Naujausios
Jurgos Ivanauskaitės katinas iš Pašiaušės
Pirmadienį iš Kelmės rajono Pašiaušės kaimo į Vilnių, Aguonų gatvės skverą, pavadintą žinomos, anksti išėjusios amžinybėn rašytojos, dailininkės Jurgos Ivanauskaitės vardu, išvažiavo katinas. Didelis, akmeninis, kurtas talentingos skulptorės, Nacionalinės premijos laureatės Ksenijos Jaroševaitės čia pat, Pašiaušėje.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Jurgos atminimui
Jurgai Ivanauskaitei — rašytojai, poetei, eseistei, dalininkei, keliautojai — gyvenimas skyrė daug prasmingų dienų žemėje. Vasario 17-ąją sukaks treji metai, kai Jurgos kūnas ilsisi Antakalnio kapinėse. Tik jos dvasia, jos kūrybos užtaisas neleidžia nurimti artimiesiems, draugams, pažinojusiems. Jurga kuria toliau kitų rankomis, širdimis ir mintimis.
Kai 2008 lapkričio 20 dieną Vilniuje, Aguonų gatvėje, buvo atidarytas Jurgos atminimui skirtas skveras, tuometinis miesto meras Juozas Imbrasas ten apgyvendino nedidelį medinį katinuką. Jurgos draugai ir artimieji įkūrė jos atminimo įamžinimo fondą. Pirmasis fondo darbas ir buvo skveras, pavadintas Jurgos vardu.
Priešais skverą esančiame name nuo 1997 metų gyveno ir kūrė rašytoja. Skvere nutarta pastatyti katino skulptūrą. Neatsitiktinai — J. Ivanauskaitė labai mėgo katinus, paskutiniais gyvenimo metais turėjo katiną, vardu Lūšis, kuris jai tapo ypač brangus gulint ligos patale.
Akmeninis katinas, sukurtas iš Pašiaušės apylinkėse rasto akmens, sveria apie 8 tonas.
Pašiaušės katinas
Su katino autore Ksenija JAROŠEVAITE, kalbėjomės Pašiaušėje, prie dulkėmis dar nugulto katino skulptūros.
— Metus laukėme interviu su jumis prie Jurgos katino...
— Šiais laikais visi labai skuba. Darbo su akmeniu nepaskubinsi. Niekaip. Dirbome nuo 2008 metų liepos pabaigos iki dabar. Techninis darbas — šlifuoti, skaldyti — yra pats smagiausias, nors ir trunka ilgiausiai. O kai reikia užbaigti, nebe taip malonu. Svarbiausias etapas yra sugalvoti, ką kursi.
— Kodėl Jūs ėmėtės kurti Jurgos katino?
— Jurgos Ivanauskaitės atminimo ir palikimo išsaugojimo fondas, kurį sukūrė Jurgos bičiuliai ir artimieji taip sugalvojo. Jurga buvo ne šiaip sau vilnietė, o labai aktyvi ir jai buvo ne vis tiek, kaip Vilnius atrodė. Fondo idėja — Jurgos vardu sutvarkyti dar vieną Vilniaus erdvę — skverą Aguonų gatvėje.
Skverą, kuris yra netoli buvusių Jurgos namų, radome labai apleistą. Priešais skverą yra įsikūrusi „Lietuvos dujų“ centrinė būstinė. “Lietuvos dujos“ taip pat buvo suinteresuotos sutvarkyti tą skverą, kuris buvo virtęs klaikia narkomanų ir girtuoklių lindyne. Taip Jurgos katinui sukurti ir skvereliui sutvarkyti fondas rado draugiškus rėmėjus.
Gal net ne mano katinas yra esmė. Svarbiausia tai, kad pasiekėme daug vien tuo, kad sutvarkyta dar viena Vilniaus erdvė.
Man labiausiai patiko idėja, kad Jurgos skvere reikia ne balvono, ne paminklo, o paprasčiausio katino. Vienas malonumas kurti, kai nereikia kažko labai solidaus daryti.
Susirado mane Jurgos mama Ingrida Korsakaitė. Su Ingrida mes seniai pažįstamos.
Tiesą sakant nelabai tikėjomės, kad pavyks viską taip greitai padaryti. Pavyko, turbūt ne be pačios Jurgos pagalbos iš dangaus. Pernai rudenį sutvarkytas skveras. Šiemet rudenį — bus pastatyta katino skulptūra.
— Ar ranką susižeidėte kurdama katiną?
— Šlifavau katiną, abrazyvas skilo — suplėšė pirštą ir sulaužė kaulą. Turiu pagirti Šiaulių medikus, kad iš mano rankos padarė gražią skulptūrą. Gerai susiuvo. Kai nuvažiavau į Vilnių perrišti, pagyrė Šiaulių medikus — puikus darbas.
Vizitas pas Šiaulių gydytojus man buvo kažkas esminio dėl katino skulptūros: gydytoja visą laiką, kol siuvo pirštą, vis kalbėjo, kokia nesąmonė yra Jurgai daryti katiną. Juokiausi, kai gydytoja stebėjosi, ką galvoja Jurgos mama, dukrai sukurti katiną — paminklą. Man buvo labai gera proga pačiai išsiaiškinti, kad tas mano sukurtas katinas — ne paminklas. Paminklas — antkapis, stovintis ant Jurgos kapo angelas, kurį sukūrė Stanislovas Kuzma. O katinas — ne paminklas. Tai skulptūra Jurgos erdvei.
— Koks Jūsų pačios santykis buvo su Jurga Ivanauskaite?
— Su Jurga mokėmės tame pačiame Dailės institute. Jurga dvylika metų už mane jaunesnė, aš apie ją žinojau iš nuogirdų, sekiau jos kūrybą, bet nepasakyčiau, kad esu didelė jos kūrybos gerbėja.
Aš Jurgą gerbiau už tai, kad ji buvo pilietiška moteris. Ji tiesiog sudegė. Jurga jai duotą gyvenimą atkarpą labai garbingai nukeliavo.
Mes viena kitai „labas“ nesame pasakę, nors žinojome viena kitą. Kai Jurga šventė kažkurį iš savo jubiliejų, jos mama iš manęs įsigijo ir Jurgai padovanojo angelo skulptūrą. Štai ir visos sąsajos.
Tiesa, abi su Jurga tais pačiais 2005 metais gavome Nacionalines premijas. Tik Jurga pati jau nebegalėjo jos atsiimti, atsiėmė mama.
— Kodėl katinas?
— Jurga labai mėgo kates. Kai lankiausi jos bute, ten pamačiau pilna visokiausių katinų iš viso pasaulio. Jurga augino katę Lūšį, didžiulę, kuri po Jurgos mirties persikėlė gyventi pas Jurgos mamą. Man pasakė, kad norėtų Jurgai sukurti katiną, galbūt katinų angelą. Juokiausi, kad katinų— angelų nepažįstu, nežinau, kas tai. O katiną — pabandysiu.
— Jūsų kūryboje vyrauja žmonės, angelai, šventieji...
— Retkarčiais ir katinai.
Katino tikrai nelaikyčiau namuose. Man jie laukiniai gyvūnai. Mano namų kiemą Jeruzalėje katinai pasirinko kaip tualetą, todėl mūsų santykiai nėra labai draugiški. Bet, antra vertus, katinas — tai Lietuvos tigras. Man patinka katinų charakteris, kad jie nepavaldūs žmogui. Žmogus tik įsivaizduoja, kad gali katiną prisijaukinti, bet, tiesą sakant, katinai mus prisijaukina. Jie mus sugundo. Katinas ir yra tas valkata vilnietis, šiaulietis, kaimietis.
— Kodėl kūrėte Pašiaušėje?
— Mano vyras (skulptorius Vladas Urbanavičius — red. past.) yra kilęs iš Pašiaušės. Mes po instituto baigimo beveik visas vasaras čia leidžiame ir kuriame. Kitų dirbtuvių neturėjome. Skulptorius labai neparankus kaimynas, nes šlifuojant akmenį nuo ryto iki vakaro kyla didžiulis triukšmas, dulkių debesys. Nedirbame tik sekmadieniais.
Ateina kaimo žmonės pasižiūrėti, kokį balvoną kuriame. Kaimo žmogus įsivaizduoja, kad tie menininkai kažkokie kvaišos, valkatos, kurie nemoka nieko konkretaus padaryti. Buvo naudinga ir kaimo žmonėms pažinti menininkų gyvenimą ir darbą.
Pašiaušėje yra sukurta keletas mano žinomesnių didelių darbų: Druskininkuose tokia bobutė, Šv. Pranciškaus skulptūra Bernardinų bažnyčioje. O visi mažesnieji nuo 1978 iki 1990 metų kurti tik Pašiaušėje.
Pašiaušėje, kai caro laikais išardė bažnyčią ir išvežė akmenis dabartinės Šiaulių J. Janonio gimnazijos statybai, dvasinis gyvenimas baigėsi. Pašiaušė liko be galvos. Dvaras nuniokotas, fermų pristatyta, taigi nelabai tikiu, kad tai kelia čia gyvenančių žmonių dvasią.
Šiemet Pašiaušės žmonės sutvarkė gabalą teritorijos ir įsirengė paplūdimį. Smagu už juos, kad galima bet kokiomis sąlygomis ne verkti, o tvarkytis.
— Iš kur akmuo?
— Gulėjo netoli ir trukdė kasti žvyrą karjere. Akmuo buvo beveik šešiolikos tonų, katinui liko apie pusę svorio. Tai — lietuviškas granitas. Labai daug instrumentų lūžo, nes akmuo kietas, kaip stiklas.
Dalis likusio akmens išvežta į netoliese esančią vyro sesers sodybą išgrįsti keliukus. Panaudosim visus atskeltus nuo katino gabaliukus.
— Atidarius Jurgos skverą fondo žmonės sakė, kad čia stovės kosminio katino skulptūra, ar taip ir išėjo?
— Šis nieko bendro su kosmosu neturi, yra savas, paprastas, minkštas. Specialiai katino nepoliravau, nes blizgesys panaikina akmens esmę, pasidaro kaip plastmasinis. Yra darbų, kuriems tinka blizgesys, bet kailiniam gyviui nereikia blizgesio.
Ar juokas ima žiūrint į mano katiną? Mano balvonėlių kriterijus man yra toks: jeigu pasižiūrėjus ima juokas — neblogai.
„BALVONĖLIS“: Ksenija klausia, ar žiūrint į jos sukurtą “balvonėlį“ — katiną ima juokas. Jeigu taip, tai ji savo darbą laiko pavykusiu.
GIPSAS: Skulptorė Ksenija Jaroševaitė baigiant šlifuoti katiną susižeidė ranką. Nelaimė, bet naudinga: Ksenija iš Šiaulių gydytojų sužinojo nuomonę apie Jurgos atminimo įamžinimą.
KŪRYBA: Ksenija sako, kad katinas Vilniuje stovės panašioje aplinkoje kaip ir Pašiaušėje — apsuptas medžių.
KATINAS: Jurgos Ivanauskaitės atminimui skirtas katinas sveria apie 8 tonas. Dar maždaug 8 tonas teko nuskaldyti nuo riedulio, iš kurio kurtas katinas.
APIE AUTORĘ
Ksenija Jaroševaitė gimė 1953 metais lapkričio 17 dieną Kaune. 1977 metais baigė Lietuvos dailės institutą. Sukūrė skulptūrų interjerams ir atviroms erdvėms („Gimimo diena“, ant Druskonio ežero kranto, Druskininkai, 1987 metai; Šv. Pranciškus, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia, Vilnius, 1994 metai; Švč. M. Marija su Kūdikiu, Paštuvos karmeličių vienuolyno koplyčia, 2000 metai ir kiti darbai). Pagrindinis vaizdavimo objektas — žmogus. Nuo devintojo dešimtmečio kuria religinės tematikos skulptūras — šventųjų, piligrimų atvaizdus. Nuo 1976 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2005 metais Ksenijai Jaroševaitei įteikta Nacionalinė meno ir kultūros premija.
Jono TAMULIO nuotr.
