Naujausios
„Nebarstykit perlų kiaulėms“
Jei ne Genovaitė Valčiukienė, šiandien Pakruojo rajonas jau būtų pradvisęs danų kiaulių srutomis iš 14 kiaulių kompleksų. Ne tik Pakruojis — visa Lietuva būtų tapusi daniškų kiaulių ferma. Jei ne ji, mokytoja Genovaitė, šiandien vietoj Rozalimo pušyno būtų plyna kelmynė, o dabar yra 288 hektarų valstybinis miško parkas.
Kiek gali vienas žmogus nuveikti dėl savo žemės, dėl savo krašto, kaimynų, Lietuvos? Daug, tiek, kiek padarė 76— erių Genovaitė Valčiukienė.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Abrikosų kvepėjimas
„Jei būtumėte atvažiavę kovo 22— ąją, būtumėte dar gavę paragauti abrikosų iš mano sodo“, — skėsčioja raštuotomis riešinėmis papuoštomis rankomis Genovaitė Valčiukienė. Ji taip nori kuo toliau nukreipti kalbą nuo savo asmens.
Jos su šviesios atminties vyru Alfonsu sodintas abrikosų sodelis augina egzotiškus vaisius Rozalimo daugiabučio kieme. Vyras apdalijo abrikosų sodinukais kaimynus.
Iš Valčiukų sodo vaisius valgo, kas nori. Tik prie gatvės augęs abrikosas nunyko — skynė praeiviai vaisius su visomis šakomis.
Užtenka vaisių ir Genovaitei. Ji deda ant stalo skanėsto iš abrikosų.
Nuo 1989 metų, vyro Alfonso mirties, Genovaitė bute gyvena viena, bet niekada nebuvo vieniša. Neturėjo kada. Nuo 2000— ųjų iki 2005 metų Genovaitė užsispyrusiai kovojo už Rozalimo pušyną.
Iš pušyno šiandien būtų likę vieni kelmai. Jau buvo suženklintos pušys plynam kirtimui. Pavyko per penkeris metus pasiekti, kad Rozalimo pušynas būtų pripažintas valstybiniu miško parku ir čia vietos pjūklams nebeliko.
„Per vaikų gimtadienius vyras man visada dovanodavo gėlių. Abu sūns, kol dar buvo maži, sukilo. Mūsų gimtadieniai, o gėlės mamai? Vyras vaikams tada paaiškino, ką žmogaus gyvenime reiškia motina“, — prisimena Genovaitė.
Genovaitės sodelyje vyro išvesti ir sodinti abrikosai jau sprogdina naujus pumpurus. Vėl bus naujo derliaus, vėl dalinsis juo su visais, vėl kvepės namai.
Medžioklės sezonas
Kai mirė vyras, Genovaitė niekada nebemedžiojo. Nors buvo prisiekusi medžiotoja. Kai pamatė, kaip iš jos nušautos elnės bėga kraujas su pienu, ilgai nebegalėjo užmigti ir daugiau niekada nebešovė į šiuos taurius žvėris.
„Man tik šernų kažkodėl negaila būdavo. Esu nušovusi patį baisiausią šerną, kuris kokius šešeris metus visus medžiotojus vyrus vedžiojo už nosies“, — prisimena Genovaitė.
O kai medžiotojų būrelio pirmininkas pastebėjo, kad Genovaitė su dar vienu medžiotoju visada leisdavo prabėgti varovų išgąsdintoms stirnoms, gavo net barti.
Buvo medžioklių, kai dvidešimt šešių medžiotojų būrelis medžioklės pabaigoje pasiguldė tik vieną nušautą kiškį. Kraipė vyrai galvas — kad ir tas ilgaausis moters nušautas.
„Į medžiotojus įstojau visiškai to nenorėdama. Vyras labai norėjo. Mes visur kartu — mokykloje, ekskursijose, namuose. Paprašė, kad stočiau ir į medžiotojus. “Eik tu sau“, — sakiau, bet įstojau net nepabuvusi varove“, — juokėsi Genovaitė.
Lenktynės su vėju
„Labiausiai mėgstu plaukioti ir vairuoti. Leki su vėju, turiu tramdyti labai save, kad neviršyčiau greičio“, — kvatojasi Genovaitė.
Vairuotojo teises Genovaitė išsilaikė 1955 metais. Lygiai 55— erius metus ji vairuoja. Iš pradžių „Moskvič — 12“, vėliau “Žigulius“, o dabar “Audi — 90“.
„Kokia bjaurybė ta mano “Audi“, kai reikia kokią detalę gauti, turiu pati apvažiuoti visos Lietuvos turgus“, — nedingsta šypsena nuo Genovaitės lūpų.
Kai Genovaitę policijos pareigūnai sustabdo už greičio viršijimą, ji juokiasi, kad pareigūnai dar nebuvo gimę, kai ji pradėjo vairuoti. „Pareigūnai kraipo galvas: sako, kad tik pradedantys vairuotojai laksto. O aš tyčia atšaunu, tai ką, jūs mane piemeniu laikot“, — kvatojasi Genovaitė. Juokais vis nuvydama pokalbį nuo kiaulių.
Viena „boba“ prieš kiaulių baronus
Kai danų kiaulių augintojai Pakruojo rajone norėjo pastatyti 14 kiaulių kompleksų, Genovaitė stojo ginti Rozalimą ir rajoną nuo kiaulių. Aiškiai žinojo, kuo nuo kiaulių srutų gali virsti gamta, žemė. Žinojo ir kitiems kalbėjo, drąsiai, aiškiai. Iš pradžių žmonės nepatikėjo Genovaite. Bet ji nenutilo. Jai pavyko surinkti 7000 žmonių parašus prieš danų kiaulynus.
Šiandien Pakruojo rajone veikia vienintelis Mūšos kompleksas, bet jis įkurtas buvusiose kiaulidėse, o ne naujai pastatytas.
„Ir Lietuvoje danams nepavyko pastatyti nė vieno naujo kiaulių komplekso. Jie — kiaulių baronai, o kas aš tokia prieš juos? Danai nustebę klausė savo pakalikų: “Ko nesakėt, kad čia tokia bjauri boba yra ir sukels tokį pasipriešinimą“, — dabar šypsosi Genovaitė.
Pirmiausiai buvo atkovotas Rozalimas. Vos už kelių šimtų metrų nuo miestelio turėjo atsirasti didžiulis kiaulių kompleksas. Vėliau Genovaitė susikibo su danų kiaulininkais dėl visų Pakruojo kiaulynų.
„Kiaulininkai stengėsi išplėšti iš manęs pažadą: jeigu Rozalime komplekso nestatys, kad prie kitų aš nesikiščiau. Kaip aš galiu nesikišti? Juk visur — Lietuva“, — sako Genovaitė.
Kovotoja įsitikinusi, kad savo žemės mes neturime, žemę pasiskolinome iš savo vaikų ir jiems ją turime palikti švarią, derlingą. „Kokią teisę mes turime atiduoti savo vaikų žemę svetimiems?“ — klausia Genovaitė.
— Kovodama prieš kiaules tapote žvaigžde, — sakau Genovaitei.
— Žvaigždė srutose. Bepigu spindėti, kai fonas toks, — nelinksmai atsako.
Perlai kiaulėms
„Jeigu ne aš, tai kas. Nepakenčiu ištižimo. Reikia veikti staigiai ir ryžtingai“, — pasakojo Genovaitė.
Būtent tai jai padėjo kovojant prieš kiaulininkus. Ten, kur danų kiaulininkai norėjo statyti kompleksus, aplinkinių kaimų gyventojai iš pradžių patys buvo pasirašę sutartis išnuomoti savo žemes, kad kiaulininkai turėtų kur laistyti srutas. Kaimo žmonės savo žemę užleido nuodams už kelis litus, nesuvokdami, kas jų laukia.
Kartą, kai karas su kiaulininkais buvo tik prasidėjęs, Genovaitė per radiją išgirdo žinotus, bet primirštus Evangelijos Kalno pamokslo žodžius: „Nebarstykit perlų kiaulėms, nes jos juos sutryps, o atsigręžusios jus pačius sudraskys“. Tada supratau, kad net ne perkeltine, o tiesiogine prasme man tinka šie žodžiai“, — prisiminė Genovaitė.
Ji kelerius metus dėl daniškų kiaulių bylinėjasi teismuose. Ne tik su danų kiaulių augintojais, bet ir jiems talkinančia Pakruojo rajono savivaldybe. Dabar kiaulininkai sugalvojo, kaip ją nušalinti nuo teismo proceso. „Prie Rozalimo komplekso nestato, o dėl kitų kompleksų aš jau, atsiet, nebesuinteresuotas asmuo, nes nebūsiu nukentėjusioji. Pikta, bet dar pakovosim“, — sako Genovaitė.
Jeigu ne Genovaitės užsispyrimas nuo 2005 metų, kai prasidėjo danų kiaulininkų invazija į Pakruojo rajoną, šiandien jau srutomis būtų užteršta ne tik Pakruojo rajono žemė ir gruntinis vanduo. „Jau dabar nuo vieno Mūšos komplekso yra užteršta dalis vandens. O jeigu būtų įsigalėję visi planai, būtų užterštas visas stipinų vandens baseinas.
Tose vietose gruntas — dolomitas, labai laidus. Per penketą metų viskas virstų srutynu„, — piktinasi Genovaitė.
Kova su baime ir be jos
„Niekada nestovėjau už medžio. Jei bernai šokiuose susimuša, aš visada viduryje. Ir muštynės pasibaigdavo“, — juokėsi Genovaitė.
Ar pakanka šiandien Lietuvoje pilietiškų, visuomeniškų žmonių?
„Ne. Žmonės labai įbauginti. Bijo prarasti darbą, bijo, kad bus susidorota ir tūno savo kiaute“, — atsako Genovaitė.
Genovaitė anądien sutiko žmones, atleistus iš kiaulių komplekso. „Mokytoja, gal jūs galite pasiūlyti mums darbą. Priešinotės statybai, o mes neturime darbo.
Buvo atvejų, kai žmones priėmė į darbą kai kuriuose kompleksuose, kad tie tik pasirašytų, jog išnuomoja savo žemę srutoms laistyti. Porą mėnesių padirbo ir atleido, o parašas laistyti srutas — liko„, — pasakojo G. Valčiukienė.
Ji, išgirdusi, kad Rozalimo pušyne kertamos pušys, vis nueidavo pasižiūrėti. Ir vis sutikdavo tą patį žmogų.
„Neiškenčiau, sakau, ko tu mane sekioji? O jis: aš ne sekioju, aš jus saugau. Atšaunu, kad neturiu pinigų apsaugininkams. O jis ramiai man sako: “Jeigu nenorit, kad kas atsitiktų, gal nevaikščiokit viena“. Suklusau. Gal metams praėjus žmonės man papasakojo, kad girdėję: “Išsikasei iš anksto duobę ir tokią bobelę sutvarkei per dešimt minučių. Kiek čia gers mums kraują dėl tų kiaulių“, — pasakojo Genovaitė.
Kad tai ne juokai, Genovaitė patyrė vieną vėlų vakarą vairuodama. Ji aiškiai suprato, kad visai neatsitiktinai ją norėjo nustumti su automobiliu nuo kelio, darė tai tikslingai, užtikrintai.
„Manęs ne kartą klausė, už kiek mane galima nutildyti. Klausė net mano buvusių auklėtinių, kaip su manimi susitarti. Naivuoliai“, — atšauna Genovaitė.
Ji per penkerius metus, kol bylinėjasi dėl kiaulininkystės kompleksų, išleido 12 tūkstančių litų savo asmeninių lėšų.
„Dar vaikai buvo maži, kai mums su vyru pasakė: “Mes ne tokie turtingi, o jūs su tėveliu visada randate kam pinigus atiduoti“. Užteko dviejų vyro sakinių, kad vaikai supratų. Jis tada vaikams pasakė: jeigu nebus garantuoti, kad parems gabų mokinį, tegu; niekada nesirinka mokytojo profesijos“, — prisiminė Genovaitė.
Vienas Valčiukų sūnus tapo mokytoju.
ŽEMĖ: Genovaitė Valčiukienė, kaip niekas kitas Lietuvoje, penkeris metus kovoja už švarią, kiaulių srutomis nepasruvusią žemę.
SODAS: Genovaitė Valčiukienė laukia, kol pražys jos su vyru sodintas abrikosų sodas.
DARBAI: „Aš ne tik su kiaulininkais kovojau“, — sako Genovaitė Valčiukienė, vartydama vieną iš savo išleistų kraštotyros knygų.
Jono TAMULIO nuotr.
Dosjė
Genovaitė Valčiukienė gimė Pakruojo rajone, Meldinių kaime, netoli Rozalimo.
Rozalime baigė progimnaziją, 2— ąją progimnazijos klasę — eksternu. Baigusi Pakruojo gimnaziją įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Dirbo lietuvių kalbos mokytoja Šiaulių rajone, Varputėnuose, nuo 1960— ųjų iki pensijos dirbo Rozalimo vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos mokytoja.
Dirbo kraštotyrinį, kūrybinį darbą, yra išleidusi knygas „Paežeriai — Padaugyveniai. Tikrovė, padavimai ir vizijos“, “Rozalimo mokykla“.
Iš kraštotyrinio darbo gimė atradimas apie Adomą Mickevičių ir jo gimines Pakruojo rajone, aprašytas G. Valčiukienės straipsnyje „Nauji faktai Adomo Mickevičiaus biografijai“, išspausdintas “Gimtajame žodyje“ 1999 metais.
