GYVENĘS PAGAL PRIESAIKĄ

GY­VE­NĘS PA­GAL PRIE­SAI­KĄ

dr. Sta­sys TU­MĖ­NAS

Taip va­di­na­si ką tik pa­si­ro­džiu­si at­si­mi­ni­mų kny­ga apie žy­mią­ją Žiem­ga­los kraš­to as­me­ny­bę, folk­lo­ro an­samb­lių ju­dė­ji­mo Lie­tu­vo­je puo­se­lė­to­ją, vio­lon­če­li­nin­ką, mu­zi­kos pe­da­go­gą Ka­zi­mie­rą Ka­li­ba­tą (1938-2015). K. Ka­li­ba­tas gi­mė 1938 m. sau­sio 29 d. Vi­lū­nai­čių kai­me (apie 6 km nuo Ly­gu­mų). Mo­kė­si Kau­no J. Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, vė­liau stu­di­ja­vo vio­lon­če­lės kla­sę Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, dės­tė Vil­niaus, Šiau­lių, Pak­ruo­jo mu­zi­kos mo­kyk­lo­se, 1993-2000 m. dir­bo Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­jo­je ir Šiau­lių uni­ver­si­te­te, bu­vo Šiau­lių ka­me­ri­nio or­kest­ro ir for­te­pijo­ni­nio trio mu­zi­kan­tas, „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pre­zi­den­tas, įvai­rių lei­di­nių re­dak­to­rius ir su­da­ry­to­jas. Jis at­si­ras­da­vo vi­sur, kur skam­bė­jo au­ten­tiš­ka Šiau­rės Lie­tu­vos mu­zi­ka, dai­nos, kur bu­vo kal­ba­ma apie kraš­to is­to­ri­ją ir is­to­ri­nės at­min­ties sau­gą.

Pla­čios apim­ties kny­ga, ku­rią su­da­rė Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo bend­ra­žy­gė, bend­ra­min­tė Leo­no­ra Žu­kie­nė (vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Ro­ber­tas Jur­gai­tis), su­kom­po­nuo­ta tra­di­ciš­kai, ją su­da­ro III pa­grin­di­niai sky­riai, gau­siai iliust­ruo­ti nuo­trau­ko­mis, do­ku­men­tų ko­pi­jo­mis.

Pir­mo­jo­je da­ly­je „Kul­tū­ri­nė ir vi­suo­me­ni­nė veik­la“ pub­li­kuo­ja­mas iš­sa­mus ap­žval­gi­nis Dai­vos Ra­čiū­nai­tės-Vy­či­nie­nės straips­nis, pri­sta­tan­tis Ka­zi­mie­rą kaip mu­zi­kos pe­da­go­gą, folk­lo­ri­nin­ką, tau­ti­nio at­gi­mi­mo ža­din­to­ją. Juk dau­ge­lį an­samb­lių Ka­zi­mie­ras su­bū­rė niū­riais so­cia­liz­mo lai­kais.

Mi­ni­mi jo įkur­ti praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je „Sa­dau­jos“, „Jie­va­ro“, „Ven­tos“, „Nal­šios“, „Kri­vū­lės“ ir dau­ge­lis ki­tų ko­lek­ty­vų. Ka­zi­mie­ras nuo­šir­džiai ti­kė­jo, kad dai­nos skaid­ri­na, tau­ri­na sie­las, kils­te­li žmo­gų į aukš­tes­nę dva­sios bū­tį. Sup­rask – vi­sus pa­ke­lia, vi­sus tau­ri­na – ir drau­gus, ir prie­šus... Apie jo pa­stan­gas su­bur­ti Šiau­rės Lie­tu­vos žiem­ga­lius kal­ba Ri­man­tas Kli­mas, Jo­nas Nek­ra­šius, Lai­ma Pur­lie­nė, R. Jur­gai­tis, Sta­sys Tu­mė­nas.

Ant­ro­jo­je da­ly­je „Drau­gų ir ar­ti­mų­jų at­si­mi­ni­mai“ pub­li­kuo­ja­mi lin­ku­vio Ka­zi­mie­ro Garš­vos, bu­vu­sio „Žiem­ga­los“ pre­zi­den­to Alf­re­do Šim­kaus, pa­švi­ti­nie­čio Juo­zo Moc­kū­no, Pak­ruo­jo kraš­to met­raš­ti­nin­kės Zi­tos Bur­žai­tės-Vė­žie­nės, jau­nys­tės pa­si­prie­ši­ni­mo bi­čiu­lių Al­gi­man­to Mi­šei­kio, Zig­mo Ta­ma­kaus­ko, dai­li­nin­ko Ro­mual­do Čar­nos, fo­tog­ra­fo Ro­mo Ur­bo, gy­ve­ni­mo drau­gės Leo­no­ros Žu­kie­nės šil­ti, nuo­šir­dūs at­si­mi­ni­mai.

K. Garš­va konk­re­ti­za­vo, kad Ka­zi­mie­ro dar­bai – tai dar­bas Lie­tu­vai ir Lie­tu­vos Žiem­ga­lai. Tie dar­bai dar nė­ra de­ra­mai įver­tin­ti ir įvar­dy­ti, nes jau se­niai K. Ka­li­ba­tas su­pra­to, kad „kol skam­bės mū­sų pro­tė­vių se­no­sios dai­nos, bus šo­ka­mi jų šo­kiai ir pri­si­me­na­mi pa­pro­čiai, tol mes iš­lik­si­me kaip tau­ta, tu­rin­ti sa­vo na­cio­na­li­nę kul­tū­rą“.

Po 1990-ųjų Ka­zi­mie­ras at­gi­jo, nu­švi­to nau­jo­mis spal­vo­mis, at­vi­rai kal­bė­jo apie tai, ką iki tol tu­rė­jo pa­sa­ky­ti pu­se lū­pų, dai­nos žo­džiais ar nu­ty­lė­ji­mu. Su kau­pu pa­si­tei­si­no, iš­dy­go jo so­viet­me­čiu dai­gin­tas grū­das. Kny­go­je pa­sa­ko­ju apie mū­sų pa­žin­tį.

Su Ka­zi­mie­ru su­si­pa­ži­nau Są­jū­džio me­tais, kai su­si­tik­da­vo­me ren­gi­niuo­se, pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se, o dar in­ten­sy­viau bend­rau­da­vo­me, kai jis ėjo „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pre­zi­den­to pa­rei­gas. Ne kar­tą jį esu pa­va­di­nęs mū­sų drau­gi­jos ideo­lo­gu, ku­ris ne tik su­bū­rė į san­tal­ką žiem­ga­liš­kų­jų tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jus Šiau­rės Lie­tu­vo­je, bet ir rū­pi­no­si, kad ta bend­ra veik­la bū­tų tiks­lin­ga, kad bend­rau­tų kraš­to kal­bi­nin­kai, li­te­ra­tai, dai­li­nin­kai, et­nog­ra­fai, kny­gų, lei­dė­jai.

Su vi­sais jais Žiem­ga­los XX a. pa­bai­gos pa­triar­chas Ka­zi­mie­ras ras­da­vo bend­rą kal­bą. Di­džiuo­juo­si pri­si­dė­jęs, kad Ka­zi­mie­ras įsi­lie­jo į Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Mu­zi­kos ka­ted­rą. Pa­me­nu, kaip tuo­me­ti­nis ka­ted­ros ve­dė­jas pro­f. E. Bal­čy­tis „agi­ta­vo“, koks kan­di­da­tas pui­kus folk­lo­ro spe­cia­lis­tas, koks pui­kus vio­lon­če­li­nin­kas, dau­gy­bės an­samb­lių įkū­rė­jas, koks jis rei­ka­lin­gas ka­ted­rai, ins­ti­tu­tui, mies­tui, kaip jį ver­ti­na pro­f. Sau­lius Son­dec­kis ir pan. Žo­džiu, aiš­ki­no tai, ką aš ir pa­ts pui­kiai ži­no­jau ir man ne­rei­kė­jo „ad­vo­ka­to“, ku­ris įro­di­nė­tų Ka­zi­mie­ro as­me­ny­bės pliu­sus.

Ka­zi­mie­ras Šiau­lių aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je dir­bo nuo 1993 me­tų rug­sė­jo 1 d. iki 2000 m. bir­že­lio 30 d. Ka­dan­gi mus sie­jo ne tik tie­sio­gi­niai dar­bo san­ty­kiai fa­kul­te­te, bet ir „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos rei­ka­lai, daž­nai dis­ku­tuo­da­vo­me apie drau­gi­jos pro­ble­mas, bū­si­mus dar­bus, veik­las.

Fa­kul­te­te Dai­lės di­dak­ti­kos ka­ted­ro­je tuo me­tu dir­bo žiem­ga­liai dai­li­nin­kai nuo Pu­ša­lo­to – pro­f. Vi­to­lis Tru­šys, doc. Rai­mon­das Tru­šys; Lie­tu­vių kal­bos di­dak­ti­kos ka­ted­ros ve­dė­ja bu­vo li­tua­nis­tė iš Pas­va­lio kraš­to pro­f. Ge­no­vai­tė Ka­čiuš­kie­nė, ji pui­kiai mo­kė­jo de­šim­tis Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to dai­nų, tad Ka­zi­mie­ras tu­rė­jo daug bend­ra­min­čių ne tik tarp mu­zi­kos spe­cia­lis­tų, bet ir tarp dai­li­nin­kų, kal­bi­nin­kų.

Kar­tu Šiau­liuo­se rea­li­za­vo­me ne vie­ną pro­jek­tą – su­ren­gė­me dai­lės pa­ro­dų, žiem­ga­lių kon­fe­ren­ci­ją su mū­sų kraš­to skai­to­vais, ak­to­riais Ri­mu Jo­vu, No­me­da Bė­čiū­te, dau­ge­lio ren­gi­nių sie­la Oli­ta Dau­tar­tai­te. Vi­suo­se to­kiuo­se su­siė­ji­muo­se bū­ti­nai da­ly­vau­da­vo Ka­zi­mie­ro pa­kvies­ti sve­čiai iš Pak­ruo­jo: ak­ty­vi se­niū­nė Ja­ni­na Dir­ba­naus­kie­nė, Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas A. Šim­kus, li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas, kul­tū­ros me­ce­na­tas Ri­mas Ar­mo­nas.

Ka­zi­mie­ras pui­kiai su­pra­to, kad praei­ties dai­nas, pa­sa­ko­ji­mus, kraš­to na­ra­ty­vą bū­ti­na ne tik per­teik­ti šven­tė­se, bet ir už­fik­suo­ti kny­go­se, kad tai iš­lik­tų ir bū­tų per­duo­ta atei­ties kar­toms. Mi­nė­ti­nos jo pa­stan­gos ir įdir­bis ren­giant lei­di­nius. Jis bu­vo kny­gų „Li­ne­lius ro­viau, dai­na­vau“ (Onos Bluz­mie­nės tau­to­sa­kos ir at­si­mi­ni­mų rink­ti­nė, 1990), „Pak­ruo­jo apy­lin­kės“ (1996), „Dai­nos žu­vu­siai jau­nys­tei“ (1997) ir kt. vie­nas iš su­da­ry­to­jų, re­dak­ci­nių ko­le­gi­jų na­rys. Ka­zi­mie­ras la­bai di­džia­vo­si, kai 2001 m. pa­si­ro­dė „Vers­mės“ lei­dyk­los iš­leis­ta mo­nog­ra­fi­ja „Ly­gu­mai. Sta­čiū­nai“. Ši 896 pus­la­pių kny­ga, ku­rios vie­nas iš su­da­ry­to­jų ir­gi bu­vo Ka­zi­mie­ras (kar­tu su R. Jur­gai­čiu ir Po­vi­lu Krikš­čiū­nu), jam bu­vo ypač svar­bi.

Tre­čio­jo­je kny­gos da­ly­je „Ka­zi­mie­ro Ka­li­ba­to at­si­mi­ni­mai, straips­niai, laiš­kai“ pub­li­kuo­ja­ma la­bai da­ly­kiš­kai pa­ra­šy­ta Ka­zi­mie­ro au­to­biog­ra­fi­ja, už­ra­šy­ta daug fak­ti­nės me­džia­gos apie gim­tą­jį Vi­lū­nai­čių kai­mą: ūki­nin­kai, rė­žiai, kai­mo gy­ven­to­jai, dar­bai ir pa­pro­čiai, ves­tu­vių ap­ra­šy­mas. Ats­ki­rai pri­sta­to­mos ka­len­do­ri­nės šven­tės ir pa­pro­čiai Žiem­ga­lo­je, kai­mo kry­žiai, va­ka­rė­liai, šei­mos pa­pro­čiai, kai­mo pir­tys, vie­to­var­džiai, kai­mo ka­pe­liai ir kt.

Šio­je da­ly­je yra ir Ka­zi­mie­ro straips­nis apie sa­vo jau­nys­tės bi­čiu­lį iš Lin­ku­vos vio­lon­če­li­nin­ką, pe­da­go­gą Juo­zą Čel­kaus­ką, ku­rį mu­zi­kos pa­sau­lio gy­ve­ni­mo ke­lias nu­ve­dė į Mask­vą.

Pa­bai­go­je spaus­di­na­mi K. Ka­li­ba­to laiš­kai Lat­vi­jos mu­zi­kei, vio­lon­če­li­nin­kei Aust­rai Ru­lei; laiš­kai Auš­rai Šiau­lie­nei; abi­pu­sis su­si­ra­ši­nė­ji­mas su Juo­zu Čel­kaus­ku.

––

Grįž­ki­me prie kny­gos pa­va­di­ni­mo. Mi­nė­da­mi Va­sa­rio 16-osios šven­tę, šiais me­tais daug kal­bė­jo­me apie is­to­ri­nės at­min­ties sau­go­ji­mo svar­bą, mi­nė­jo­me drą­sių 8 Lie­tu­vos vy­rų 1949 me­tais Mi­nai­čiuo­se pa­si­ra­šy­tą mū­sų tau­tos is­to­ri­jai reikš­min­gą Dek­la­ra­ci­ją.

Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo pa­vyz­dys liu­di­ja, kad po­ka­rio me­tais bu­vo ir dau­giau do­ku­men­tų, iš­sa­ky­tų prie­sai­ko­mis, liu­di­jan­čio­mis, kad mū­sų jau­nuo­me­nė po­ka­riu ko­vo­jo ne tik miš­kuo­se, bet ir mies­te su­si­bū­rę į po­grin­di­nes or­ga­ni­za­ci­jas.

Ka­zi­mie­ras, mo­ky­da­ma­sis Kau­no Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, vė­liau Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, bu­vo vie­nos iš slap­tų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų 1957 me­tais įkū­rė­jas. Kai KGB de­mas­ka­vo an­ti­so­vie­ti­nę jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją, jų na­riai, tarp jų ir Ka­zi­mie­ras, bu­vo pa­ša­lin­ti iš aukš­tų­jų mo­kyk­lų su įra­šu do­ku­men­tuo­se: ,,ak­ty­vūs na­cio­na­lis­ti­nių-re­li­gi­nių gru­pių da­ly­viai“.

Kny­go­je ap­ra­šo­mi tų me­tų įvy­kiai. Ka­zi­mie­ro tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je nau­ja pa­trio­ti­nio ju­dė­ji­mo ban­ga ki­lo nu­mal­ši­nus su­ki­li­mą Veng­ri­jo­je: „Jau 1956 m. da­ly­va­vau an­ti­so­vie­ti­nė­je de­monst­ra­ci­jo­je per Vė­li­nes, se­no­se Kau­no ka­pi­nė­se. Mi­tin­ge prie Ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­po drą­siai bu­vo pa­reikš­tos Tė­vy­nės lais­vės troš­ki­mo idė­jos, de­mas­kuo­ta so­vie­ti­nio oku­pan­to sklei­džia­ma ideo­lo­gi­ja ir jos re­ži­mas“.

Pris­ta­to­mo­je kny­go­je spaus­di­na­mas au­ten­tiš­kas K. Ka­li­ba­to ir jo bend­ra­žy­gių Zig­mo Ta­ma­kaus­ko, se­sers Van­dos Ka­li­ba­tai­tės pa­reng­tas prie­sai­kos „Sa­vo Tau­tai, Tė­vy­nei Lie­tu­vai“ teks­tas. Tas teks­tas yra pui­kus gy­vo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­vyz­dys, su ku­riuo pe­da­go­gai tu­rė­tų su­pa­žin­din­ti mū­sų jau­ni­mą per pa­trio­ti­nio auk­lė­ji­mo, kraš­to pa­ži­ni­mo ren­gi­nius, is­to­ri­jos pa­mo­kas mo­kyk­lo­se. Prie­sai­ką K. Ka­li­ba­tas da­vė 1957 m. Za­pyš­kio baž­ny­čio­je. Jo­je at­si­spin­di jau­nat­viš­kai mak­si­ma­lis­ti­nis ir at­vi­ras pa­trio­tiz­mas:

„Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą bū­ti tik­ros lie­tu­viš­kos dva­sios, bū­do, cha­rak­te­rio ir pa­pro­čių tau­tie­čiu. Steng­siuos gi­liai pa­žin­ti sa­vo Tau­tos di­džią­ją praei­tį, Jos švie­sią atei­tį, Jos kul­tū­rą, gy­ve­ni­mą, vi­sa tai, kas ri­ša ma­ne su Ja. Veng­siu klai­di­nan­čių ru­sų ar­ba ki­tų tau­tų sa­vy­bių ir ideo­lo­gi­jų, ku­rios nai­ki­na ir deg­ra­duo­ja lie­tu­viš­ką są­mo­nę ir kū­ną. Kiek­vie­na­me žings­ny­je bū­siu pa­sta­bus, sa­vik­ri­tiš­kas ir vi­sa­pu­siš­kai pa­si­ruo­šęs veik­ti Tau­tos la­bui. Steng­siuos kiek ga­li­ma dau­giau at­gai­vin­ti žmo­nė­se tau­tiš­ku­mą ir nu­ro­dy­ti bend­rus tiks­lus bei da­bar­ti­nę pa­dė­tį.

Tė­vy­nė šau­kia ma­ne. Pri­sie­kiu Jai ati­duo­ti vi­sus sa­vo su­ge­bė­ji­mus, vi­sas jė­gas, o jei pri­reiks, ir gy­vy­bę. Kiek­vie­na tau­ta iš pri­gim­ties – lais­va. O Lie­tu­va per am­žius bu­vo my­lin­ti ir tu­rin­ti lais­vę Tau­ta. Kiek yra pa­dė­tų au­kų Jos lais­vei iš­sau­go­ti, bet dar dau­giau rei­kės jė­gų ir au­kų tai taip trokš­ta­mai lais­vei at­gau­ti. Nors da­bar dar nė­ra pri­bren­dęs mo­men­tas šią gar­bin­gą ir šven­tą pa­rei­gą at­lik­ti, bet vi­sa­da esu pa­si­ruo­šęs ją įvyk­dy­ti.

Ma­no šei­ma – mū­sų Tau­ta. Mes Jos vai­kai. Gy­ven­sim, kaip bro­liai.“

Kny­go­je spaus­di­na­ma ir dau­giau do­ku­men­tų ko­pi­jų, tar­dy­mo pro­to­ko­las, ku­ria­me – ir Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pul­ki­nin­ko A. Ran­da­ke­vi­čiaus slap­tas raš­tas pa­čiam LKP ko­mi­teto sek­re­to­riui drg. An­ta­nui Snieč­kui.

Sim­bo­liš­ka, kad kny­gą iš­lei­do „Vers­mės“ lei­dyk­la (va­do­vas Pet­ras Jo­nu­šas), nes daug dar­bo me­tų Ka­zi­mie­ras bend­ra­dar­bia­vo su šia lei­dyk­la.

Gy­ve­nęs pa­gal prie­sai­ką. At­si­mi­ni­mai apie Ka­zi­mie­rą Ka­li­ba­tą. Vil­nius: „Vers­mės“ lei­dyk­la. 352 p. Ti­ra­žas 500.

Ka­li­ba­tų šei­ma 1950 m. Pak­ruo­jy­je. Sto­vi Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas ir Van­da Ka­li­ba­tai­tė, sė­di tė­vai Ona Ka­li­ba­tie­nė ir Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas (iš asm. K. Ka­li­ba­to ar­chy­vo).

Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas su „Lin­ka­vos“ et­nog­ra­fi­nio an­samb­lio va­do­ve Sta­nis­la­va Lov­či­kai­te 2007 m. Pak­ruo­jo dva­ras. R. Ur­bo nuo­tr. (iš asm. K. Ka­li­ba­to ar­chy­vo).