Vienkiemyje siautėjo vilkas

Vien­kie­my­je siau­tė­jo vil­kas

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je, Paš­vi­nės kai­me, gy­ve­nan­čio Ste­po Min­kaus so­dy­bo­je įvyk­dy­ta krau­pi šuns eg­ze­ku­ci­ja. So­dy­bos kie­mą ap­žiū­rė­ję me­džio­to­jai be­veik ne­sua­be­jo­jo, kad ke­tur­ko­jo eg­ze­ku­to­rius – vil­kas. Ne­to­lie­se ap­tik­ti ir di­džiu­lių jo pė­dų įspau­dai.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Au­gin­ti­nis neapsigynė

Vien­kie­mio so­dy­bos 66 me­tų šei­mi­nin­kas S. Min­kus anks­ty­vą sek­ma­die­nio ry­tą į kie­mą išė­jo ne­ši­nas pus­ry­čiais my­li­mam au­gin­ti­niui ne­gry­na­veis­liui vilk­šu­niui Tup­siui. Pa­šau­kęs šu­nį var­du ir priė­jęs prie bū­dos, šei­mi­nin­kas gy­vū­no ne­ra­do. Pa­gal­vo­jęs, jog Tup­sis nuo gran­di­nės ga­lė­jo nu­trūk­ti ir pa­bėg­ti, vy­ras prie­te­mo­je ap­si­dai­rė po kie­mą.

Vaiz­das, ku­rį pa­ma­tė, S. Min­kų tie­siog su­krė­tė: vi­du­ry­je kie­mo gu­lė­jo ne­be­gy­vas jo šuo, tiks­liau, tai, kas iš šuns dar li­kę.

Tup­sis bu­vo pa­sru­vęs krau­ju – per­kas­ta gal­va, iš­dras­ky­tais vi­du­riais.

Pir­ma min­tis, ku­ri šo­vė šei­mi­nin­kui – au­gin­ti­nį ga­lė­jo su­do­ro­ti pa­siu­tę šu­nys.

Iš­tik­ta šo­ko S. Min­kaus drau­gė su­rin­ko Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rį 112. Pa­tar­ta ope­ra­to­rių, pa­skam­bi­no Bu­bių se­niū­nui Vy­tau­tui Sla­biui, o šis – me­džio­to­jams.

Net­ru­kus į in­ci­den­to vie­tą at­vy­ko Šiau­lių me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos va­do­vas Al­gir­das Bai­kaus­kas. Jis ap­žiū­rė­jo kie­mą, šuns gai­še­nos li­ku­čius ir iš kar­to įta­rė, jog S. Min­kaus šu­nį nu­ga­la­bi­jo vil­kas.

To­kią ver­si­ją pa­tvir­ti­no ir to­les­nė te­ri­to­ri­jos ap­žiū­ra: ana­li­zuo­jant, iš ku­rios pu­sės į vien­kie­mį ga­lė­jo at­bėg­ti skriau­di­kas ir kur nu­bėg­ti, pa­vy­ko su­ras­ti vil­ko pėd­sa­kus, ve­dan­čius pro so­dy­bos ir gre­ta esan­čio tven­ki­nio kam­pą tie­siai link miš­ko.

Vil­kas su­grį­žo

A. Bai­kaus­kas so­dy­bos šei­mi­nin­kui pa­ta­rė au­gin­ti­nio pa­lai­kus uti­li­zuo­ti, o gau­siai iš­krau­juo­tą kie­mo vie­tą už­bars­ty­ti smė­liu ar­ba že­me.

S. Min­kus taip ir pa­da­rė, iš­mė­ty­tus Tup­sio pa­lai­kus su­rin­ko ir pa­lai­do­jo so­dy­bos pa­kraš­ty­je – su­py­lė ka­pe­lį, ap­dė­jo ak­me­ni­mis ir net žva­ke­lę už­de­gė.

Au­gin­ti­nio krau­jas ko­vos vie­to­je bu­vo už­pil­tas že­me bei už­grėbs­ty­tas.

Staig­me­na šei­mi­nin­ko lau­kė pir­ma­die­nio ry­tą, kai že­me už­pil­to­je ir už­grėbs­ty­to­je vie­to­je vėl bu­vo ras­ti di­džiu­liai, nea­be­jo­ti­nai vil­ko pa­lik­ti pėd­sa­kai.

Be­maž 30 me­tų Paš­vi­nės kai­mo vien­kie­my­je gy­ve­nan­tis S. Min­kus sun­kiai tvar­do­si kal­bė­da­mas apie de­šimt­me­tį jo so­dy­bą ser­gė­ju­sį Tup­sį: sar­gus ir drau­giš­kas gy­vū­nas bu­vo, kar­tu su so­dy­bos ka­ti­nu Rai­niu vie­no­je bū­do­je nak­vo­da­vo.

Tup­sį, kad sau­giau bū­tų, S. Min­kui pa­do­va­no­jo kai­my­nai. Da­bar, kai Tup­sio ne­bė­ra, nau­ją au­gin­ti­nį vy­rui pa­ža­dė­jo at­vež­ti pa­žįs­ta­mi. Jo S. Min­kus prie „len­ciū­go“ ne­be­riš, o kiek­vie­ną nak­tį nu­ves nak­vo­ti į tvar­tą.

Bet šei­mi­nin­kui ne tik šuns gai­la, ir dėl sa­vęs bei sa­vo ar­ti­mų­jų ne­be­ra­mu. Pri­te­mus į lau­ką nei­na – bai­mi­na­si, kad vil­kas ant gal­vos ne­šok­tų.

Per ma­ža vil­kų me­džiok­lės kvo­ta

Šiau­lių me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos va­do­vas A. Bai­kaus­kas miš­ko gy­vū­no su­grį­ži­mą dar ir ki­tą nak­tį va­di­na jo grį­ži­mu pa­siim­ti nu­kau­to gro­bio.

Paš­ne­ko­vas spė­ja, kad nak­tį į sek­ma­die­nį so­dy­bon at­sė­li­nu­siam ir lai­mi­kį nu­ko­vu­siam pil­kiui grei­čiau­siai kaž­kas su­truk­dė ir jis bu­vo pri­vers­tas spruk­ti, ki­taip, anot A. Bai­kaus­ko, bū­tų vis­ką su­ri­jęs vie­to­je.

O nak­tį į pir­ma­die­nį vil­kas grei­čiau­siai su­grį­žo pa­siim­ti to, ką bu­vo pa­li­kęs. At­ra­do vie­tą, kur vy­ko jo ir iš­si­lais­vin­ti iš gran­di­nės ne­su­ge­bė­ju­sio šuns dvi­ko­va, pa­gal krau­jo kva­pą.

„Tai, kad vil­kas už­puo­lė šu­nį, nė­ra jo­kia ano­ma­li­ja – prie gran­di­nės pri­riš­tas gy­vū­nas yra be­jė­gis pa­bėg­ti, to­dėl gei­džia­mas gro­bis vil­kui“, – sa­kė A. Bai­kaus­kas ir už­tik­ri­no, kad ana­lo­giš­kų at­ve­jų Lie­tu­vo­je bū­ta ne vie­no.

Va­do­vas neat­me­ta, kad S. Min­kaus ke­tur­ko­jį pa­pjo­vęs vil­kas – grei­čiau­siai per­bė­gė­lis iš ki­tų miš­kų. Ki­ta ver­tus, nė­ra re­te­ny­bė, kad Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je bū­tų pa­ste­bė­ti vil­kai – esa­ma jų ir Vai­na­gių miš­ke, ir Bu­lė­nų pel­kė­se, ir ki­to­se apy­lin­kė­se.

A. Bai­kaus­kas pa­sa­ko­jo, kar­tą anks­ty­vą ry­tą va­žiuo­da­mas į Šiau­lius, pa­ma­tė juo­dą si­lue­tą, grįž­da­mas va­ka­rop su­sto­jo ir su­ra­do vil­ko pėd­sa­kus. O per­nai per ke­lią ties Paš­vi­nės kai­mu bė­gan­tis vil­kas bu­vo par­trenk­tas pra­va­žiuo­jan­čio sunk­ve­ži­mio.

Dėl to, kad vil­kai tam­pa gy­vu­lių ban­dų už­puo­li­kais ir pjau­na vis­ką, kas priei­na­ma, A. Bai­kaus­kas lin­kęs kal­tin­ti ir vals­ty­bės po­li­ti­ką. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, anot va­do­vo, pa­tvir­ti­na per men­kas vil­kų me­džio­ji­mo kvo­tas, ku­rios iš­nau­do­ja­mos me­džiok­lės se­zo­nui tik įpu­sė­jus.

„Gal­vo­ju, gal pa­ga­liau su­veiks svei­kas pro­tas ir mi­nis­te­ri­ja, va­do­vau­ti pra­dė­jus nau­jam ap­lin­kos mi­nist­rui Kęs­tu­čiui Ma­žei­kai, įver­tins grės­min­gą si­tua­ci­ją bei at­si­žvelgs į me­džio­to­jų kiek­vie­nais me­tais pa­tei­kia­mus duo­me­nis apie vil­kų skai­čių ir po­pu­lia­ci­ją“, – sakė Šiau­lių me­džio­to­jų va­do­vas.

Ne tik šuo, bet ir avys

Bu­bių se­niū­nas V. Sla­bys sa­kė, kad pa­sta­rai­siais me­tais vil­kų iš­puo­lių skai­čius se­niū­ni­jos apy­lin­kės smar­kiai išau­gęs: net ke­liuo­se ūkiuo­se bu­vo iš­pjau­ta ke­lias­de­šimt avių. O da­bar dar ir šuo.

Se­niū­nas gal­vo­ja, kad val­džia tu­rė­tų at­sa­kin­giau svars­ty­ti, ko­kių prie­mo­nių im­tis sau­gu­mui nuo plėš­rių­jų lau­ki­nių gy­vū­nų už­tik­rin­ti.

„Šne­kos šne­ko­mis, bet, gal­vo­ju, ar tik­rai spe­cia­lis­tai ga­li ga­ran­tuo­ti, kad koks vil­kas neuž­puls vai­ko? Ar vėl rei­kia tra­ge­di­jos, kad pa­ga­liau val­džia ap­si­spręs­tų pa­di­din­ti vil­kų me­džiok­lės li­mi­tus?“ – klau­sė V. Sla­bys.

Vil­kų esa­ma, bet ne­gau­siai

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko, į ku­rio te­ri­to­ri­ją pa­ten­ka ke­tur­ko­jį pra­ra­du­sio S. Min­kaus so­dy­ba, kraš­tot­var­ki­nin­kas Da­rius Ra­man­čio­nis ne­nei­gė, kad par­ko miš­kuo­se vil­kų esa­ma. Ta­čiau jų esą ne­gau­siai.

To­kį tei­gi­nį, anot spe­cia­lis­to, pa­tvir­ti­na Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gų at­lie­ka­mi mo­ni­to­rin­gai, ku­rių me­tu žie­mą ei­na­ma kvar­ta­li­nė­mis miš­kų li­ni­jo­mis ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų ir ste­bi­ma, kiek snie­ge yra vil­kų pėd­sa­kų. Bū­tent šie ste­bė­ji­mai pa­tvir­ti­nę, kad „vie­ti­nių“ vil­kų par­ke esa­ma tik pa­vie­niui.

D. Ra­man­čio­nis taip pat neat­me­tė, kad pa­švi­niš­kio nu­kau­tas šuo ta­po au­ka per­bė­gė­lio vil­ko – šie plėš­rū­nai at­le­tiš­ki gy­vū­nai, per die­ną su­ge­ban­tys nu­skuos­ti ir po ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Anks­ty­vą ry­tą atė­jęs pa­šer­ti šuns, vien­kie­mio so­dy­bos šei­mi­nin­kas Ste­pas Min­kus su­ra­do tik gran­di­nė­je įka­lin­tą, smar­kiai iš­dras­ky­tą nu­my­lė­ti­nį.

Paš­vi­niš­kis Ste­pas Min­kus vil­ko žiau­riai nu­kan­kin­tam sa­vo au­gin­ti­niui Tup­siui pa­da­rė ka­pe­lį. Vy­ras sa­ko čia atei­nan­tis ir po ke­le­tą kar­tų per die­ną.

Iš miš­ko at­skuo­du­sio plė­ši­ko pė­dos bu­vo aiš­kiai ma­to­mos. Nė vie­nas iš spe­cia­lis­tų ne­sua­be­jo­jo, kad so­dy­bo­je sek­ma­die­nio nak­tį šei­mi­nin­ka­vo vil­kas.

Prie šuns na­me­lio, ne­li­kus Tup­sio, vis su­ko­si ka­ti­nas Rai­nius. Bū­da bu­vo abie­jų na­mai.