Naujausios
Karostos kalėjimo egzotika
Karosta (liet. Karo uostas) — buvęs karinis miestelis šiaurinėje Liepojos (Latvija) dalyje, turistus ne pirmus metus viliojantis egzotiška atrakcija — galimybe atsidurti tenykščio karinio kalėjimo (Gauptvachtos) kalinio kailyje. Ne jaunesniems nei 12 metų stiprių nervų asmenims siūlomo realybės šou „Už grotų“ išmėginti nesiryžome, tačiau kraupių momentų netrūko ir su gidu klaidžiojant kalėjimo koridoriais.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Kalėjimu virtusi ligoninė
Visas dabartinis turistams pritaikyto kalėjimo personalas vilki Tarybinės armijos uniformomis, todėl nenustebome, įžengę pro kalėjimo vartus ir prie jo durų išvydę taip apsirengusį mūsų rusakalbį gidą Salvį Pavilsį. Prieš pakviesdamas vidun Salvis užsiminė, kad šis kalėjimas baigtas statyti 1904 metais Rusijos caro Aleksandro III įsakymu, tiesa, tuomet jis buvo statomas kaip caro armijos kareivių ligoninė. Nors tokia nedirbo nė dienos, apie pirmykštę šio pastato paskirtį liudija jo fasadą prie pat stogų puošiantys kryžiai.
Caro planus minėtam pastatui pakoregavo taip pačiais metais prasidėjęs Rusijos-Japonijos karas, tiksliau 1905 metais sukilę Liepojos jūreiviai, nenorėję paklusti caro įsakymui ir įsitraukti į šį karą. Liepojoje neatsirado kito didelio pastato, kuriame būtų galima uždaryti suimtuosius kariškius už neklusnumą. Visa medicinos įranga iš tik įrengtos ligoninės buvo greitai išgabenta ir nuo pat 1905 iki 1997 metų pastatas tarnavo kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta.
Keitėsi valdžios, keitėsi ir įkalintieji: nuo revoliucionierių, caro armijos jūrininkų ir puskarininkių, vokiečių Vermachto dezertyrų, Stalino laikų tautos priešų iki sovietų armijos ir Latvijos armijos kareivių bei kitų nepaklusniųjų.
1997 metais kalėjimas uždarytas, nes neatitiko Europos Sąjungos ir NATO standartų. Dabartinis Latvijos karinis kalėjimas įrengtas netoli Rygos. Gido Salvio Pavilsio žodžiais, jis gerokai skiriasi nuo savo pirmtako, jame kaliniai ne tik patogiai miega lovose, bet ir gali naudotis internetu.
Kamera numeris „37“
Įžengiame į dviejų aukštų raudonų plytų kalėjimą, gerokai aptriušusiais laiptais kylame į antrą aukštą ir gido lydimi įeiname į nurodytą kamerą. Tokių čia per abu aukštus — 39-ios. Tačiau būtent su šia, pažymėta 37-uoju numeriu, susijusi viena iš kraupiausių kalėjime — „baltosios damos“ istorija.
„Į 37-ąją kamerą kartą buvo uždarytas prasikaltęs civilis jaunuolis, kuris netrukus turėjo vesti. Jo nuotaka papirko, nugirdė ar sugundė sargybinius, kurie galiausiai ją įleido į mylimojo kamerą. Deja, įleido per vėlai, mat tą pačią dieną, tik truputį anksčiau vaikinas buvo sušaudytas. Tai sužinojusi jo nuotaka čia pat kameroje pasikorė. Tikime, kad ir dabar jos, pramintos “baltąja dama“ dvasia užsuka į šią kamerą“, — pasakojo S. Pavils.
Vėliau, kai Salvio paklausiau, kaip jis jaučiasi dieną po dienos vaikščiodamas klaikiais begalę žmonių pražudžiusio kalėjimo koridoriais, gidas tik nusišypsojo: „Pripratau“. Bet tuoj prisipažino: “Nepriprantu tik prie vieno — “baltosios damos“ istorijos. Kaskart ją pasakodamas toje kameroje, jaučiu, kad man sunku kalbėti, tarsi kažkas spaudžia gerklę. To nejaučiu net baisiajame karceryje — belangėje patalpoje mūrinėmis sienomis, kurioje kaliniai buvo uždaromi už nusižengimus vidinėms kalėjimo taisyklėms, ir priverčiami žygiuoti palei sienas 120 žingsnių per minutę greičiu, visiškoje tamsoje be vandens ir maisto“.
Žiauri kalinių kasdienybė
Salvis Pavils pasakojo ne vieną žiauraus prižiūrėtojų elgesio su kaliniais pavyzdį. Rodydamas klasikinį kalinių indų rinkinį — aliuminio puodelį, dubenėlį ir šaukštą, dažniausiai su skyle per vidurį, pašnekovas akcentavo būtent šios skylės paskirtį.
„Žiauriausi prižiūrėtojai kalinių maistą pašildydavo iki 80 laipsnių karščio, įpildavo į dubenėlius ir liepdavo per minutę išvalgyti. Užduotį apsunkindavo ne tik karštas dubuo, bet ir minėta skylė šaukšte. Ją neįvykdžiusių laukė nuobauda — išvalyti tualetą, tai yra už kalėjimo teritorijos esančią nuotėkų 16 kvadratinių metrų ploto ir 2,5 metro gylio duobę. Duobė turėjo būti išvalyta per 12 valandų, o ją valę kaliniai galėjo naudotis tik 8 minėtais šaukštais ir 2 puslitriniais stiklainiais“.
Įeiname į mažiausią, maždaug 10 kvadratinių metrų kamerą. Salvis teiraujasi, kiek, mūsų manymu, čia daugiausia buvo laikoma kalinių. Spėju — dešimt. Gidas liūdnai šypteli: „Trisdešimt šeši. Tai buvo tuomet, kai kalėjimas priklausė vokiečiams“.
Mūsų palydovas atkreipia dėmesį į betonines kalėjimo koridorių grindis: „Tikite, kad jos galėtų tapti baltos? Netikite?.. O kalėjimo prižiūrėtojai kalinius vertė jas blizginti tol, kol šios taps baltos. Žinoma, jos nuo to tikrai nepabalo“.
1944-1945 metais kalėjime buvo kelios mirtininkų kameros. Jose kalėję žmonės per dieną gaudavo tik 150 gramų duonos, kurios 80 procentų sudarė medžio pjuvenos, o likusi dalis — miltai. Ilgainiui tokie kaliniai mirdavo. „Kartą mūsų kalėjimą aplankė pagyvenęs turistas, kalėjęs minėtoje mirtininkų kameroje, jis pripažino, kad valgyti duoną iš pjuvenų buvo nelengva, tačiau kaliniai mielai būtų valgę jos dar daugiau, jei būtų daugiau gavę“, — prasitarė Salvis.
Kalėjime galima ir pernakvoti
Tolimesnės mūsų ekskursijos metu aplankytos vietos pritaikytos turistams, norintiems pasijusti kalinių kailyje. Tiesa, paprasta ekskursija po kalėjimą ir čia pat įrengtą kelių skirtingų laikotarpių ekspozicijų muziejų kainuoja 0,5 lato vaikui, 1 latą suaugusiam arba 2 latus, jei vyksta užsienio kalba. Norintys išbandyti realybės šou „Už grotų“ turėtų pasiruošti už valandą ar pusantros valandos trunkantį vaidinimą sumokėti 4-8 latus suaugusiems ir 3-6,5 lato vaikams nuo 12 metų.
Neiškenčiu nepasmalsavusi, kas laukia turistų ekstremalių spektaklių metu. Salvis mus nuveda į apklausos kambarį, kuriame jau paruošta į akis turistams spiginama stalo lempa, nuotraukų kamerą, kurioje turistai-kaliniai įamžinami laikantys rankose savo eilės numerį. Gidas rodo ir nejaukų medicinos apžiūros kabinetą, kuriame gausybė šiurpą keliančių įrankių taip pat skirti lankytojams.
„Negi šou dalyvius kankinate?“, — klausiu be užuolankų. “Viskas priklauso nuo jų pačių, — neslepia Salvis, — nors ir rengiame šou, stengiamės išlaikyti pagarbą šiai vietai, juk Karostos kalėjimas pražudė gausybę nekaltų žmonių. Jei tarp lankytojų atsiranda tokių “erelių“, kuriems viskas nė motais, su jais elgiamės griežčiau, todėl pasitaiko atvejų, kad turistai ir sąmonės netenka, ir apsivemia. Žinoma, jų neskriaudžiame, tiesiog sužaidžiame emocijomis“.
Ypatingiems ekstremalių nuotykių mėgėjams kalėjime siūlomas nakties spektaklis — įsijautimas į kalinio gyvenimą niūrios nakties aplinkoje. Džiugi žinai tik ta, kad norintys pernakvoti, galės miegoti ne ant medinių gultų, o specialiai jiems kamerose pastatytose lovose. Nakvynės kaina — 10 latų. Daugiau informacijos apie Karostos miestelio karinį kalėjimą rasite internete www.karostascietums.lv (yra ir lietuvių kalba).
GIDAS: Gidu Karostos kalėjime dirbantis Salvis Pavils, kaip ir kitas personalas, vilki tarybinį karinę uniformą.
ADRESAS: Karostos karinis kalėjimas (Gauptvachta) įsikūręs adresu Invalidu iela 4.
KAMERA: 37 numeriu pažymėta kamera susijusi su kraupia „baltosios damos“ — iš sielvarto dėl sušaudyto sužadėtinio pasikorusios jaunos merginos istorija.
„VERTOLIOT“: Keleto sukaltų medinių lentų gultas, vadinamasis “vertoliot“ kaliniams naktį atstojo lovą.
UŽRAŠAI: Kalėjimo kamerų sienas puošia užrašai, už kiekvieno iš jų slypi sudaužyti žmonių likimai.
ATRAKCIJA: Turistams įbauginti skirta atrakcija — medicinos kabinetas su itin nejaukiomis stomatologo kėdėmis.
VIEŠBUTIS: Tokioje kameroje gali pernakvoti turistai.
BUFETAS: Dabar kalėjime veikia bufetas, kuriame gausu tarybinės atributikos ir suvenyrų. „Va, tokiu samanės kiekiu buvo galima papirkti kalėjimo viršininką“, — stiklainį rodo gidas Salvis Pavils.
Jono TAMULIO nuotr.