Mistiškosios rašytojos kūrybinis palikimas tebešvyti

Mis­tiš­ko­sios ra­šy­to­jos kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas te­beš­vy­ti

2018-ai­siais, me­tais, kai Ana­pi­lin išė­jo, tar­si rū­ke pra­ny­ko karš­tie­tė ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė, pa­si­ro­dė pa­sku­ti­nė jos kū­ry­bos kny­ga „Fa­tum“ (su­da­ry­to­ja Ja­ni­na Riš­ku­tė), ku­rio­je su­dė­ti dau­giau nei per tris de­šimt­me­čius pa­ra­šy­ti ap­sa­ky­mai ir no­ve­lės. Kny­gą iš­lei­do Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

„Fa­tum“, iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, reiš­kia „li­ki­mą“. Šis žo­dis, ryš­kiai ženk­li­nęs ra­šy­to­jos gy­ve­ni­mą, bu­vo tar­si ant­spau­das, liu­di­jęs apie nuo nie­ko ne­prik­lau­san­čią ta­len­to duo­ty­bę ir žmo­gaus ne­ga­lė­ji­mą pa­si­prie­šin­ti bui­čiai, nors mė­gi­nant di­de­lė­mis pa­stan­go­mis. Daž­niau tie­siog at­si­duo­da­ma li­ki­mo upės tėk­mei, ku­rios van­de­nys gal­būt pa­skan­dins, kar­tu per­kel­da­mi į ki­tą, pa­ra­le­li­nį, pa­sau­lį, o gal nu­neš į ra­mes­nį pa­kraš­tį, lai­ki­nai pri­glaus jos są­ža­ly­nai ir krū­mokš­niai, už ku­rių ga­lė­si už­si­ka­bin­ti ir iš­si­lai­ky­ti. Toks apau­gu­sius upės kran­tus pri­me­nan­tis ir kny­gos vir­še­lis su ap­vers­ta, su­trū­ni­ju­siu dug­nu, beirs­tan­čia val­ti­mi.

To iri­mo ir sa­vo­tiš­ko ane­miš­ko pa­si­da­vi­mo, pa­slap­tin­go tra­giz­mo per­smelk­ti J. Skab­laus­kai­tės kū­ri­nių mi­nė­to­je kny­go­je vei­kė­jai, ku­riuos su­pa ant­gam­ti­nės bū­ty­bės. Štai, ber­niu­ką Do­rį („Šu­nų die­vas“), ku­ris gy­ve­na su at­si­sky­rė­liu tė­vu, ne­tu­rin­čiu net žirk­lių, tad vai­ko plau­kai sto­ri ir il­gi, su­pin­ti lyg in­dė­no į ka­se­les, ap­lan­ko Kri­mi­sas – šu­nų die­vas, ar­ba štai, su­tin­ka­me vei­kė­ją moterį–harpiją, ku­ri pa­si­čium­pa jai pa­ti­ku­sį vy­riš­kį ir vie­su­lu le­kia į sa­vo na­mus jū­ros dug­ne („Ap­si­gau­bu­si vė­jais“) .

Ap­sa­ky­mų pa­sau­lį klo­ja su­te­mos, kaž­ko bau­gaus ir nie­ko ge­ra ne­ža­dan­čio nuo­jau­ta, nors pa­bai­ga ne­bū­ti­nai tra­giš­ka ar­ba tra­giz­mas bū­na ty­lus, nors at­vi­ras, tar­si ap­gaub­tas per­ma­to­mu be­gė­dys­tės, o gal tik be­jė­gys­tės au­dek­lu, per ku­rį skai­ty­to­jas ga­li ste­bė­ti. Emo­ci­jos sta­tiš­kos, tar­si su­san­dė­liuo­tos. Bet vie­ną kar­tą jos iš­len­da veiks­mais: taip Me­ta nu­skan­di­na sa­vo se­se­rį, la­biau my­li­mą mo­ti­nos („Lūg­nė“), ar­ba ne­ži­nia iš kur įves­ta, lyg iš dan­gaus nu­si­lei­du­si 17-me­tė, pa­de­ga vy­riš­kio ir iš­ba­lu­sios po­nios, ku­ri jai ne­pa­ti­ko, na­mus („Pe­le­nai“).

Vei­kė­jai mė­gau­ja­si tik jiems su­pran­ta­mu sko­niu: „Val­go­me gy­va­tes, su­ka­po­ję į ga­ba­lė­lius, iš­si­ke­pa­me ant ugnies... gy­va­čių ka­po­ti­nis paskrudęs... ska­nu­mė­lis. O jei dar – gy­va­čių gal­vų trauk­ti­nės? Tik iš kur spi­ri­to gau­ti?“ („Be­ga­li­nė mė­ne­sie­na“); pa­si­duo­da ap­ža­vams: „Pir­mi Anas­ta­zi­jos bu­či­niai it pi­pi­rai grau­žė lū­pas. Jų sko­nis bu­vo ma­lo­nus, bet pa­skui kar­tu su sei­lė­mis bur­no­je pa­ju­to ir nuo­dų aitrumą... Kar­tą, kai jos ne­bu­vo na­mie, Kin­de­lis ma­žo­je skry­nu­tė­je ap­ti­ko są­siu­vi­nį juo­dais vir­še­liais. Ja­me bu­vo su­ra­šy­tos pa­slap­tys, kaip už­ke­rė­ti vy­rus, kaip iš ožio pri­si­melž­ti pieno... Iš­si­gan­dęs tuoj už­ver­tė są­siu­vi­nį. Pa­si­vai­de­no, kad jo gal­vo­je at­si­vė­rė daug juo­dų ply­še­lių.“ („Mė­ly­no­ji ug­nis“); tam­pa pri­klau­so­mi nuo keis­tų, per­si­mai­nan­čių bū­ty­bių: „Har­pi­ja ga­lė­jo sau pa­si­grob­ti gra­žų, švie­žią jau­ni­kai­tį ir grį­žu­si tuoj Er­nes­tą pa­vers­ti krin­ge­liu – be­stu­bu­riu mo­lius­ku. Rei­kė­jo kuo grei­čiau iš čia ding­ti. Kad ir su­grį­žu­si iš ne­sėk­min­gos me­džiok­lės, har­pi­ja bū­da­vo links­ma: akys dar plėš­riai žė­rė­da­vo, žvil­gė­da­vo pra­vi­ros go­džios lū­pos, o oda dar il­gai bū­da­vo ly­gi ir švel­ni; ne­že­miš­ka bū­ty­bė sto­vė­da­vo prie­šais Er­nes­tą il­gais, vie­su­lo iš­drai­ky­tais plau­kais, bet te­rei­kė­da­vo jai nu­si­leis­ti že­myn, per­si­reng­ti, su­si­gar­ba­no­ti plau­kus, ir vi­sas gro­žis ding­da­vo it mos­te­lė­jus ste­buk­lin­gai laz­de­lei. Pa­si­girs­da­vo nuo­din­gas gy­va­tės šnyp­šti­mas“ („Ap­si­gau­bu­si vė­jais“).

Kar­tais pa­ts vei­kė­jas vis­ką ste­bi – kad ir iš ana­pus („Vė­li­nės“), dar gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le, o jį ap­lan­ko elekt­ro­mag­ne­ti­nė mer­ge­lė Mi­ra­ne­la iš de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus, ar­ba iš pa­veiks­lų nu­žen­gia se­no­viš­kos da­mos („Mė­ly­no­ji ug­nis“), ku­rios, paaiš­kė­ja, esan­čios vei­kė­jo te­tos.

Nė­ra vie­nos erd­vės ar vie­no lai­ko, leng­vai per­si­ke­lia­ma į ki­tą di­men­si­ją, į praei­tį ar atei­tį, lyg lai­ko ma­ši­na, kaip kas­die­ny­bė­je pe­rei­tu­me iš vie­no kam­ba­rio į ki­tą, tuo, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne­si­ste­bė­da­mi ir net ne­pas­te­bė­da­mi.

„Si­dab­riš­ko pil­ku­mo die­na“, „per­luo­tas rū­kas“, „net lan­gų stik­lai bu­vo apau­gę sa­ma­no­mis“, „blyks­te­lė­jo glež­ni, api­pu­vę so­dai“, „to­kia spal­va, ka­da pa­va­sa­ris ir žie­ma sle­pia­si vie­na­me kū­ne“, „žmo­nės tar­si juo­dos skau­džios ug­ne­lės“, – Jo­li­tai Skab­laus­kai­tei bū­din­gi vaiz­di­niai, ku­riuo­se spal­vos be­veik ne­nu­sa­ko­mos, tar­si dar ne­gi­mu­sios ar­ba jau mi­ru­sios, bet daug bliz­ge­sio, švy­tė­ji­mo, bjau­rus tam­pa gra­žiu, net gun­dan­čiu, tar­si ly­di­nys abie­jų po­lių, ku­ris kas kar­tą ga­li at­suk­ti ne­ti­kė­tą, dar ne­ma­ty­tą vei­dą.

Vei­kė­jai pa­pras­tai vie­ni­šiai, at­si­sky­rė­liai, keis­ti: ra­ga­niūkš­tės, na­mų ar ar­ti­mų­jų ne­te­kę, glež­ni, lyg liūd­nos vys­tan­čios gė­lės, žmo­nės, kres­nos ak­mens am­žiaus dei­vės.

Ir jų var­dų la­bi­rin­tai neiš­ma­tuo­ja­mi: Kla­vi­jas, Lūg­nė, Ga­bie­ta, Cha­nae­lis, Še­ta­ni, Ast­ran­ci­ja...

Vis­kas tar­si sap­nas. Kaip ir pa­čios ra­šy­to­jos Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės gy­ve­ni­mas, ku­ris išo­riš­kai bu­vo ga­na skur­dus, ty­lus, apau­gęs di­džiu­lė­mis svė­rė­mis Kui­sių kai­mo so­dy­bo­je, pri­me­nan­tis ma­žu­tę ka­me­rą bend­ra­bu­čio ti­po vie­nu­tė­lia­me kam­ba­rė­ly­je Vil­niu­je.

Ta­čiau jos vi­di­nis gy­ve­ni­mas bu­vo be ga­lo erd­vus, in­ten­sy­vus, ver­dan­tis, kun­ku­liuo­jan­tis, tur­tin­gas įvy­kiais, da­ly­viais, daž­nai – ne šio pa­sau­lio bū­ty­bė­mis. Vi­sa tai atė­ję iš vai­kys­tės se­no­je rąs­tų tro­bo­je, kur bu­vo drėg­na, šal­ta, bet kny­gos, mėg­tos ir mo­ti­nos, kū­rė ki­tą tik­ro­vę.

Po J. Skab­laus­kai­tės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros lau­ke li­ko tuš­čias rė­žis, nu­skus­tas ply­nai. Nes to­ji smul­ku­tė mo­te­ris tu­rė­jo neį­ti­kė­ti­nų kū­ry­bi­nių ga­lių, kaip van­duo, ku­ris pra­te­ka pro pirš­tus, net vos pa­jun­ta­mas, tik su­drė­kin­da­mas, bet ne­pa­da­ry­da­mas ža­los. Ta­čiau tas pa­ts van­duo ga­li tap­ti vi­sa griau­nan­čiu cu­na­miu, nu­šluo­jan­čiu pa­skui sa­ve.

Ar­tė­jant J. Skab­laus­kai­tės (1950 me­tų rug­sė­jo 20 d., Kui­siai – 2018 me­tų ko­vo 10 d., Jo­niš­kis) mir­ties me­ti­nėms Jo­no Avy­žiaus vie­šo­ji bib­lio­te­ka ko­vo mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­ja kny­gos „Fa­tum“ pri­sta­ty­mą.

Mi­nė­tos bib­lio­te­kos skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riu­je nuo šių me­tų pra­džios at­si­ra­do ra­šy­to­jos at­min­ties ženk­lai. Len­ty­no­je sau­go­mos kny­gos iš as­me­ni­nės Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės bib­lio­te­kos, ku­rias iš­sau­go­jo ir pa­do­va­no­jo Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va. Len­ty­no­je – Sau­liaus To­mo Kond­ro­to, Šat­ri­jos Ra­ga­nos, Ri­čar­do Ga­ve­lio, Her­ma­no Hes­sės, Vir­gi­ni­jos Woolf, Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi ir ki­tų au­to­rių kū­ri­niai, raš­tai, ku­riems dėl bu­vu­sių ne­pa­lan­kių lai­ky­mo są­ly­gų – drėg­mės, ki­tų veiks­nių, kai ra­šy­to­ja pus­me­čiui per žie­mą iš­vyk­da­vo gy­ven­ti į sa­vo bend­ra­bu­čio ti­po kam­ba­rė­lį Vil­niu­je, o pa­sta­ruo­sius po­rą me­tų iki mir­ties pra­lei­do Jo­niš­kio pa­ra­pi­niuo­se se­ne­lių na­muo­se „San­ta­ra“ – pri­rei­kė „gy­dy­mo“ – su­kli­juo­ti.

Taip pat len­ty­no­je vie­tą ra­do se­na J. Skab­laus­kai­tės iš ma­mos pa­vel­dė­ta mal­dak­ny­gė, se­no­vi­nė sta­li­nė lem­pa, du­rų rak­tas.

2018-ųjų ru­de­nį vi­suo­me­ni­nin­kų ini­cia­ty­va iš Kui­sių so­dy­bos, kur va­sa­ras leis­da­vo ra­šy­to­ja, į Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jų at­ke­lia­vo dai­li­nin­kės El­vy­ros Kai­riūkš­ty­tės su­kur­ti ra­šy­to­jos Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės po­rtre­tai, rai­ži­niai, jos nau­do­ta ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, šei­mos is­to­ri­ją pa­sa­ko­jan­tys do­ku­men­tai, fo­tog­ra­fi­jos, XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės bal­dai (ko­mo­da, skry­nia, bu­fe­tas, spin­ta, kė­dės ir ki­ta).

Jo­niš­kie­tė li­te­ra­tė Re­gi­na Brie­dy­tė ra­šy­to­jai pa­sky­rė ei­lė­raš­čių cik­lą, ku­ria­me gy­ve­na jos kny­gų vei­kė­jai ir ji pa­ti. Spaus­di­na­me vie­ną šių ei­lė­raš­čių.

Re­gi­na BRIE­DY­TĖ

Ra­šy­to­jai Jo­li­tai Skab­laus­kai­tei

I

va­ka­ro drums­ty­je lau­kais

šliau­žia drie­žaž­mo­giai

Kui­sių kai­mo link

pas ra­šy­to­ją J.Skab­laus­kai­tę

o tas rau­do­na­sis Eri­kas

mer­gi­na Liūn­sar­gių mo­te­rį

žai­bų nu­tvieks­ta­me kam­ba­ry­je

tuš­čia­me šu­li­ny­je

ūbau­ja Bu­bė

su­si­pi­na ša­kos ir šak­nys

smaug­da­mos gy­vas­tį

Šei­nė ta ry­ža­kai­lė Šei­nė

ap­lo­ja rea­lų pa­sau­lį...

o sep­ty­nia­dan­gė­je erd­vė­je

su­ka­si bu­vę gy­ve­ni­mai

su­ka­si mū­sų li­ki­mai

su­ka­si...

su­ka­si...

su­ka­si...

Au­to­rės nuo­tr.

Ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė tu­rė­jo neį­ti­kė­ti­nų kū­ry­bi­nių ga­lių, kaip van­duo, ku­ris pra­te­ka pro pirš­tus tik vos pa­jun­ta­mas, bet ga­li tap­ti ir vi­sa griau­nan­čiu cu­na­miu, nu­šluo­jan­čiu pa­skui sa­ve.

Len­ty­na su kny­go­mis ir as­me­ni­niais ra­šy­to­jos Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės daik­tais Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

2018-ai­siais, jau po mir­ties, išė­jo ra­šy­to­jos Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės kū­ry­bos kny­ga „Fa­tum“ (su­da­ry­to­ja Ja­ni­na Riš­ku­tė), ku­rio­je su­dė­ti dau­giau nei per tris de­šimt­me­čius pa­ra­šy­ti ap­sa­ky­mai ir no­ve­lės.