Paveiksluose – tai, kas širdyje

Paveiksluose – tai, kas širdyje

Pa­veiks­luo­se – tai, kas šir­dyje

Prieš daug de­šimt­me­čių sva­jo­ju­si stu­di­juo­ti dai­lę, bet pa­si­rin­ku­si fizikės-matematikės ke­lią ir tuo ke­liu ėju­si dau­giau nei ke­tu­rias de­šim­tis me­tų, pa­kruo­jie­tė Ro­žė Emi­li­ja Džiau­gie­nė šian­dien be ta­py­mo ne­gy­ve­na nė die­nos. 85 me­tus šie­met ba­lan­džio 17 die­ną švę­sian­čios il­ga­me­tės tau­to­dai­li­nin­kės dar­buo­se – šir­džiai mie­liau­si Pak­ruo­jo kraš­to vaiz­dai ir bran­gios vie­tos, ku­rio­se te­kę pa­bu­vo­ti, pa­ma­ty­ti, gy­ven­ti.

Šiau­liuo­se vei­kian­čio­je tau­to­dai­lės pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi še­ši ta­py­to­jos dar­bai.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ir kas da­bar, po dau­giau nei ke­tu­rių de­šim­čių Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Pak­ruo­jo kai­me, pra­gy­ven­tų me­tų pa­sa­ky­tų, kad iš tie­sų R. E. Džiau­gie­nės gim­ti­nė yra Ma­žei­kių ra­jo­ne, Ži­di­kų kai­me, ir kad į Pak­ruo­jo dva­re vei­ku­sį že­mės ūkio tech­ni­ku­mą at­vy­ko, ve­da­ma pro­fe­si­nių rei­ka­lų.

Mo­kyk­lo­je ne­sva­jo­jo apie nie­ką ki­tą, tik apie dai­lės stu­di­jas. Tai ji, dai­lė, ma­žai mer­gai­tei, po­lin­kį me­nui grei­čiau­siai pa­vel­dė­ju­siai iš sa­vo tė­čio, bu­vo tas už­siė­mi­mas, į ku­rį tie­siog įsi­lie­da­vo ir ga­lė­da­vo pieš­ti iš­ti­sas va­lan­das.

Ta­čiau pie­ši­mo pe­da­go­go žo­džiai, kad iš pie­ši­mo duo­nos ne­val­gy­sian­ti, bu­vę lem­tin­gi. Tad įsto­jo į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą – fi­zi­ka, kaip ir ki­ti tiks­lie­ji moks­lai, pui­kiai be­si­mo­kan­čiai Ro­žei Emi­li­jai taip pat se­kė­si.

Po stu­di­jų dar­bo pa­sky­ri­me bu­vo nu­ro­dy­tas Vil­ka­viš­kio ra­jo­nas. Taip pra­si­dė­jo fizikos–matematikos mo­ky­to­jos kar­je­ra. Neuž­si­bu­vo – tu­rė­da­ma aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą R. E. Džiau­gie­nė sie­kė mak­si­ma­laus dar­bo krū­vio, o to­kio ne­tu­rė­jo. Ta­čiau pa­leis­ti per­spek­ty­vios ir vai­kams at­si­da­vu­sios mo­ky­to­jos ra­jo­nas ne­no­rė­jo, jai leis­ta rink­tis bet ku­rią ra­jo­no mo­kyk­lą – taip at­si­dū­rė Ky­bar­tuo­se.

Ir vie­ną die­ną 1962-ai­siais laik­raš­ty­je „Tie­sa“ ap­ti­ko skel­bi­mą, kad Pak­ruo­jo tech­ni­ku­me rei­ka­lin­ga fizikos–matematikos dės­ty­to­ja. At­vy­kus po­kal­bio, Pak­ruo­jo dva­re įsi­kū­ru­si įstai­ga, pa­šne­ko­vės žo­džiais, tie­siog ap­ke­rė­jo: jau ta­da jau­no­ji mo­ky­to­ja su­pra­to, koks pe­nas jos pa­veiks­lams tas dva­ras!

Į dar­bą nė­rė sta­čia gal­va – įkū­rė ne tik pui­kią fi­zi­kos kla­sę, bet ir va­do­va­vo fo­tog­ra­fi­jos ir ki­no bū­re­liui. Mo­ki­nių sun­ku bu­vo ir at­si­gin­ti. Kai ku­rie iš jų dau­gy­bę ži­nių da­vu­sią my­li­mą mo­ky­to­ją lan­ko iki šiol.

Ta­čiau vie­ną žie­mą per­spek­ty­vios ir dar­bą iš­skir­ti­nai my­lin­čios pe­da­go­gės gy­ve­ni­me įvy­ko ne­nu­ma­ty­tas da­ly­kas.

„So­viet­me­tis bu­vo, gū­dūs lai­kai. Ke­li ma­no mo­ki­niai la­bo­ra­to­ri­jo­je at­šven­tė Va­sa­rio 16-ąją... Bu­vo, kas su­ži­no­jo, dėl to bu­vau iš­mes­ta iš dar­bo“, – ke­lių de­šim­čių me­tų se­nu­mo įvy­kius me­na R. E. Džiau­gie­nė.

Ki­ta sto­te­lė – Pak­ruo­jo bui­ti­nių pa­slau­gų kom­bi­na­to fo­tog­ra­fė ir dai­li­nin­kė. Kartu ren­gė pa­ro­das, ak­ty­viai da­ly­va­vo vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je.

––-

Dai­lė, ku­rios šak­nys išsi­ke­ro­jo dar vai­kys­tė­je, po­nios Ro­žės neap­lei­do nie­ka­da. Juo­kia­si, kiek­vie­nas pa­ma­ty­tas pa­veiks­lė­lis ar pri­mi­ty­vus so­vie­ti­nis at­vi­ru­kas iš­si­ke­ro­da­vo jos fan­ta­zi­jo­je ir bu­vo per­ke­lia­ma į dro­bę.

Pir­mam R. E. Džiau­gie­nės pa­veiks­lui – dau­giau nei ke­tu­rios de­šim­tys me­tų. Va­di­na­si jis „Ko­vai par­skri­do“. Tai ko­pi­ja iš ru­siš­kos at­vi­ru­tės. Rė­mą nu­ta­py­tam pa­veiks­lui pa­dir­bo Ro­žės tė­tis. Tas pa­veiks­las, sa­ko, iki šiol no­ri ne­no­ri nu­skrai­di­na į pri­si­mi­ni­mus. At­vi­ru­ką su su­grį­žu­siais ko­vais, ku­rių dė­ka ir gi­mė pa­veiks­las, tau­to­dai­li­nin­kė sau­go iki šiol. At­vi­ru­kų, ku­rie ta­po tau­to­dai­li­nin­kės dar­bų įkvė­pė­jais, ta­py­to­ja tu­ri vi­są al­bu­mą.

Ta­pė ką ma­to, kas šir­dy­je už­si­lie­ka. Nos­tal­giš­kai šyp­so­si – tie­siog įsi­my­lė­ju­si Pak­ruo­jo dva­rą. Tai to­dėl jos pa­veiks­luo­se dau­giau­siai to dva­ro vaiz­dų – rū­mai, par­ko frag­men­tas, nau­ja­sis ir se­na­sis ar­ki­niai til­tai, ber­že­lis svy­ruo­nė­lis. Ta­py­to­ja juo­kia­si: die­nų die­nas dva­ro te­ri­to­ri­jo­je sė­dė­jo ir dar sė­dė­tų bei ta­py­tų – tai, ką ma­to ir ką no­rė­tų ma­ty­ti, ką jau­čia ir kas bran­gu.

Pa­veiks­luo­se – ir ra­jo­no apy­lin­kės. Bū­tent Pak­ruo­jį ta­py­to­ja va­di­na sa­vo ant­rą­ja mei­le po gim­ti­nės Ži­di­kuo­se, ku­riems taip pat pa­sky­ru­si ne vie­ną sa­vo pa­veiks­lą.

Sa­ko, vi­sa­da la­bai my­lė­ju­si jū­rą. Tai to­dėl dro­bė­je – ir Tri­jų mer­ge­lių at­vaiz­das ko­po­se, ir šėls­tan­čios ban­gos.

Dar – Li­kė­nai, Birš­to­nas, Pa­lan­ga, pie­ši­niai iš gra­žių vie­tų, dva­rų, gė­ly­nų... De­šim­tys pa­veiks­lų iš gam­tos. Sa­ko, esan­ti na­tū­ra­lis­tė – „ša­kar ma­kar“ ne jos sti­lius. Ta­po tik tai, ką žmo­gaus akis ma­to be jo­kių fi­lo­so­fi­nių iš­mąs­ty­mų, pa­samp­ro­ta­vi­mų. Ką čia ir iš­mąs­ty­si, jei kie­me tu­pi įsi­ste­bei­li­jęs ka­ti­nas ar ryš­kiai pra­žy­do krū­mas!

Ne­ma­žai pa­veiks­lų nu­ta­py­ta „pa­gal už­sa­ky­mą“. Į vie­tą, ku­rią rei­kės per­kel­ti į pa­veiks­lą, daž­niau­siai nu­vyks­ta su fo­toa­pa­ra­tu – skait­me­ni­nė­je nuo­trau­ko­je už­fik­suo­tas frag­men­tas už­tik­ri­na, kad alie­ji­niais da­žais su­kur­tas vaiz­das bū­tų tar­si di­de­lė nuo­trau­ka.

––

R. Džiau­gie­nė sa­vo die­nos neį­si­vaiz­duo­ja be ta­py­mo. Dirb­tu­ve pa­vers­ta­me vie­na­me iš sa­vo di­de­lio bu­to kam­ba­rių prie­mies­ti­nio Pak­ruo­jo kai­mo dau­gia­bu­ty­je kas­dien pie­šia bent po ke­lias va­lan­das.

„Jei­gu ko­kią die­ną ne­gau­nu pa­tep­lio­ti, man ta die­na ne die­na. Kaip iš­pro­tė­ju­si“, – žo­džio ki­še­nė­je neieš­ko dau­gy­bės tau­to­dai­lės pa­ro­dų ir ple­ne­rų da­ly­vė.

Sa­ko, ta­py­ti nuo pat ry­to iki va­ka­ro ne­ga­li – va­lan­dą ki­tą ir iš­si­se­mia. Kad pa­si­ga­min­tų ener­gi­jos, at­si­jung­tų, sė­da ant gim­nas­ti­kos ka­muo­lio, o, esant ge­ram orui – ant dvi­ra­čio. Pa­sik­rau­ti pa­de­da ir dar­bas už ke­lių ki­lo­met­rų esan­čia­me ko­lek­ty­vi­nia­me so­de, ne­tru­kus ant bu­to pa­lan­gių be­si­stie­bian­tys po­mi­do­rų so­di­nu­kai bus per­kel­ti į iš­puo­se­lė­tą ta­py­to­jos so­do šilt­na­mį.

Gre­ta dai­lės gy­ve­na ir svei­kuo­lės rit­mu. Dau­giau nei de­šimt­me­tį ne­val­go mė­sos ir neat­me­ta, kad bū­tent šis ap­si­spren­di­mas už­tik­ri­na ge­rą jos svei­ka­tą, pui­kią nuo­tai­ką bei no­rą bend­rau­ti su se­nais pa­žįs­ta­mais, su dau­gia­bu­čio, ku­rio laip­ti­nę taip pat spė­jo iš­mar­gin­ti alie­ji­niais da­žais, kai­my­nais.

Prieš de­šimt­me­tį pa­lai­do­ju­si vy­rą, mo­te­ris di­de­lia­me bu­te gy­ve­na vie­na. Vi­sos kam­ba­rių, neišs­ki­riant net vir­tu­vės, sie­nos, kam­pai, len­ty­nos, bal­dai nu­ka­bi­nė­ti ir ap­sta­ty­ti tau­to­dai­li­nin­kės pa­veiks­lais – no­rė­tų kaž­kur juos rea­li­zuo­ti, kaž­kam pa­ro­dy­ti, bet pa­ro­dų ren­gė­jai pa­pras­tai at­si­ren­ka tik po ke­lio­li­ka. Tie­sa, ke­le­tą per me­tus pa­vyks­ta par­duo­ti.

Ko­vo pra­džio­je Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro su­reng­to­je pa­ro­do­je R. Džiau­gie­nė pri­sta­tė 16 sa­vo pa­veiks­lų. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą 85-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga pa­gerb­ta ta­py­to­ja at­si­ne­šė tep­tu­ką. Su­si­rin­ku­sie­ms iš­si­ta­rė, kad vie­na­me pa­ro­do­je ka­ban­čia­me pa­veiks­le rei­kia pa­tai­sy­ti spal­vas. Prie sa­vo pa­veiks­lų pa­tai­sy­ti spal­vų, pa­to­bu­lin­ti, pa­švie­sin­ti, žiū­rėk, su­grįž­ta ir po mė­ne­sio, ir po me­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tės kū­rė­jos na­mai – tar­si na­tiur­mor­tų, pei­za­žų, de­ta­lių, ki­to­kių vaiz­di­nių ga­le­ri­ja.

Tau­to­dai­li­nin­kė Ro­žė Emi­li­ja Džiau­gie­nė sa­ko esan­ti iš­pro­tė­ju­si ta­py­to­ja – be ta­py­bos neiš­gy­ven­tų nė die­nos.

Dau­ge­ly­je pa­veiks­lų – Pak­ruo­jis, ypač dva­ras. Bū­tent jam tau­to­dai­li­nin­kė jau­čia iš­skir­ti­nę sim­pa­ti­ją.

Kū­ry­bos pro­ce­sas – bent po ke­le­tą va­lan­dų per die­ną.

Tau­to­dai­li­nin­kei Ro­žei Emi­li­jai Džiau­gie­nei la­bai no­rė­tų­si, kad žmo­nės at­si­suk­ti į sa­vo kraš­tą, į sa­vo šak­nis. „At­min­tis da­ro mus tur­tin­ges­nius“, – sa­ko ji.