Naujausios
Skaudus Katynės aidas
„Lenkų ašaros dėl Katynės niekada neišdžius“, — sako šiaulietė lenkė Anna Zažecka. Prieš 70 metų jos dėdė buvo nužudytas Katynėje, kuri lenkams dukart tapo prakeikta. Nors Anna ir labai veržėsi gyventi Lenkijoje, jos namais tapo Lietuva, Šiauliai. Nors ir be pilietybės, be paso, kas du mėnesius aplankoma saugumo, Anna išsilaikė ir iš užsienietės tapo Lietuvos piliete.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Relikvija
Anna Zažecka ant stalo išsidėlioja šeimos relikvijas: dokumentus, patvirtinančius, kad 1940 metais Katynėje buvo nužudytas jos mamos jauniausiasis brolis Viktor Černiavsky, slapyvardžiu Jodynis.
Ant vieno iš dokumentų, patvirtinančių, kad Lenkijos policijos puskarininkis Viktor Černiavsky paaukštinamas iki Lenkijos Respublikos aspiranto laipsnio yra aviakatastrofoje žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio parašas. Prezidentas L. Kačynskis V. Černiavsky skyrė aukštesnį laipsnį 2007 metais, praėjus beveik 70 metų po mirties.
Anna saugo 1991 metais Lenkijoje leidžiamą žurnalą „Policyjna“, kur buvo paviešinta 1940 metų lenkų Katynės tragedija.
Tai brangiausia, kas liko Annai iš jos kraujo tėvynės. Dokumentus ji yra patikėjusi saugoti savo sūnaus šeimai.
„Mes ne verkėme, o raudojome, kai sužinojome, kad nukrito Lenkijos vyriausybinis lėktuvas, skridęs pagerbti Katynės, o tai reiškia ir mano dėdės, aukų“, — susijaudinusi sako Anna.
Abi Katynės tragedijos jos šeimai atnešė begalinio skausmo. Tik Anna akcentuoja ne tai. Ji eilinį kartą įsitikino, kokie geri, nuoširdūs ir atjautūs lietuviai.
„Tą šeštadienį, kai įvyko baisioji katastrofa, buvau turguje, kažką namuose tvarkiausi, televizoriaus nežiūrėjau, radijo neklausiau. Staiga pasipylė skambučiai telefonu. Skambino mano draugės, paprastos lietuvės moterys ir reiškė giliausią užuojautą dėl ištikusios mano tautą tragedijos. Su daugeliu iš tų moterų seniai nebuvau kalbėjusi ar pasimačiusi. Kai paskambino sesuo iš Lenkijos, raudojom abi. Aš Lietuvoje, ji — Lenkijoje“, — prisimena Anna.
"Katynės šeima"
Annos dėdė Viktor Černiavsky buvo vos 27 metų, kai netikėtomis aplinkybėmis 1939 metais dingo be jokios žinios. Giminei liko tik keli Viktoro sveikinimai Velykų ir kitomis progomis.
Šeimai pavyko sužinoti, kad Viktor buvo suimtas prie Liublino, Berezoje. Viktor dirbo Lenkijos policijoje, turėjo puskarininkio laipsnį.
Tik „Solidarumo“ judėjimo laikais giminė pradėjo ieškoti dingusio Viktoro. Pėdsakai atvedė į Katynę, kurioje 1940 metais buvo nužudyta beveik 22 tūkstančiai lenkų inteligentijos. Tarp nužudytųjų rasta ir Viktor Černiavsky pavardė. Giminė šį atsakymą gavo tik 1999 metais.
„Lenkai niekada netikėjo, kad Katynės žudynės — fašistų darbas. Bet apie Katynę išsižioti buvo tolygu mirties nuosprendžiui. Dabar tikimės, kad Rusija leis prieiti prie Katynės archyvų. Mums tai labai svarbu asmeniškai, nes mes nieko apie savo dėdę nežinome“, — pasakojo Anna.
Anna nežino, kodėl atrastuose dokumentuose yra nurodomas ir dėdės slapyvardis „Jodynis“. “Gali būti, kad dėdė dalyvavo pasipriešinimo judėjime prieš okupantus“, — spėlioja Anna.
Dabar visa likusi Annos giminė priklauso pasaulinei organizacijai „Katynės šeima“. Kryžių kalne “Katynės šeima“ prieš kelerius metus pastatė kryžių Katynės aukoms atminti.
Žuvusiųjų aviakatastrofoje Viktoras ir Anna Zažeckiai su „Katynės šeimos“ nariais gedėjo Kėdainiuose. Po kelių dienų centrinėje Šiaulių aikštėje meldėsi su šiauliečiais už abiejų Katynės tragedijų aukas.
Gyvenimo romanas
Anna kilusi iš Vilniaus krašto, tada jau okupuoto Lenkijos. Gimė, augo netoli Drūkšių ežero. Už poros kilometrų Baltarusija, už poros šimtų metrų Latvija, už kelių kilometrų — Lietuva. Vilnius — už 150 kilometrų.
„Esu paribio vaikas, nei tikra Lenkija, nei tikra Lietuva, nei tikra Baltarusija. Kai gyvenau Lenkijoje visi mane vadindavo “pani s za Buku“. Yra tokia upė“, — sako Anna.
Mama, kilusi iš 1863 metų tremtinių, ištremtų į Rusiją, šeimos. Mirė 1939 metais, kai Annai tebuvo treji, jos seseriai — dveji.
„Mano mama sirgo atvira tuberkulioze, bet mane laikė prie savęs, kad aš užsikrėsčiau ir mirčiau. Kad mažiau būtų našlaičių“, — susigraudinusi pasakojo Anna.
Seserį priglaudė giminaičiai, kurie 1945 metais, su pirmaisiais vagonais repatrijavo į Lenkiją. Išsivežė ir Annos seserį.
Anna su tėvu liko gimtuosiuose namuose. Tėvas Annai paskyrė eiti į lietuvišką mokyklą, nes tuo metu Vilniaus kraštą jau buvo užėmę rusai, todėl tėvas buvo įsitikinęs, kad su lenkų kalba jo dukrai ateities nebus.
„Lenkiškai negalėjau mokytis, o lietuviškai nemokėjau. Mokytojas visą pamoką rodo į stalą ir sako, kad tai stalas. Kol esu mokykloje, pakartoju “stalas“, o kai grįžtu namo, viską užmirštu. Kitą dieną vėl iš naujo mokausi“, — juokėsi prisiminusi Anna.
Lenkija priėmė tik Anną
Su savo seserimi Anna iš naujo susipažino tik 1956 metais, kai su tėvu irgi repatriavo į Lenkiją, Olštyno miestą, iki 1945 metų priklausiusį Rytų Prūsijai. Sesuo iki šiol gyvena Olštyne.
Į Lenkiją, savo tėvynę Anna su tėvu grįžo, kai jau buvo baigusi kaimo pradinę, vidurinę Švenčionėliuose, medicinos mokyklą Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Akmenės ligoninę dirbti medicinos seserimi.
Akmenėje Anna paliko vyrą lenką Viktorą, jauną ir gabų Akmenės ligoninės chirurgą, su kuriuo neseniai buvo susituokusi.
„Važiavau į Lenkiją šventai tikėdama, kad pavyks išsikviesti Viktorą į Lenkiją. Mes juk lenkai ir turime gyventi savo tėvynėje. Tačiau kiek bandėme gauti jam leidimą, Viktoro iš Lietuvos niekas neišleido. Teko grįžti man ir dvidešimt metų su užsienietės pasu gyventi saugumo persekiojamoje Lietuvoje“, — prisiminė Anna.
Iš Lenkijos Anna grįžo po trejų metų, į Akmenę, pas vyrą.
Du Akmenės lenkai
Anna prisimena Akmenės laikus, kaip vienus šviesiausių, nors gavusi paskyrimą nelabai žinojo, net kur yra toks miestas. Akmenės žmonės nebuvo matę lenkų, todėl Anna juto, kad ja domimasi. Lenkiškai ji galėdavo pasikalbėti tik su vienu Akmenėje gyvenusiu kariškiu, kalėjusiu su Baliu Sruoga, ir to karininko žmona.
„Mane akmeniškiai vadindavo Vonyte, žemaitiškai. O aš ne tik kad žemaitiškai, bet ir lietuviškai nelabai supratau. Mano buto šeimininkė sako, kad reikia atnešti glėbį malkų. Kad malkų reikia atnešti, supratau, o kas tas glėbys ir iš kur jį atnešti?“ — juokėsi prisiminusi.
Anna dirbo ligoninėje, ten ir pamatė iš Kauno į Akmenę atvažiavusį dirbti chirurgą Viktorą Zažeckį.
„Atsitiko taip, kad tik du Akmenėje gyvenusius lenkus suvedė likimas ir leido vienas kitą pamilti“, — pasakojo Anna.
Lenkas Viktoras Zažeckis, jaunas Akmenės chirurgas ir lenkaitė Anna sukūrė šeimą. Vėliau jauna šeima atvažiavo į Šiaulius. Viktoras kilo karjeros laiptais, tapo mokslų daktaru, nusipelniusiu Šiaulių ligoninės onkologu— chirurgu. Kelis dešimtmečius V. Zažeckis dirbo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute dėstytoju Medicinos katedroje.
Tik atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais Anna kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, norėdama sužinoti, kiek Šiauliuose gyvena lenkų. Tuo metu lenkų kilmės šiauliečių buvo per 200.
„Tačiau aš lenkiškai Šiauliuose visada turėjau su kuo pasikalbėti. Geriausias pašnekovas buvo dailininkas Gerardas Bagdonavičius, ne tik mokėjęs lenkiškai, bet ir lenkiško kraujo turėjęs“, — prisiminė Anna.
Pro vieno kambario langą Anna parodė G. Bagdonavičiaus namą. Dailininkas medikams Zažeckiams pardavė 6 arus savo sodo žemės ir jie G. Bagdonavičiaus sode pasistatė namus.
Saugumas sekė 20 metų
Annai iki šiol kokti politika. Ji paprašė neklausinėti apie jokius pavardžių rašymus lenkiškais rašmenimis.
Ji politikos raugo išragavo su kaupu. Vis prisimena tėvo žodžius: „Mes sienų tarp valstybių nestatėm, mums pastatė sienas“.
Pirmasis susidūrimas su KGB mėsmale Annai buvo Lenkijos repatriacijos punkte.
„Tikrino, ar mano santuoka su Viktoru nėra fiktyvi. Tada žydų tautybės vyrai masiškai vesdavo lenkaites, kad galėtų išvykti gyventi į Lenkiją. Pereina repatriacijos punktą ir viso gero, aš tavęs nepažįstu, tu — manęs. Manė, kad ir aš taip Viktorą norėsiu išsivežti į Lenkiją. Gal todėl vėliau niekaip ir nedavė leidimo Viktorui repatrijuoti“, — pasakojo Anna.
Teko grįžti Annai. Bet sovietinė Lietuva taip paprastai užsienio pilietės nepriėmė. Reikėjo iškvietimo iš vyro. Pavyko grįžti tik 1959 metais.
Lygiai dvidešimt metų, iki pat 1978 metų kas du mėnesius saugumas ir milicija lankydavosi Zažeckių namuose ir tikrindavo užsienio pilietę Anną Zažecką. Lankydavosi ir pas Zažeckių kaimynus, klausinėdavo, kaip gyvena „ta lenkė“, ką ji veikia, kuo užsiima.
Lygiai 20 metų Anna Zažecka neturėjo Tarybų Sąjungos Lietuvos respublikos pilietybės, paso už tai, kad buvo repatrijavusi į Lenkiją ir grįžo gyventi į Lietuvą. Anna turėjo tik Lenkijos pasą ir leidimą gyventi Sovietų Sąjungoje.
Kai Annos tėvas sunkiai susirgo, Anna paprašė leidimo nuvažiuoti į Lenkiją parsivežti sergantį tėvą į Lietuvą.
„Pasikvietė saugumas ir pasiūlė surinkti, kai būsiu Lenkijoje, kuo daugiau informacijos apie judėjimą “Solidarumas“. Tuo metu buvo pati šio judėjimo pradžia, naujas vėjas Lenkijoje, o Lietuvoje gili stagnacija. Atsakiau jiems, kad esu paprasta moteris, kas iš to, kad aš paskaitysiu, kas ant tvorų rašoma. Atstojo tada nuo manęs ir išleido“, — prisiminė Anna.
Anna parsivežė sunkiai sergantį tėvą iš Lenkijos į Šiaulius 1989 metais. „Ir mano tėvą senuką ateidavo patikrinti, kaip kokį agentą, o jis jau buvo toks silpnas, koks jis agentas. Tai santvarkos bukumas. Sunku protu suvokti, bet taip buvo. Baisu, kai ištisos šeimos ir tautos turi kentėti dėl santvarkos ir politikos“, — susimąsto Anna.
TAUTA: Anna Zažecka visada buvo ir išliko lenkė, tačiau likimas lėmė, kad negalėjo gyventi su savo tauta.
DOKUMENTAI: Annos Zažeckos namuose saugomi dokumentai, susiję su Katynės tragedija.
DĖDĖ: Lenkijos policijos puskarininkis Viktor Černiavsky 1940 metais buvo nužudytas Katynėje. Ši jo nuotrauka yra Katynės aukų knygoje.
RELIKVIJA: Šeima kaip relikviją saugo žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio parašu patvirtintą dokumentą, kuriuo pažymima, kad žuvusiam Katynėje Viktor Černiavsky suteiktas po mirties aukštesnis karinis laipsnis.
KATYNĖ: Nuotrauka iš lenkų žurnalo „Policyjna“, kuriame 1991 metais viešai buvo publikuotos nuotraukos, įrodančios Katynės tragediją.
PAGERBIMAS: Anna ir Viktoras Zažeckiai buvo vieninteliai Šiaulių lenkai, po Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofos atėję pagerbti savo tautos.
Jono TAMULIO nuotr.
