Buvusi mokytoja negali gyventi be rankdarbių

Bu­vu­si mo­ky­to­ja ne­ga­li gy­ven­ti be rank­dar­bių

Bu­vu­si Gas­čiū­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja Ja­kiš­kių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­ja Ele­na Vai­tie­kū­nai­tė sa­ko, kad jai ne tik ne­nuo­bo­du il­gais va­ka­rais, bet dar ir pri­trūks­ta pa­ro­je va­lan­dų. Mo­te­ris kū­ry­bi­nė­je stu­di­jo­je Šiau­liuo­se pra­mo­ko lip­dy­ti iš mo­lio ir su sa­vo dir­bi­niais pa­si­ro­dė ne vie­no­je mu­gė­je. Ka­dan­gi už­siė­mi­mas il­gas, kol mo­lis iš­de­ga­mas, gla­zū­ruo­ja­mas, de­ko­ruo­ja­mas, o dar no­ri­si ir kar­pi­nius pri­si­min­ti, at­vi­ru­kus pieš­ti, ne­ga­na to – tvar­te ne­kant­rau­ja kar­vu­tė, triu­šių ir viš­tų pul­kai, be to, ja­kiš­kie­tė vie­nam ki­tam kai­mo gy­ven­to­jui į punk­tą at­vež­tus laik­raš­čius nu­ne­ša – tad nuo­bo­du­liui jo­kių lai­ko spra­gų ne­lie­ka.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

„Kai žmo­nės sa­ko, kad nė­ra ką veik­ti, nuo­bo­du, ne­sup­ran­tu. Dar dirb­da­ma mo­kyk­lo­je, bū­da­vo, grįž­tu na­mo, rei­kia gy­vu­lius, vi­są ūkį apei­ti, dar­žus ra­vė­ti. Va­ka­re sė­di prie mo­ki­nių na­mų dar­bų są­siu­vi­nių, juos tai­sy­da­ma. Už­tat ir išė­ju­si į pen­si­ją, už­tar­nau­tą poil­sį, ne­ga­liu sė­dė­ti ran­kų su­dė­ju­si. Vis kaž­ką nau­jo iš­ban­dau, taip į ma­no gy­ve­ni­mą at­ke­lia­vo lip­di­niai, – iš to­lo pa­sa­ko­ti pra­de­da bu­vu­si pe­da­go­gė Ele­na Vai­tie­kū­nai­tė. – Į kū­ry­bi­nę stu­di­ją „Me­no­ja“ Šiau­liuo­se tur­būt prieš dve­jus me­tus pa­kvie­tė jo­niš­kie­tė gi­mi­nai­tė. Ten sa­vo pir­mą­ją „pro­duk­ci­ją“ pa­ga­mi­no­me. Ir da­bar ant sie­nos sve­tai­nė­je ka­bo įrė­min­tas gė­lės žie­das. Lip­dė­me ir lėkš­tes, va­ze­les, ąso­tė­lius.“

Mo­lio ga­mi­niai, ku­riuos mo­te­rys su­kur­da­vo stu­di­jo­je, ke­liau­da­vo deg­ti į spe­cia­lią kros­nį Gin­kū­nuo­se. Po to se­kė gla­zū­ra­vi­mas, vėl de­gi­mas, ir tre­čias eta­pas – de­ko­ra­vi­mas, ku­rį už­baig­da­vo dar vie­nas de­gi­mas.

Ja­kiš­kiuo­se gy­ve­nan­čiai gra­žia­dar­bei ne­pa­ka­ko stu­di­jos už­siė­mi­mų, ne­tru­kus ji na­muo­se jau min­kė mo­lį, lip­dė, for­ma­vo nau­jus su­ve­ny­rus, pri­ruo­šė spe­cia­lio­mis for­mo­mis iš­spaus­tų žied­la­pių, la­pų, ku­rie ne­tru­kus vir­to aguo­no­mis, ro­žė­mis, pi­na­vi­jo­mis. Nu­si­pir­ko gla­zū­ros ir auk­so tir­pa­lo, pri­me­nan­čio ko­še­lę, ku­rio pen­kių gra­mų tal­pos bu­te­liu­kas kai­nuo­ja 50 eu­rų. Bran­gu, bet gra­žu.

Įsi­gi­jo ir spe­cia­lių for­me­lių at­spau­dams, o kai ku­rias pa­ti pa­si­ga­mi­no, ra­du­si inst­ruk­ci­jas in­ter­ne­to pla­ty­bė­se.

„Ka­dan­gi na­muo­se ga­min­tų dar­bų deg­ti stu­di­jos kros­ny­je ne­ga­lė­jo­me, te­ko gal­vo­ti, ką da­ry­ti. Bet ką čia to­kio iš­mąs­ty­si? Ėmė­me ir nu­si­pir­ko­me kros­ne­lę, tik ne­lai­kau jos sa­vo na­muo­se, nes jei pa­sta­ty­siu lais­ves­nė­je vie­to­je ko­ri­do­riu­je, nė vie­nas ne­praeis be klau­si­mų: kas čia, kam rei­ka­lin­ga? To­dėl iš­ga­be­nau į Jo­niš­kį pas gi­mi­nes. Ka­dan­gi ten yra vie­tos lau­ko vir­tu­vė­je, ga­li­me su pusb­ro­lio žmo­na ir min­ky­ti mo­lį, ir gla­zū­ruo­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Gė­lių žie­dų ruo­ši­nių E. Vai­tie­kū­nai­tės na­muo­se pil­nos ke­lios dė­žės. Iš jų ga­li­ma su­lip­dy­ti puokš­tę, de­ko­ruo­ti in­dus. Di­de­lė da­lis šių žie­dų ke­liaus ant ova­laus veid­ro­džio rė­mo, taip su­ku­riant pra­ban­gios in­ter­je­ro de­ta­lės įspū­dį.

Mo­te­ris ne­ša dė­žu­tes, iš ku­rių vie­ną po ki­to trau­kia ga­mi­nius: kiau­ra­raš­tę ru­dojo mo­lio, rau­do­na gla­zū­ra pa­deng­tą sal­dai­ni­nę, švie­sią, be­veik bal­tą žva­ki­dę, rus­vą va­ze­lę. O štai ir ga­mi­niai, dar ne­deg­ti kros­ny­je – smul­kio­mis gė­lė­mis, vi­jok­liais ir ki­to­kiais pie­ši­niais bei lip­di­niais puoš­ti in­de­liai. Vie­ną to­kį ga­mi­nį de­ko­ruo­ti už­trun­ka 5–6 va­lan­das – brai­žo, dai­li­na smeig­tu­ku, deg­tu­ku ar iš­ra­šy­tu tu­ši­nu­ku.

Kai pri­rei­kia do­va­nų, jos vi­sa­da po ran­ką.

Be mo­lio lip­di­nių, mo­te­ris dar mo­kė­si iš šiau­dų kur­ti gė­les, pieš­ti. Iš­mė­gi­no ir de­ku­pa­žą, ka­da daik­tai de­ko­ruo­ja­mi įvai­riais pie­ši­niais, ta­čiau ši tech­ni­ka „ne­pri­li­po“.

Pas­ta­ruo­ju me­tu mo­te­ris su­grį­žo prie kar­pi­nių, ku­riais už­siim­da­vo dar ir dirb­da­ma mo­kyk­lo­je, bei at­vi­ru­kų, ku­riems pa­ga­min­ti nau­do­ja įvai­rią tech­ni­ką. Da­bar ją do­mi­na iš­ki­lus pie­ši­mas ant per­ga­men­to, kai per­ga­men­ti­nis po­pie­rius iš­rai­žo­mas iš iš­virkš­čio­sios pu­sės. Se­niau mė­go juos­te­li­nį kli­ja­vi­mą, ka­da iš plo­ny­čių spal­vo­to po­pie­riaus juos­te­lių su­su­ka­mi skri­ti­nė­liai, ku­rie kli­juo­ja­mi vie­nas prie ki­to, dė­lio­jant pa­gei­dau­ja­mą vaiz­dą.

Au­to­rės nuo­tr.

Ele­nos Vai­tie­kū­nai­tės ran­ko­se – dar ne­deg­tas mo­lio in­das.

Šios gė­lės ke­liaus ant ova­laus di­de­lio ved­ro­džio rė­mo.

Ne­se­niai bu­vu­si pe­da­go­gė vėl grį­žo prie kar­pi­nių, ku­riuos se­niau mė­go.

Ele­nos Vai­tie­kū­nai­tės pa­ga­min­ti ruo­ši­niai, skir­ti daik­tams de­ko­ruo­ti.

Dar ne­gla­zū­ruo­tos gė­lės.

Ele­na Vai­tie­kū­nai­tė kai ku­rias for­mas, ku­rios su­tei­kia no­ri­mą raš­tą, pa­si­ga­mi­no pa­ti, su­ra­du­si inst­ruk­ci­jas in­ter­ne­te.

Šis įrė­min­tas ke­ra­mi­kos dar­bas ja­kiš­kie­tei bu­vo pir­ma­sis.

Ele­na Vai­tie­kū­nai­tė sal­dai­ni­nę lip­dė iš ru­do­jo mo­lio ir pa­den­gė rau­do­na gla­zū­ra.

Su­suk­to­mis juos­te­lė­mis puoš­ti at­vi­ru­kai.