domisi, dažnai salė būna apytuštė.
Lauke moterys parodė vaikų agresijos, o gal jų dyko buvimo aukas: išardytą sieną ir pušaites, sidabrines eglutes, kurios, pasodintos prieš aštuonerius metus, niekaip negali normaliai augti, nes kasmet nulaužomos jų šakos.
„Pernai pamačiau draskomas savo pasodintas gėles. Sušukau: dinkit, rūpūžės, nes gausit. Tai jie man taip atsakė: tik pabandyk, pasakysim mamai, tuojau vaikų teises iškvies“, — pasakojo bendruomenės pirmininkė ir džiaugėsi, kad šiemet pasodintos gėlės dar žydi.
Moterys pažymėjo, jog kaime yra ir gerų vaikų, deja, bendras fonas labai nekoks. Jos kritikavo suaugusiuosius, kurie, pačios mato, vaikams nuperka cigarečių ir alkoholio.
Darbas — ne užsiėmimas
Vienuolikos atžalų motina Dalia, kurios septyni vaikai lanko mokyklą, neslėpė: suvaldyti tokį būrį išties sunku. Kaimas nedidelis, užsiėmimų nėra, mokytis tingi.
— Ar namuose, daržuose darbo nėra? — sakome, matydami prie daugiabučio lysves kapstančius pensininkus.
— Vaikai jau čia neis. Čia jau seneliai. Nenori jie to darbo. Dar jeigu už pinigus — malkas pakapoja, bet namuose tai jau ne, — užtikrino moteris. Kažkada griežčiau subarusi paauglę dukterį, bet ji tuoj priminė motinai vaikų teises.
Savo teises Gilvyčių vaikai žino. Bet nežino, kad dėl savo agresijos gali tapti nusikaltėliais. Vaikinas, sutiktas gatvėje, tiesiai rėžė, kaip elgtųsi, jeigu kas nors pabandytų jį nuskriausti: „Duočiau atgal. Išsitraukčiau pagalį iš tvoros ir užmuščiau. Tikrai užmuščiau.“
Vertybių krizė?
Užsukame ir į Gilvyčių pagrindinę, kurioje iš visų 75 vaikų net apie 80 procentų — berniukai.
Mokyklos direktorė Birutė Banienė pripažino, kad vaikų elgesys kiekvienais metais darosi problemiškesnis. Vaikai įžūlėja.
Mokyklos vadovės nuomone, taip yra visoje Lietuvoje.
Mokinių elgesio problemų šaknis mato šeimose. Dalis tėvų nesugeba vaikams įskiepyti pareigingumo, o jų pačių santykis su vaikais yra problemiškas.
— Gaila žiūrėti: pasikvieti motiną, bandai kalbėti, o vaikas tuo metu kerta motinai: ką čia nusišneki? Nešnekėk nesąmonių.
B. Banienės teigimu, auklėjimo požiūriu mokykloje daroma labai daug. Po pamokų veikia būreliai, bet vaikai juos lanko vangiai. Mokykla turi įsivedusi elgesio taisykles, veikia nuobaudų ir paskatinimų sistema. Kiekvieną dieną visiems mokiniams rašomi paskatinimų arba nuobaudų balai, mėnesio pabaigoje su jais supažindinami tėvai. Šiais metais tris kartus lankėsi nepilnamečių reikalų inspektorius, vaikų teisių gynėjai.
Paklausta, ar ši popierinė sistema veiksminga, direktorė atsiduso: tik trumpam, apsisukę vaikai vėl elgiasi taip pat.
Mokykloje išsiskiria keli itin nepaklusnūs mokiniai. Bet mokykla neskuba imtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, neklaužadas šalinti iš mokyklos, nors įstatymas tai leidžia.
Mokyklos vadovė ne kartą patikino: taip yra ne todėl, kad būtų vaikomasi mokinio krepšelio, bet pašalinimas, jos įsitikinimu, problemos neišspręs. Vis dėlto vienas mokinys yra įspėtas dėl jam gresiančio pašalinimo.
Vaikų įžūlėjimas, svarstė direktorė, yra ir iškreiptai suvokiamos demokratijos pasekmė: „Europinės nuostatos ir teisės pas mus atėjo staiga, urmu, nors visuomenė tam nėra subrendusi ir pasiruošusi. Vertybės susijaukė, juk net Seime neberasi sąžiningumo, tiesos, dorovės. Aiškini, sakai, kad reikia mylėti tėvynę, gerbti tėvą, motiną, bet viskas — kaip į smėlį“.
VEIKLA: Vaikai rado užsiėmimą, ardydami kultūros namų sieną.
ŠAKOS: Bendruomenės pirmininkė Rima Jonaitienė parodė pušaites, kurios, pasodintos prieš aštuonerius metus, niekaip negali normaliai augti, nes vaikai nuolat nulaužo jų šakas.
AUKLĖJIMAS: Gilvyčių mokyklos direktorė Birutė Banienė sakė, jog mokykla turi įsivedusi elgesio taisykles, veikia nuobaudų ir paskatinimų sistema, deja, padeda tik trumpam, apsisukę vaikai vėl elgiasi taip pat.
SISTEMA: Paskatinimų ir nuobaudų sistema tik laikinai sudrausimina vaikus.
Jono TAMULIO nuotr.
KOMENTARAS
Svarbiausia — nepavėluoti
Silva KRIŠTAPONIENĖ, Šiaulių moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, vaikų psichiatrė:
— Pastebima, kad mūsų visuomenė agresyvėja. Vaikai perima suaugusiųjų elgesio modelį arba šeimoje, mokykloje su bendraamžiais patiriamą smurtą ir perkelia jį ant silpnesnių: augalų, gyvūnų, mažesnių vaikų arba senukų.
Šiuo metu daugelyje šeimų emocinė situacija yra sudėtinga. Tėvai išgyvena dėl nedarbo, nepriteklių, jie patys yra sutrikę, apimti depresijos. Vaikai lieka tarsi pastumti į šoną, turi užsiimti patys.
Paauglių maištavimas, kalbėjimas apie emocinę tuštumą, neturėjimą, ką veikti, liudija apie blogus santykius su suaugusiais. Gali būti, jog jie neturi, kam išsikalbėti, savęs įtvirtinti, būna atstumti suaugusiųjų ir bendraamžių.
Šiuo atveju problema yra ir tai, jog mokykloje didžioji dauguma — vaikinai. Bendruomenė, mokykla turėtų pasirūpinti juos užimti, įtraukti į sportinę veiklą, įdomias akcijas, kad vaikai, paaugliai galėtų išlieti energiją ir išsikrauti. Galima būtų atsiklausti paties jaunimo, ko jis norėtų?
Nuolat besikartojantis blogas paauglio elgesys, agresija, muštynės, žalingi įpročiai palaipsniui gali sukelti ligą, kai tenka kreiptis į psichiatrus.
Iš savo praktikos galiu pasakyti, jog vaikai gerai žino savo teises ir jas gana drąsiai akcentuoja. Bet apie pareigas vaikai nežino. Deja, tokią sistemą mes įsidiegėme per anksti, buvo padaryta daug neapgalvotų klaidų. Problemų nekyla, jeigu šeimos santykiai yra šilti ir draugiški.
Miestelio, kaimų bendruomenės turėtų kolektyviai spręsti vaikų problemas. Vaikui labai svarbu turėti autoritetą, kuriuo jis galėtų pasitikėti ir išsikalbėti, kodėl jie maištauja ar blogai elgiasi, o vaikų užimtumas turėtų būti bendras visos kaimo ar miestelio bendruomenės rūpestis. Svarbiausia — nepavėluoti.
Redakcijos archyvo nuotr.
