Išrauti medžiai svetur neprigyja

Iš­rau­ti me­džiai sve­tur ne­pri­gy­ja

Kel­mės ra­jo­ne, Lau­ga­lio kai­me, gy­ve­nan­ti Sta­sė Pupš­tie­nė su vy­ru Al­fon­su išau­gi­no pen­kis vai­kus: dvi duk­ras ir tris sū­nus.

Prieš pen­ke­rius me­tus ne­te­ku­si vy­ro po­nia Sta­sė nė vie­nos die­nos ne­bu­vo pa­lik­ta vie­na. Pa­si­keis­da­mi ją pri­žiū­ri vai­kai. Kai ku­rie dir­ba po dar­bo va­lan­dų ar po ke­lias pa­mai­nas, kad su­si­da­ry­tų bent po­ra sa­vai­čių lais­vų die­nų. Tuo­met va­žiuo­ja pa­bū­ti pas ma­mą. Va­žiuo­ti – ne ar­ti, ke­li šim­tai ki­lo­met­rų. Bet dėl ma­mos vai­kai pa­da­ry­tų vis­ką. Sup­ran­ta, jog vie­no­je dir­vo­je įsi­šak­ni­jęs me­dis, ki­to­je jau ga­li ir ne­pri­gy­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

89 me­tų Sta­sė Pupš­tie­nė sė­di ant lo­vos. Pa­sė­dė­ti dar ga­li. Su vaikš­ty­ne ir pa­vaikš­to. Tik vie­no­je ran­ko­je vi­siš­kai nė­ra ga­lios. Ne­su­ge­bė­tų iš­si­vir­ti val­gio, pa­si­kur­ti kros­nies.

Bet ne­no­ri pa­lik­ti sa­vo na­mų. Ge­ru žo­džiu mi­ni Am­ži­ny­bėn išė­ju­sį vy­rą Al­fon­są, kad gau­sią šei­mą ap­rū­pi­no pa­sto­ge. Ne­rei­kė­jo glaus­tis val­diš­kam bu­te ar nuo­mo­tis ko­kio kam­po.

Vi­sus sa­vo pa­žįs­ta­mus ir ar­ti­muo­sius po­nia Sta­sė mi­ni tik ge­ruo­ju. O ypač džiau­gia­si vai­kais ir jų ant­ro­sio­mis pu­sė­mis. Ste­bi­si, kaip ga­li­ma ne­my­lė­ti mar­čių: „Juk jos pri­žiū­ri, prau­sia, ap­skal­bia ma­no sū­nus, ga­mi­na jiems val­gį, iš­lei­džia po ke­lias sa­vai­tes ma­ne pri­žiū­rė­ti. Jei­gu aš jų ne­my­lė­siu, jos ne­my­lės ma­no vai­kų. Rei­kia tvar­ky­ti gal­vą, kad ne­kil­tų jo­kios blo­gos min­ties. Juk yra mo­ti­nų, ku­rių vai­kai, net gy­ven­da­mi ki­to­je ke­lio pu­sė­je, neap­lan­ko.“

Gi­ria dvie­jų duk­rų ma­ma ir žen­tus. Pui­kūs žmo­nės! Pa­siilgs­ta žmo­nų, kai jos gy­ve­na Lau­ga­ly­je. Kas va­ka­rą il­gai kal­bi­na te­le­fo­nu. Bet nė pu­se žo­džio ne­pap­rieš­ta­rau­ja jų spren­di­mui.

Šiuo me­tu ma­mą pri­žiū­ri sū­nus Sta­sys. At­va­žia­vo iš Kė­dai­nių ra­jo­no. Prieš ke­lias die­nas jis pa­kei­tė se­se­rį Gra­ži­ną. Ji pa­bu­vo pas ma­mą po­rą sa­vai­čių. Tiek bu­vo „už­si­dir­bu­si“ lais­vų die­nų.

Jau­nė­lis Sta­sys Lau­ga­ly­je pa­gy­vens kiek il­giau, kol įsi­bė­gės pa­va­sa­ris ir pra­si­dės že­mės dar­bai. Vy­ras 28 me­tus dir­bo elekt­ro­mon­te­riu, pa­skui že­mės ūkio bend­ro­vė­je va­do­va­vo ga­my­bai, da­bar ūki­nin­kau­ja. Va­sa­rą daug lai­ko su ma­ma pra­leis­ti ne­ga­lės. Jį keis bro­lis Kęs­tu­tis ir se­se­rys Gra­ži­na bei Vir­gi­ni­ja.

Sū­nus Sta­sys kuk­li­na­si: „Vy­ras nie­kuo­met taip ne­sut­var­kys na­mų kaip mo­te­ris. Bet pai­mi dul­kių siurb­lį, „pra­čiū­ži­ni“ – ir tvar­ka. Juk tech­ni­kos am­žius. Vis­ką dir­bu, ką rei­kia. Tik val­gio ga­min­ti ne­la­bai mėgs­tu. Ge­riau jau hek­ta­rą že­mės suar­čiau. Bet su ma­ma pa­si­ta­ria­me, ką vir­si­me. Ji pa­sa­ko, ką į puo­dą dė­ti ir po ko dė­ti. Kar­tais kon­sul­tuo­juo­si su žmo­na. Aną­kart at­li­ko varš­kės, pa­ma­niau – rei­kia iš­vir­ti spur­gų. Žmo­na te­le­fo­nu pa­kon­sul­ta­vo, ką į teš­lą dė­ti, kaip min­ky­ti. Vi­sai ne­blo­gos spur­gos išė­jo. Po ma­nęs at­va­žia­vu­si se­suo Gra­ži­na pa­gy­rė.“

Vy­riau­sia S. Pupš­tie­nės duk­ra Vir­gi­ni­ja gy­ve­na Šir­vin­to­se. Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo pre­ky­bi­nin­ke. Jai at­va­žiuo­ti iki Lau­ga­lio – 300 ki­lo­met­rų. Ta­čiau nie­kuo­met nė­ra pa­prieš­ta­ra­vu­si. Atei­na jos ei­lė – ir at­va­žiuo­ja. Daž­niau­sia Vir­gi­ni­ja pas ma­mą pa­bū­na per va­sa­rą. Mat jau yra išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio.

Duk­ra Gra­ži­na gy­ve­na Pa­ne­vė­žy­je, dir­ba „Liet­ka­be­lio“ bend­ro­vė­je. Ta­me pa­čia­me mies­te gy­ve­na ir sū­nus Kęs­tu­tis. Jo pro­fe­si­ja – ra­dio­tech­ni­kos in­ži­nie­rius, su­kū­rė sa­vo vers­lą.

Tik bro­liui Pra­nui gy­ve­ni­mas ne­nu­si­se­kė. Bu­vo ga­bus vai­ki­nas, ge­rai mo­kė­si, įgi­jo te­kin­to­jo spe­cia­ly­bę, iš­mo­ko gro­ti ar­mo­ni­ka.

Bet be­si­gy­dant sa­na­to­ri­jo­je jį su­mu­šė vie­nas ne­nau­dė­lis, no­rė­jęs atim­ti sau­lės aki­nius. Sut­ran­kė gal­vą. Nuo ta­da su­tri­ko svei­ka­ta. Dar ku­rį lai­ką dir­bo. Pas­kui bu­vo pri­pa­žin­tas neį­ga­liu. Dau­ge­lį me­tų gy­ve­no pas ma­mą. Ma­mos pri­žiū­rė­ti at­va­žia­vę bro­liai ir se­se­rys pri­žiū­rė­jo ir jį. Bet paaiš­kė­jo, jog bro­liui nuo­lat rei­kia me­di­kų pa­gal­bos. Bu­vo ap­gy­ven­din­tas Aukš­tel­kės pen­sio­na­te. „Rei­kės ku­rią die­ną nu­lėk­ti jį ap­lan­ky­ti“, – sa­ko Sta­sys. Pra­ne­lį lan­ko vi­si, kas tik at­va­žiuo­ja į Kel­mės ra­jo­ną pri­žiū­rė­ti ma­mos.

„Bu­vau siu­vė­ja. Daug svie­to esu ap­siu­vu­si. Ne tik Mai­ro­nius ir Lau­ga­lį, bet ir Svir­nius, Pa­ba­riu­kus. Ap­rė­dus siū­ti man pa­ti­kė­da­vo ir pa­si­mo­kiu­sios po­nios, nors kar­tais, kol pa­siū­siu, rei­kė­da­vo lauk­ti po du mė­ne­sius“, – dar vi­sai aiš­kiai me­na praei­tį S. Pupš­tie­nė.

Kaip siu­vė­ja ji sa­ko tu­rė­ju­si sa­vo­tiš­ką dar­bo me­to­di­ką. Dir­bo kaip ar­te­lė­je. Kai klien­tės at­neš­da­vo me­džia­gas, ji vi­są mė­ne­sį skir­da­vo dra­bu­žiams su­kir­pti, pa­ma­tuoti. Pas­kui vi­są mė­ne­sį siū­da­vo ir ati­da­vi­nė­da­vo klien­tėms. Kar­tais tek­da­vo mie­go­ti tik po ke­tu­rias va­lan­das.

Pot­rau­kį ama­tui po­nia Sta­sė, ma­tyt, bus pa­vel­dė­ju­si iš sa­vo ma­my­tės Alek­sand­ros Ta­mu­tie­nės. Tuo­me­ti­nia­me Sau­di­nin­kų kai­me ji bu­vo ži­no­ma kaip pui­ki au­dė­ja. „Pa­si­ra­šy­ti ne­mo­kė­jo, o ko­kias dro­bes išaus­da­vo!“ – ste­bi­si ir pa­ti Sta­sė.

O iš kur sem­da­vo­si tiek jė­gų au­gin­ti pen­kis vai­kus, tvar­ky­tis na­mus ir ap­lin­ką ir dar per nak­tis siū­ti? Mo­te­ris nė pa­ti ne­ži­no. Bu­vo vik­ri, grei­ta. Da­ly­va­vo me­no sa­vi­veik­lo­je, šo­ko tau­ti­nius šo­kius.

„Dar ir da­bar ko­jos niež­ti pa­šok­ti. Bet kad jau be vaikš­ty­nės ne­be­paei­nu. Jau­nys­tė­je ne­gal­vo­jau, kad ka­da nors at­si­sa­kys ma­no ko­jos. Kaip mėg­da­vau šo­ki­nė­ti! Įsi­bė­gė­ju­si per­šok­da­vau per ne­ma­žo ūgio vy­rą. Taip, kaip šo­ka per ožį. Kai iš­te­kė­jau, už­si­lip­da­vau ant tvar­to paim­ti šie­no, nu­ver­tu­si šie­ną, pa­ti ne ko­pė­čio­mis nu­lip­da­vau, o tie­siog iš pust­re­čio met­ro aukš­čio nu­šok­da­vau. Skiukt kaip stir­na – ir vis­kas. Ką ten dar lip­ti ant ko­pė­čių? Vy­ras bar­da­vo, bi­jo­da­vo, kad ne­su­si­žeis­čiau. Tai šok­da­vau, kai vy­ras ne­ma­ty­da­vo.“

Kar­tais po­nia Sta­sė suor­ga­ni­zuo­da­vo kai­mo mo­te­ris nu­bėg­ti apie de­vy­nis ki­lo­met­rus iki Vir­tu­kų miš­ko. Ir bėg­da­vo tuos de­vy­nis ki­lo­met­rus ne­ma­žas bū­re­lis lau­ga­liš­kių!

Pupš­tų šei­mą lau­ga­liš­kiai ger­bė, gė­rė­da­vo­si tvar­ka bei šva­ra jų na­muo­se ir kie­me. Ger­bia iki šiol. Ste­bi­si ge­rais ir su­pra­tin­gais jų vai­kais, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mus su­ge­ba tvar­ky­ti taip, kad ma­ma lyg me­dis kuo il­giau ga­lė­tų džiaug­tis že­me, ku­rio­je išau­go ir įsi­šak­ni­jo.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Į Lau­ga­lį su­si­rin­ko vi­sa Pupš­tų šei­ma. Sta­sės ir Al­fon­so Pupš­tų vai­kai su šei­mo­mis ir anū­kai.

Au­to­rės nuo­tr.

Sta­sė Pupš­tie­nė šiuo me­tu džiau­gia­si sū­naus Sta­sio drau­gi­ja. Sta­sys kaip ir ma­ma mėgs­ta siū­ti, megz­ti, ner­ti vą­še­liu.