
Naujausios
Dailininko palikimui – nauji kirčiai
Dailininko, Šiaulių miesto garbės piliečio Algimanto Vitolio Trušio (1936 09 16 – 2018 02 22) kūrybinis palikimas, galėjęs pražūti remontuojamame name Vilniuje, parvežtas į Šiaulius. Nesulaukę miesto dėmesio, darbai iš išgelbėtos kolekcijos pamažu pradeda išsivaikščioti. Dalis V. Trušio monumentaliosios kūrybos jau anksčiau yra sunaikinta. Kodėl dailininko kūrybiniam palikimui likimas toks negailestingas?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Dalis – į privatų muziejų
Privačiame tautodailininko, kolekcininko Ryčio Milkinto įkurtame „Angelo muziejuje“ eksponuojami penki V. Trušio paveikslai – sakralioji tapyba. Muziejus šiuo metu veikia Aušros alėjos namo trečiajame aukšte, 70 kvadratinių metrų patalpoje.
Tapybos darbai „Šešėlis“ (1992) ir „Poeto kapas“ (2000) vaizduoja Šiaulių rajono Sereikių kapinių, kuriose yra palaidotas poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, vartus. Greta eksponuojamas paveikslas „Durys į erdvę“ (1999 metai). Visi trys darbai – realistinė V. Trušio tapyba.
Paveikslai „Smūtkeliai“ (1965) bei „Papilės bažnyčia“ (1968) – abstrakcionistinė V. Trušio tapyba, kaip ir realistinė, turi solidžią istorinę ir materialinę vertę.
Nuo 2014 metų veikiančio privataus muziejaus įkūrėjas ir direktorius, jauniausias Šiaulių tautodailininkas Rytis Milkintas pasakojo, kad „Angelo muziejui“ iš išgelbėtos V. Trušio kūrinių kolekcijos yra „perduota ir dalis pastelių, ir akvarelių, kurios buvo nerėmintos“.
R. Milkinto teigimu, V. Trušio darbai yra perduoti muziejui „nuolatiniam saugojimui, tai – V. Trušio sesers Vidos dovana muziejui“.
Priežastį, kodėl kai kurie V. Trušio darbai atsidūrė privačiame jo muziejuje, R. Milkintas paaiškino: Šiaulių kultūra labiau rūpinasi pavieniai entuziastai, taip pat šiuo metu mieste nesą erdvės, kurioje galėtų būti eksponuojama gausi V. Trušio palikimo kolekcija.
R. Milkintas teigė, kad su universiteto galerijoje esančiais V. Trušio darbais, dailininko seserimi jį „suvedė“ dailininko bičiulė ir jo palikimo gelbėtoja šiaulietė kalbininkė, buvusi Šiaulių universiteto dėstytoja Irena Ramaneckienė.
R. Milkinto teigimu, su V. Trušio seserimi Vida yra pasirašyta sutartis, kurioje yra kelios paveikslų dovanojimo „Angelo muziejui“ sąlygos: darbai turi būti eksponuojami (o ne gulėti fonduose) bei negali būti parduodami.
Formuojasi solidi kolekcija
R. Milkintas „Šiaulių kraštui“ pasakojo, kad jo įkurtame ir vadovaujamame „Angelo muziejuje“ „iki Vitolio (darbų dovanojimo – red. past.) buvo formuojami trys rinkiniai: nuo XVII amžiaus iki XX amžiaus pradžios kurti senieji antikvariniai kūriniai, kitas muziejaus rinkinys – įvairaus žanro ir laikmečių tautodailės kūriniai, kuriuose vaizduojami angelai, o trečiasis rinkinys – modernioji dailė.
„Atsiradus V. Trušio darbams pradėjo po truputį pildytis ir sakraliosios tapybos rinkinys“, – pasakojo jaunasis kolekcininkas.
Jis sakraliosios tapybos rinkinyje jau turi šiaulietės Antaninos Dapkutės-Pukėnienės tapybos darbą, Lino Grybės tapybos darbų ciklą sakralia tematika, grafikės Editos Suchockytės kūrinį, grafiko Algirdo Pakeliūno ir kitų menininkų darbus. Teigia, kad daugelis dailininkų darbų – taip pat dovana muziejui.
R. Milkintas paaiškino, kad pradinė angelų kolekcija buvusi jo asmeninė nuosavybė, o sakraliosios tapybos darbų kolekcija menininkų „yra dovanota ne jam asmeniškai, o muziejui – juridiniam asmeniui“.
Juridiniame asmenyje – „Angelo muziejuje“, R. Milkinto teigimu, dirba jis pats ir jo mama.
Skaudžiausia tema
Iš „Angelo muziejaus“ keliaujame į Šiaulių universiteto dailės galeriją, iš kur į „Angelo muziejų“ ir iškeliavo V. Trušio kūrinių.
Galerijos patalpose šalčiau, nei lauke. Buvusiose galerijos dailės reikmenų parduotuvės patalpose ant grindų išrikiuoti įvairaus laikmečio Šiaulių miesto garbės piliečio, dailininko monumentalisto V. Trušio tapybos darbai. Į krūveles sudėti pastelės lakštai, didžiuliuose segtuvuose – monumentaliųjų kūrinių projektai, brėžiniai.
Į buvusios parduotuvės patalpas kūriniai pernešti po to, kai juos viename iš galerijos sandėlių užliejo vanduo. Tai esą atsitiko pernai rekonstruojant vandens ir nuotekų tinklus netoliese bulvare. Kai kuriuos paveikslus po „maudynių“ teko remontuoti.
Keli V. Trušio darbai šiuo metu eksponuojami galerijoje veikiančioje jubiliejinėje Žiemgalos dailininkų kūrybos parodoje „Žiemgalai – 30“.
Galerijos vadovas Kornelijus Užuotas sako, kad dėl V. Trušio palikimo daro viską, kas jo jėgoms. Netrukus dalis V. Trušio galerijos kambarėlyje saugomų darbų keliaus į parodą Vilniaus rotušėje. Bet ten bus laikinai.
K. Užuoto teigimu, visi darbai, esantys laikinai galerijoje, yra suregistruoti, jo ir I. Ramaneckienės parašais patvirtinti, būtent jiems V. Trušio sesuo yra patikėjusi saugoti kūrinius. Kiek saugos – nežinia.
„Giminės turi susikalbėti“
Su V. Trušio seserimi Vida „Šiaulių kraštui“ pavyko susisiekti telefonu. Ji patvirtino, kad darbai su jos žinia yra Šiauliuose, kad ji taip pat yra pasirašiusi sutartį su „Angelo muziejumi“ – jam yra padovanoti penki darbai, tačiau su sąlyga, kad jie negalės būti parduodami.
Susisiekėme ir su V. Trušio broliu žinomu dailininku Raimondu Trušiu, šiuo metu gyvenančiu Šiaulių rajone. Jis „Šiaulių kraštui“ patvirtino apie sudėtingus jų – visų trijų vaikų – santykius.
R. Trušys prisiminė, kad prašęs atsiminimui nors kelių brolio Vitolio darbų iš to, kas buvo parvežta į Šiaulius po brolio mirties, bet negavęs nė vieno.
Apie tai, kad R. Trušys prašęs atsiminimui brolio kūrinių, bet jam nebuvo duota, „Šiaulių kraštui“ patvirtino ir K. Užuotas.
„Į sesers ir brolio santykius nenorėčiau kištis – pirmiausia jie patys turi susitarti, išsiaiškinti. Aš tik geranoriškai saugau darbus iš pagarbos ir pareigos. Su buvusiu Šiaulių universiteto rektoriumi yra sutarta, kad tie darbai čia gali pabūti. Bet amžinai jie čia būti neturėtų – juos reikia eksponuoti, rodyti žmonėms“, – sakė K. Užuotas.
Jis prisiminė, kad pats V. Trušys yra ne kartą sakęs, kad labai nenorėtų, jog jo darbai gulėtų fonduose paslėpti nuo žmonių akių, svajojo, kad jie gyventų ekspozicinį gyvenimą. Tai esą ne kartą yra pabrėžusi ir dailininko bičiulė I. Ramaneckienė.
Kelias pastarąsias dienas susisiekti su I. Ramaneckiene „Šiaulių kraštui“ nepavyko, ji neatsiliepė į telefono skambučius.
Išgelbėtas ir sugrįžęs
„Šiaulių kraštas“ rašė, kaip skausmingai ir netikėtai V. Trušio tapyba, akvarelės, pastelės, projektai, eskizai grįžo į Šiaulius po jo mirties ("Vitolio Trušio „Ateinu": sugrįžusi kūryba“, „Šiaulių kraštas“, 2018 05 25) .
Pasakojome, kaip buvusiuose jo namuose Vilniuje, kur jis gyveno išėjęs į pensiją, V. Trušio knygų redaktorė, bičiulė, buvusi bendradarbė Šiaulių universitete I. Ramaneckienė rado palėpėje jo kūrinius. Namas jau buvo remontuojamas ir kūriniai, reprezentuojantys Šiaulių dailės istoriją, liudytojų pasakojimu, gulėjo sumesti ir nereikalingi, kai kurie net buvę jau apgadinti.
I. Ramaneckienė į talką pasikvietė Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorių, buvusį V. Trušio kolegą, tapytoją K. Užuotą ir per kelis kartus kūriniai iš palėpės buvo parvežti į Šiaulius. Į Šiaulius buvo parvežta V. Trušio tapybos darbų, pastelių, freskų projektų, akvarelių, piešinių. Tarp išgelbėtų iš palėpės darbų – ir pirmasis V. Trušio darbas, tapytas 1953 metais, kai Vitoliui buvo maždaug 16–17 metų. Šis darbas sukurtas gimtinėje, Pušalote.
V. Trušys buvo ypač produktyvus menininkas, ypač gausi jo molbertinė tapyba: vien 1963–1995 metais (vėliau kūriniai neregistruoti) V. Trušys nutapė 691 kūrinį: 305 akvareles, 228 aliejinės tapybos ant drobės ir popieriaus darbus. 1989–1990 metai pasižymėjo pastelių gausa.
Palėpėje buvo surastos ir parvežtos į Šiaulius ir abstrakcijos iš garsiosios V. Trušio parodos Vilniuje 1968 metais, kuri iškabėjo tik vieną dieną, nes saugumas ją nuėmė. 1968 metais tokios abstrakcijos buvo laikomos buržuaziniu menu.
Ypatingas palikimas
Apie 1970 metus V. Trušys pradėjo kurti garsiąsias savo freskas ir mozaikas. Už mozaiką „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete 1979 metais jam skirta LSSR valstybinė premija, dabar prilygstanti Nacionalinei kultūros ir meno premijai.
V. Trušys yra palikęs ir solidų monumentaliosios kūrybos palikimą. Žinomų akmens mozaikų: Motiejaus Valančiaus Šiaulių katedroje, aštuoni Šiaulių krašto asmenybių M. Biržiškos, P. Višinskio, S. Šalkauskio, I. Prielgausko, P. Bugailiškio, M. Katiliškio, L. Petkevičiaus, J. Vaitkevičiaus portretai: „Gyvybės medis“ ir šeši gydytojų portretai Respublikinės Šiaulių ligoninės garbės galerijoje; diptikas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Komedija“ ir „Tragedija“.
Sukurta freskų ir sgrafitų: „Derlius“, „Medicinos istorija“, „Stumbrų medžioklė“, „Šokis“, „Apynėlis“, „Poilsis prie Talšos ežero“, „Orfėjas ir Prometėjas“ ir kiti.
V. Trušys yra sukūręs ir Vincento van Gogo portretą Olandijos miesto Eteno-Lero, su kuriuo Šiauliai draugauja, merijai.
Paskutiniai V. Trušio kūriniai – kunigo Ignaco Štacho portretas, tapytas pastele, ir portretinė akmens mozaika Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai (2016–2017).
Sunaikinta kūryba
„Šiaulių kraštas“ ne kartą rašė apie skaudžius V. Trušio monumentaliosios dailės kūrinių likimus. Šiaulių universitete, rekonstruojant biblioteką, buvo sunaikinta viena vertingiausių ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos freskų „Orfėjas ir Prometėjas“. Unikali ji tuo, kad buvo bene vienintelė šalyje ant lubų tapyta šiuolaikinė freska.
Universitetas su statybos bendrove, neišsaugojusia unikalios freskos, net bylinėjosi teisme, o dailininkas skaudžiai išgyveno kūrinio netektį.
„Aš jau peržegnojau vieną geriausių savo kūrinių“, – tada „Šiaulių kraštui“ sakė V. Trušys
„Šiaulių kraštas" prieš keliolika metų stebėjo ir 1974 metais V. Trušio nutapytos didžiausios Lietuvoje 125 kvadratinių metrų freskos „Stumbrų medžioklė“ likimą buvusio Šiaulių mėsos kombinato klube. Paskutinį kartą freska matyta jau apdaužyta. Už šią freską V. Trušiui buvo suteikta Respublikinė premija.
2001 metų kovą be autoriaus žinios nuo Šiaulių rajono Žarėnų kultūros namų fasado nuimta mozaika "Ąžuolas“. Vienintelė Šiaulių rajone buvusi mozaika, vaizduojanti Lietuvos laukų ir miškų galiūną ąžuolą, dingo be pėdsakų.
Senokai nebėra V. Trušio freskos Šiaulių geležinkelio stotyje, buvusioje „Gubernijos“ alinėje, nemažai smulkesnių freskų parduotuvėse.
„Šiaulių kraštas“ buvo suradęs ir Joniškio rajone, Satkūnuose, begriūvančiuose kultūros namuose 1972 metais nutapytą freską „Liaudies menas ir amatai“, kuri jau buvo gerokai apgadinta ir jos likimas dabar neaiškus.
Dalis pastatų, kuriuose buvo V. Trušio monumentaliosios dailės kūrinių, privatizuoti. Naujieji savininkai dėl nežinojimo, remonto, sunaikino daugelį jo kūrinių.
Profesorius ne kartą sielojęsis dėl savo sunaikintų, užmirštų darbų ir pats yra sulaukęs skaudaus likimo smūgio iš Šiaulių universiteto, kuriam atidavė savo brandžiausius veiklos metus. Šiaulių aukštojoje mokykloje dirbęs nuo 1961 iki 2006 metų, kūręs Šiaulių dailės mokyklą, V. Trušys atleidimo iš darbo lapelį gavo ligoninės palatoje.
KOMENTARAS
Tokiam palikimui – ne vieta „sandėliukuose“
Profesoriaus Vitolio Trušio kolega, bičiulis šiaulietis Seimo narys Stasys TUMĖNAS sako, jog blogiausia, kad miestas deramai nepasirūpina Šiaulių miesto garbės piliečio kūrybiniu palikimu, kuris yra svarbi ne tik Šiaulių, Žiemgalos, bet ir Lietuvos dailės istorijos dalis.
– Skaudu, kad palėpėje rasti darbai yra pargabenti į Šiaulius ir saugomi užkaboriuose ir sandėliuose...
Duok Dieve, kad išsispręstu Šiauliuose Zubovų rūmų – buvusio Šiaulių universiteto Menų fakulteto pastato likimas – kad pastatas atitektų menininkams. Esu ne kartą išsakęs idėją, kad šiuose rūmuose galėtų įsikurti Šiaulių menininkų namai, kuriuos galbūt galėtų kuruoti Lietuvos dailininkų sąjunga. Šiuose rūmuose galėtų būti įkurta nuolatinė žymiausių Šiaulių dailininkų ekspozicija. Juk tiek yra likę unikalių Vitolio Trušio, Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto ir Dalios Tribandžių darbų. Tai būtų išsipildžiusi svajonė ir solidi dailės kolekcija.
Tačiau Zubovų rūmų likimas dar neaiškus, kaip neaiškus ir Šiaulių universiteto Dailės galerijos likimas. Duok Dieve, kad ta galerija būtų išsaugota, kad šiauliečiams pavyktų įrodyti Vilniaus universitetui, kad ji miestui reikalinga, nes dabar vis girdisi šnekų iš Vilniaus universiteto, kad esą Šiauliams ta galerija nereikalinga. Bet dabar Šiaulių universitetas dar pats yra to pastato šeimininkas ir iki liepos 1 dienos turi vykti derybos ir, tikiu, kad ta galerija išliks.
V. Trušio bičiulė Irena Ramaneckienė, K. Užuotas padėjo išgelbėti dailininko palikimą – pagarba jiems.
Šiaulių universiteto Dailės galerija saugo tuos darbus, į parodas juos duoda, bet reikia reglamentuoti ir sudėlioti tam palikimo saugojimui teisinį pagrindą, kad šio palikimo neištampytų. Reikia pagaliau pasirūpinti tokiu solidžiu meno palikimu, kol jo neištiko katastrofa.
„Angelo muziejaus“ vadovas – jaunas žmogus, paėmė penkis darbus, jis juos eksponuoja – bent žmonės juos mato.
Tačiau šioje situacijoje pagaliau miesto Kultūros skyrius turi pradėti veikti, kad tam palikimui išsaugoti būtų sudėti civilizuoti saugikliai, kol galbūt atsiras jiems skirta miesto galerija. Miesto Kultūros skyrius, Kultūros taryba turi imtis vadybos, kaip pagarbiai pasielgti su tais darbais. Gal Šiaulių „Aušros“ muziejui atiduoti? Gal Šiaulių dailės galerijai? O gal Šiaulių universiteto Dailės galeriją palikti jiems saugot, bet tai turi būti oficialus ir teisiškai įteisintas saugotojas, šeimininkas.
Manau, kad ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius šiek tiek apsileidęs šioje situacijoje, nes, kaip suprantu, visiškai tuo nesidomi ir nesikiša. Šiaulių dailininkų organizacijai pagaliau reikia apsispręsti, kiek tie V. Trušio darbai gulės „sandėliukuose“?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje sandėliuojama išgelbėta Vitolio Trušio tapyba, pastelės, akvarelės.
Šiaulių miesto garbės pilietis, dailininkas monumentalistas Vitolis Trušys svajojo, kad jo kūryba būtų matoma žmonėms.
V. Trušio paveikslai „Durys į erdvę", „Šešėlis“ ir „Poeto kapas“, dovanoti "Angelo muziejui", yra eksponuojami ant vienos sienos.
V. Trušio „Smūtkeliai“, dovanoti „Angelo muziejui“, kurti prieš 54 metus.
V. Trušys. „Papilės bažnyčia“. Ypatingą istorinę reikšmę turi abstrakčioji V. Trušio tapyba, kuri prieš 50 metų buvo laikoma buržuazine. V. Trušio abstrakcijų paroda, eksponuota lygiai vieną dieną, saugumo buvo nukabinta.
„Angelo muziejaus“ įkūrėjas ir direktorius Rytis Milkintas pasakoja, kaip V. Trušio darbai atsirado jo privačiame muziejuje.
„Angelo muiziejus“ įsikūręs 70 kvadratinių metrų patalpoje.
Su V. Trušiu bičiuliavęsis jo kraštietis Stasys Tumėnas sako, kad tokio masto kūryba verta daugiau, nei „sandėliukai“ ir ragina miesto valdžią, dailininkus steigti miesto galeriją. Patalpų, tinkamų tam, Šiauliuose tuščių yra.