
Naujausios
Nuo Šiaušės pakrantės (7)
Pokalbis su profesoriumi Vyteniu Rimkumi
Šįkart pokalbis apie tautodailę – vieną svarbiausių kūrybos, meno veiklų, saugojančių tautos, valstybės savitumą, jungiančią matomais ir nematomais tiltais įvairius kultūrinius regionus, skirtingas religijas. Liaudies meno, dabar tautodailės, sąjūdis neįsivaizduojamas be profesoriaus Vytenio Rimkaus – dalyvio, vertintojo, propaguotojo, šios meno krypties mokslininko. O pradžia – vėl nuo Šiaušės pakrančių, kuriomis kartu su tėvu ir Peliksu Bugailiškiu išsiruošė į pirmąsias savo kraštotyros keliones.
Vladas Vertelis. Jūs – vienas žymiausių liaudies meno – tautodailės – tyrinėtojų, liaudies kūrėjų globėjas. Kada tautodaile pradėjote domėtis profesionaliai? Turbūt tai iš vaikystės, kartu su P. Bugailiškiu dalyvaudavote kraštotyros žygiuose po gimtąsias apylinkes. Kokių vertybių tada surasdavote?
Vytenis Rimkus. Kelionė su P.Bugailiškiu man įsiminė visam gyvenimui kaip savotiškas nuotykis. P.Bugailiškio tikslas buvo pasidairyti po apylinkes, nufotografuoti tiltus, lieptus, sūpynes. Tais objektais domisi bene danų muziejininkai, naudinga būsią pasidalinti duomenimis. Į kelionę pėsčiomis pasiėmė ir mane – dešimtmetį, tada mane ir fotografavo ant liepto ir tilto per Šiaušę, Bagdoniškyje prie senos jaujos, Pašiaušėje ant sūpynių. Aš buvau lyg matuoklis, paliudijantis objekto dydį. Ypač man įsiminė senajame Bagdoniškyje, Skaumino sodybos svirne įrengta dviguba galinė siena, jų tarpe buvo saugiai slepiami grūdai vokiečių okupacijos metais.
Šios kelionės prasmę suvokiau tik suaugęs. O giliau į lietuvių praeities paieškas įsijungiau jau grįžęs iš tremties. 1964 m. su buvusiu bendraklasiu architektu Vytautu Edmundu Čekanausku (Edžiu) iš mano gimtinės Pikeliškės išėjome pėsčiomis į Pašiaušę, nes ten kapinėse esanti sena varpinė, o jis kaip tik pradėjęs domėtis senąja lietuvių medine architektūra.
Tai buvo pradžia – po to išvaikščiojome, išvažinėjome visą Žemaitiją, piešdami bažnyčių ir kapinių varpines, šventorių vartus, pasitaikiusią įdomesnę trobą. Taip susikaupė didelė piešinių kolekcija, 2007 m. išleisti kalendorius ir albumas su tais Edžio piešiniais ir mano įvadais. Tų kelionių metais susidūrėme su dar vienu reiškiniu: buvo naikinami pakelių kryžiai ir koplytėlės neva tiesinant ir platinant kelius. Štai ir pradėjome rinkti tuos myriop pasmerktus Rūpintojėlius, domėtis jų istorija, verte.
V.V.Vasario mėnesio „Atolankose“, kalbėdami apie profesionalųjį meną, suradome daug įvairių spalvų, bet nedaug socialistinio realizmo. Tad tautos menas su savo dievukais pirmaisiais pokario dešimtmečiais turėjo būti svetimkūnis komunistinei ideologijai, o to meno saugotojai ir tyrėjai – įtartini. Bet vėl paradoksas – būtent tie nepatikimieji ir tapdavo tautos kūrybos tyrėjais, paveldo saugotojais. Kad ir Irena Kostkevičiūtė (1927-2007), literatūrologė, už lietuvybės puoselėjimą išvaryta iš Vilniaus universiteto ėmėsi tautodailės ir 1966 m. išleido monografiją apie kryždirbį Vincą Svirskį. Ir Jūs iš tų, kurie „nežinia ar mylėjo tarybų valdžią.“
V.R. Gyvenime taip jau susiklostė, kad kasdieninė aplinka, buities daiktai buvo vertinami, ypač kaime, dėl patogumo ir gražumo. Pastatai, audiniai, rūbai, baldai pirmiausia turėjo būti patogūs, funkcionalūs ir tai jau savaime buvo gražu. Šis taikomasis menas (dabartine terminologija) formavosi nuo gilios praeities. Pagal tiesiai suartas ir užbaigtas vagas buvo vertinami būsimi jaunikiai, o kasdieniai drabužiai turėjo būti itin praktiški, o tuo pačiu jau ir gražūs.
Pradedant kalbą apie liaudies meną susiduriame su apibendrinamojo termino įvairove. „Liaudies menas“ apima liaudies kūrybą plačiąja prasme, o „tautodailė“ – vienos tautos. Esama „kaimo“, „valstiečių“, „saviveiklos“, „mėgėjiškos“, „dailiųjų amatų“, „turgaus meno“ ir dar kt. Panašiai Rusijoje: „valstiečių menas“ (krestjanskoe iskusstvo), „liaudies menas“ (narodnoe iskusstvo“); Vokietijoje – „Bauernkunst“, „Volkskunst“.
Apskritai Lietuvoje liaudies kūryba susidomėta XX amžiaus pradžioje, kai pirmosiose lietuvių dailės parodose drauge buvo eksponuojami tautodailės darbai. Pirmasis mokslinis liaudies kūrybos tyrinėtojas buvo Paulius Galaunė, kurio veikalai iki šiol yra teorinis liaudies meno pagrindas. Žinoma, dabartinė situacija įnešė daug naujovių, net I.Kostkevičiūtės „Vincas Svirskis“ skyrėsi nuo P.Galaunės tuo, kad jis V.Svirskį laikė ne liaudies meistru, o profesionalaus meno mokiniu, pasekėju (jis gi buvo dirbęs Kauno katedros dekore dailininkų bendrijoje). O šiandien iš kaimo didelė dalis meistrų persikėlė į miestą, į jų gretas įsijungė mokytojai, inžinieriai ir kt. Kartu plėtojasi ir pati tautodailės sąvoka. O meilė kūrybai visais laikais nesutapo su meile valdžiai įvairiausiomis formomis.
V.V. Ar tiesa, kad lietuviškoji liaudies meno mokykla (plačiąja prasme) to meto TSRS buvo išskirtinė ne tik savo paveldu, kūrėjais, bet ir moksliniais tyrimais? Rusijoje ir kitose respublikose – labiau amatas (remeslo) nei menas?
V.R.Visų tautų liaudies menas turi savitų, o drauge ir bendrų bruožų. Tyrinėjant ir džiaugiantis lietuvių liaudies menu tenka pažinti ir gretimų tautų kūrybą. Štai šventinių rūbų puošyboje lietuvių, latvių, vakarų gudų, net ukrainiečių yra tiek bendrumų, kad labai dažnai net negalima jų išskirti. Viešint Kijeve mums padovanojo ukrainietiškų juostų ir pasirodė, kad jos austos Lietuvos dailės kombinate. Minsko istorijos muziejaus saugyklose stebino didžiulė šventinių tautinių rūbų kolekcija, kuri niekuo nesiskyrė nuo mūsų aukštaičių rūbų. Liublino muziejuje eksponuojama verbų kolekcija kaip vietos liaudies meno reiškinys. Pradėjau domėtis ir išaiškėjo, kad tai 1944-1945 metų imigrantų iš Vilniaus krašto ir jau jų mokinių darbai.
Išskirtinis atvejis – lietuvių kryžių ir koplytstulpių statyba, taip pat skulptūriniai dievukų drožiniai. Apskritai ši tradicija į Lietuvą atkeliavo su krikščionybe ir XIII- XIX a. suklestėjo, tapdama unikaliu reiškiniu Europoje. O štai Rygos muziejuje eksponuojamas iš medžio drožtas dievukas kaip brangus ir retas latvių liaudies kūrybos kūrinys, bet jis – įžymaus žemaičių dievdirbio Augustino Potockio darbas. Jis buvo pasiekęs tokį individualų personažų vaizdavimo stilių, kuris nekelia autorystės abejonių. Bendrai taikomoji liaudies kūryba yra kolektyvinės, perimamosios dailės rūšis, o vaizduojamoji dauguma atvejų tampa autorine, atpažįstamąja. Beje, tai savotiškas priartėjimas prie profesionaliosios dailės.
V.V. Menotyros daktaro disertaciją apsigynėte Leningrade, o jau po Nepriklausomybės atkūrimo daktaro habilitaciją – Maskvoje, nors Lietuvoje tada vargu bau ar buvo stipresnių už Jus tautodailės specialistų. Prisiminimų knygoje rašote, kad tas gyvenimo momentas – vienas skaudžiausių...
V.R. Leningrade apgyniau diplomą apie lietuvių liaudies skulptūrą, kuriam temą pasiūlė prof.Viktoras Plotnikovas. Ten pat apgyniau kandidatinę disertaciją apie lietuvių akvarelę, o vėl grįžęs prie liaudies skulptūros bandžiau gintis Vilniuje, bet nebuvau priimtas dėl spaudinių kiekio (trys knygos ir arti 150 straipsnių apie lietuvių liaudies skulptūrą, tarp jų ir aštuoniomis užsienio kalbomis). Porą metų sugaišęs habilitacijos daktaratą apie lietuvių liaudies monumentaliąją dailę apgyniau Maskvoje. Beje, man teko tapti pirmuoju tos dailėtyros hab.dr. Lietuvoje, po to dalyvauti per 30 disertacijų gynime. Apskritai tai provincijos sindromas: norint pasiekti mokslinės reikšmės ir žinomumo šalies mastu, provincijoje, ir Šiauliuose, reikia dirbti bent pusantro-du kartus daugiau ir geriau negu Vilniuje. Tuo keliu ėjo ir kiti Šiaulių universiteto mokslininkai.
V.V. Kalbant apie liaudies meną visada susiduriame su vertinimų kriterijais, su ribomis tarp tautodailės ir profesionaliosios dailės, pagaliau – kičo problema. Koks Jūsų požiūris į tai, kas Jums svarbiausia vertinant tautodailę?
V.R. Ši klasifikacija yra daugiau organizacinio požiūrio: dailės mokyklas, institutus, akademijas baigusieji laikomi dailininkais profesionalais, o nesimokę dailės – liaudies meistrais. Bet čia esama sumaišties: didžioji dalis impresionistų buvo savamoksliai, ( Vincentas van Gogas, Polis Gogenas, Polis Sezanas, Edgaras Dega), o naujos pasaulinės dailės stilistikos-impresionizmo atstovai savo laiku buvo nepriimami į profesionalų parodas, bet šiandien niekas neišdrįstų jų laikyti tik mėgėjais, o – pripažintais naujos pasaulinės dailės stilistikos-impresionizmo pradininkais. Panašių faktų esama nemažai, tai ir primityvizmo, ir ekspresionizmo istorijos.
Tačiau grįžkime Lietuvon. Tarybiniais metais liaudiškoji kūryba pirmaisiais dešimtmečiais buvo atskirta nuo dailininko sampratos, puodžiai, audėjos, drožėjai buvo buriami į amatų bendroves, mokesčiais varžoma individuali veikla. Kaip minėjau, sakralinis menas buvo nepripažįstamas, naikinamas, tačiau nelegaliai jis vis dėlto egzistavo, buvo kuriami antkapiniai paminklai ir kt. Palaipsniškame liaudies meno pripažinime menu savitą vaidmenį suvaidino mūsų įžymūs dailininkai profesionalai. Skulptoriaus Juozo Mikėno monumentalumas siejosi su liaudiškųjų dievukų monumentalumu, ne veltui ir jis pats yra kūręs Rūpintojėlį. Tapytojai Antanas Gudaitis ir kiti savo natiurmortams pasitelkė vilnietiškąsias verbas kaip ypatingą spalvinių dermių šaltinį.
Nesnaudė ir liaudies meistrai: Žemaitijoje (Plungėje, Kurtuvėnuose) pusiau legaliai buvo kuriamos Užgavėnių kaukės ir eisenos, Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo suruošta personalinė Broniaus Radecko keramikos paroda. Vystėsi dainų ir šokių rateliai, jie buvo skatinami kaip saviveiklos forma, atspindinti masinę kultūrą ir gerovę. Iškilo poreikis kurti visas šias sritis jungiančią organizaciją. Pasiremiant ypač Žemaitijos pajėgomis 1966 metais buvo įkurta Liaudies meno draugija. Didelį vaidmenį suvaidino Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorius Pranas Gudynas, tapęs pirmuoju ilgamečiu šios organizacijos vadovu ir ideologu, įtraukęs į šią draugiją konsultantais, skyrių vadovais daug profesionalių dailininkų. Buvo ruošiami seminarai, amatų dienos, kolektyvinės ir personalinės parodos, pagausėjo kūrinių vertinimų spaudoje.
Šia draugijos veikla susidomėjo ir tuometinės sąjunginės respublikos, tačiau panašios kūrybinės organizacijos joms taip ir nepavyko įsteigti, nors buvo dėta daug pastangų, pvz., Latvijoje, Ukrainoje. Ši liaudies meistrų draugija atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje pratęsė savo veiklą, pakeitusi pavadinimą į „Tautodailininkų sąjungą“. Buvo nugalėtos naujai iškilusios problemos, Tautodailininkų sąjunga išlaikė savo vyraujančias pozicijas tarp naujai pasirodžiusių liaudies meno organizacijų. Nuosekliai ir energingai dirba ilgametis sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Rudzinskas, jam sėkmingai talkininkauja Šiaulių krašto sąjungos valdybos pirmininkė Laima Kelmelienė, beje, abu dailininkai profesionalai.
Ryšiai tarp tautodailininkų ir profesionalų – įvairūs, besikeičiantys. Daug žymių dailininkų jaunystėje buvo liaudies meistrais, dalyvavo parodose (skultorius Kazys Kasperavičius, grafikas Edmundas Juchnevičius ir kt.). Profesionalais laikomi asmenys, kurie pragyvena iš savo amato ar meno, sakysim, tradiciniai puodžiai. Kalviai, metalo meistrai su profesionalais susibūrė į bendrą draugiją, ruošia bendras parodas. O štai meistrai Kazys Bimba, Vilius Biskis dalyvauja profesionalų parodose, konkursuose. Savitai susiklosto piešimo mokytojų situacija: apie pusė jų yra Dailininkų sąjungos nariai, pusė – Tautodailininkų sąjungos. Yra priklausančių ir abiem sąjungoms.
Pagal žodynus "kičas" turi keliasdešimt apibrėžimų, todėl ir jo vartosena dažniausiai yra asmeninės nuomonės išraiška. Tautodailėje, mano nuomone, jis apskritai nevartotinas. Tiesiog yra geri, nepavykę, blogi darbai, patinkantys ar nepatinkantys ir t.t.
V.V. Daugelį dešimtmečių nė vieno didesnio tautodailės renginio mūsų krašte nepraleidžiate, apžvelgiate, įvertinate. Kokių meistrų darbai Jums artimiausi, kas išskirtiniausia? O jų gyvenimas – ne tik darbai, bet ir vieša laikysena, principai.
V.R. Kol neturėjau aukštojo mokslo diplomo, su piešiniais ir akvarelėmis dalyvavau saviveiklinės dailės parodėlėse, suartėjau su vietos mėgėjais, Kuršėnų puodžiais. Ir štai tie 1966 metai: tampu dailės srities istorijos ir teorijos profesionalas o draugijos pirmininkas P. Gudynas be kompromisų įtraukia į draugijos veiklą. Tampu draugijos nariu, Mokslinės tarybos nariu, seminarų konsultantu (Raganų kalno ansamblio), rašau straipsnelius, katalogų įvadus, pasirodo knygos apie Ablingą (rusų kalba), Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities tautodailininkus, drožėją Vyutautą Ulevičių, akmentašį Juozą Liaudanskį, tapytoją Eleną Adomaitienę ir Alfonsą Pivoriūną. Suartėjau su daugeliu meistrų, tai – Ipolitas Užkurnys, Stanislovas Riauba, Zigmas Vaišvila, Feliksas Vargonas ir daug kitų. Tačiau visur suspėti neįmanoma, sparta ir galimybės lėtėja slenkant metams.
V.V.Iškiliausi tautodailininkai garsėja ne tik kūriniais, bet sukuria savo pasaulius: Orvidų, Kosto Gendvilo sodybos, R.Baškio medinukų muziejus. Tai tarsi ir perauga menininko šeimos rėmus, tampa lyg ir nacionaline vertybe, todėl aktuali tampa ir tų unikalių pasaulių išsaugojimo problema. Prisimenu apie tai ne kartą kalbėjome... Apibendrindamas knygą-albumą „Raimondo Baškio medinukų pasaulis“ rašėte: „ Susikaupusios dirbinių kolekcijos įgyja ne tik ir ne tiek materialinę, bet daugiau dvasinę vertę. Ateityje tautodailė gyvuos kaip vienas iš svarbiausių komponentų išsaugant tautų savitumą. Tai svarbu ne tik lietuvių tautai, Lietuvos valstybei, bet ir visoms tautoms.“
V.R. Tautodailininko savas pasaulis – tai labai dažnas, įvairaus pobūdžio ir įvairaus masto reiškinys. Dažno tautodailininko savas pasaulis būna tik jo kambarėlis. Dažna audėja savo buto viename kambaryje laiko audimo stakles, verpimo ratelį, žaliavas, audinių pavyzdžius. Pas vieną audėją pastebėjau, kad iš siūlų kamuolių ant spintos, kambario kampuose sudėliotos įvairios figūrėlės, papildytos spalvoto popieriaus iškarpomis. Pasiteiravus, ką tai reiškia, ji sakė, kad ištisą dieną sėdint staklėse vis smagiau dar kažką padaryti, pasižiūrėti, o ir svečiai susidomi.
Pagarsėjęs Žemaitijos tautodailininkas Stanislovas Riauba neturėjo jokio namo, o gyveno mažame kukliame kambarėlyje, priglaustas meistrų Jonušų. Teko pas jį lankytis, kalbėti apie jo darbus. Šeimininkams sukūrė automatiškai atsidarančias įėjimo duris: užlipus ant slenksčio virš durų suplasnoja ir snapu sukala stambus paukštis. Sodelyje jam buvo skirta pora obelaičių, nuo kurių dalis vaisių jau surinkti ir sudėlioti ant lentynos prie sienos, bet ne šiaip sudėlioti: centre apskritimas iš raudonų obuolių, toliau raudonumas mažėja ir pakraščiuose jie jau žaliuoja. Ir kambarėlis tampa pilnas saulės!
Kai kurie kūrėjai sukuria savo kūrybos muziejus. Tuo ypač pasižymėję Kuršėnai. Pirmasis buvo Bronius Radeckas, keramikos naujovių meistras, dominavęs daugelyje parodų, pritraukęs daugybę žiūrovų, žiesdamas savo stiliaus puodus liaudies meno šventėse, tapęs puodžių puodžiumi, pavadintu puodžių karaliumi. Viename dirbtuvių kambaryje eksponavo savo darbus, lankytojams parodydavo žiedimo meną. Muziejus sulaukdavo daug lankytojų, turistų. Deja, meistrui ir žmonai bei sūnui – taip pat keramikams – mirus, muziejus liko uždaras, likimas nežinomas.
Panašiu keliu atsirado ir keramikų Vertelių lankomas muziejėlis. O vis tuose pačiuose Kuršėnuose naujai atsidarė drožėjo-skulptoriaus Raimondo Baškio „Medinukų pasaulis“, tapęs miesto įžymybe, susilaukęs stambaus albumo. Yra ir daugiau meistrų, ypač skulptorių, savo kiemus paverčiančių lankomomis vietomis. Štai kad ir akmenskaldys nuo Kupiškio Vytautas Jasinskas, savo kiemą išpuošęs akmens skulptūromis. Panašių eksponuojamų liaudies meno kolekcijų esama Telšiuose, Druskininkuose ir kitose vietose. Tačiau yra ir išnykusių rinkinių: tarpukelėje Tytuvėnai-Šiluva sena sodybėlė, kurios sode, aplinkoje stovėjo įvairaus dydžio, gražių ir menkiau pavykusių darbų. Dauguma keliautojų į Šiluvos atlaidus stabtelėdavo apžiūrėti darbų, tačiau palaipsniui sodas užžėlė krūmais, dirbiniai išnyko. Šiandien net meistro vardas užmirštas. Tokio likimo gali sulaukti ir daugiau tokio pobūdžio objektų po meistro mirties, šeimos išsiskirstymo. (1)
Kita kalba apie Orvidų, K.Gendvilo sodybas. Jos jau turi savas istorijas, sudėtingas situacijas, įvairius vertinimus. Orvidų ansamblio pradžia labai prozaiška: tėvas Kazimieras buvo antkapių meistras, jų gamybai naudojo artimųjų laukų akmenis, kurių čia buvo gausybė. Kolūkis sumanė laukus išvalyti, akmenis suskaldyti ir išvežti. O tai buvo meistro medžiaga ir jis organizavo tų akmenų suvežimą į sodybą, bet greitai čia pritrūko vietos ir jie buvo kaupiami už sodybos ribų.
Iš armijos grįžo sūnus, akmenų sankaupoje susidarė kalvelės, praėjimai, įsijungė daržinėlė, buvo tuo metu priglausta apylinkėse naikinamų dievukų, statomos profesionalių skulptorių projektų nepavykusios akmeninės variacijos. Buvo bandoma meistrus apiplėšti, sunaikinti sankaupą kaip neaiškią sakralinę įrangą, didieji akmenys sunumeruoti, pradėta išvežti. Tačiau ansambliu susidomėjo Palangos seminaro dalyvis maskvietis Jurijus Bažanovas. Jis su senuoju Orvidu nuvyko į Maskvą pas patį gynybos ministrą su skundu, kad naikinama bazė, kurioje gaminami granito pagrindai karių paminklams kapinėse Palangoje, Klaipėdoje, net tolimajame Chabarovske. Po to sodyba buvo nebeliečiama. Nors jos kūrėjai jau mirę, tačiau ji liko artimųjų priežiūroje, tapo pagarsėjusiu turistiniu objektu. Jonas Mekas yra pareiškęs, kad tai – originaliausias meno kūrinys ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Įdomi ir Kosto Gendvilo istorija: Traktorininkas, artėjantis prie pensijos, pradėjo tapyti paveikslus, dalyvauti parodose, ir taip įsijautė į kūrybą, kad sodybos tvartą pavertė į „Maironio laivą“. Paveikslų vis gausėjo, juos talpino priestatuose, pristatė antrą aukštą gyvenamajame name. Jo tapyba – primityvaus pobūdžio, o temos – Lietuvos istorija, mūšių serijos. Kažkas iš dailininkų pakritikavo, kam peizažuose beveik vien tik žalia spalva, o namų stogai – sidabriniai. O ką, teisinosi meistras, pas mane išliko statinė žalių dažų – reikia išnaudoti. O antra vertus, kur pažiūriu – visur žalia, o stogai tai skardiniai. Kaip karo veteranas, apdovanotas ordinais į „Maironio laivo“ atidarymą jis kvietėsi Šiaulių rajono valdžią, tačiau jie pabūgo to „Maironio“ ir neatvyko. O atidarymui meistras buvo pasigaminęs kelias statines alaus, todėl pasikvietė netoli esančius Zoknių aerodromo apsaugos karius. Ta proga meistras buvo pasidaręs didelį kryžių, kurį po gausaus alaus tarybiniai kariai su karininku priekyje ir su grupe šventės dalyvių tą kryžių nešė ir pastatė ant Kryžių kalno. Beje, K.Gendvilas rašė ir eilėraščius, jų kalba ir eiliavimas – primityvoki, tačiau kai aš svečiams pabandžiau juos išversti į rusų kalbą, tai jie stebėjosi jų poetika. Visokių įvykių su tomis sodybomis ir jų kūrėjais būta daug. K.Gendvilas mirė, o sodybą perėmusi duktė, ūkininkaudama, augindama arklius, prižiūri ir sodybą, priiminėja lankytojus
Didelį vaidmenį suvaidino Ablingos ansamblis. Sukurtas 1972 m., jis itin savitai pratęsė nykstančių ir naikinamų pakelių koplytstulpių ir kryžių tradiciją. Darbo vadovas, buvęs politinis kalinys Vytautas Majoras sutelkė būrį meistrų, tarp kurių buvo ir tradicinių meistrų, ir keli buvę represuotieji, ir vienas kompartijos komiteto sekretorius. Dirbo draugiškai ir kolektyvinis kūrinys tapo unikalus tuometinėje Tarybų Sąjungoje, susilaukė palankaus vertinimo užsienyje. Atgimusi monumentalioji liaudies skulptūra, Ablingos sėkmė inspiravo kitus ansamblius: Čiurlionio kelią, Juodkrantės „Raganų kalną“ ir kt. Bet medinės skulptūros palaipsniui nyksta, jas reikia prižiūrėti, restauruoti. Šie žymieji ansambliai yra restauruojami, jų gyvavimas pratęsiamas, pvz., Raganų kalnas tapo svarbiausia Juodkrantės turistine trauka.
Liaudiškoji monumentalistika prasiskverbė ir į miestus, sulaukusi nemažai diskusijų. Štai Kelmę puošia keletas akmenskaldžio J.Liaudanskio akmens skulptūrų. Čia surengtos akmens meistrų stovyklos, jų kūriniai tapo Kelmės – akmens skulptūrų sostinės – savastimi. Tokių darbų yra ir Šiauliuose, o žymiausias iš jų – 1973 m. meistrų kolektyvo sukurtas paminklas Saulės mūšiui atminti netoli Salduvės kalno. Šią trijų ąžuolų kompoziciją sukūrė V.Lukošaitis, Z.Vaišvila, S.Kunčius, F.Vargonas, Z.Lažinskas, V.Onaitis, I.Užkurnys, A.Juozapaitis. Darbui vadovavo tremtinės sūnus Vitalijus Lukošaitis, vėliau baigęs Dailės institutą ir tapęs profesionaliu skulptoriumi. Deja, vadovas ir keli meistrai yra mirę. Dvi ąžuolinės skulptūros tebesaugo įėjimą į tautodailininkų „Trijų brolių“ parduotuvę. Ir pasaulinę šlovę įgijęs Kryžių kalnas liudija lietuvių tautos dvasinę ir kūrybinę galią.
––––-
1. Profesorius kalba apie liaudies menininko Petro Stundžios (1921 – 1990) sodybą Vyčių kaime, netoli Tytuvėnų. Anapilin išėjus kūrėjui, po pasaulį išsivaikščiojo ir jo darbai, bet iki šiol žmonės sustoja ten, kur buvo sukurta visa gyvenimo filosofija. ( Živilė Kavaliauskaitė. „Velnių malūno sparnus suka tik prisiminimai“. Atolankos, 2013 m. spalio 25 d.)
Juozo Bindoko nuotr.
Tautodailininkas Kostas Gendvilas. 1993 m. sausis.
Giedriaus Baranausko nuotr.
Trijų ąžuolinių skulptūrų kompozicija Saulės mūšiui atminti prie Salduvės.
Petro Stundžios sodyba sunyko per du dešimtmečius.
Petro Stundžios sodyba XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo vadinama pasakų karalija.
Orvidų sodyboje.